Įdomu žinoti: garsas yra kur kas daugiau negu garsas

Jei kada pasiryžtumėte patraukti per Afriką, ir tame žygyje per laukinį kraštą jus lydėtų vietiniai juodaodžiai, anksčiau ar vėliau atkreiptumėte dėmesį į tai, kad vos tik sustoję poilsio, jie kuria laužą ir susibūrę aplink ugnį užtraukia savas giesmes. Ritmiškas, monotoniškas, migdančias... Gal nieko keista? Kiekvienas turi teisę migdytis savaip.

Bet iš tikrųjų visur, kur bando laikinai įsikurti, žolynų piramides su šutintu manioku juodukai kaipmat surenčia ne dėl romantikos. Šitaip jie užsitikrina gerųjų ir piktųjų apylinkės dvasių palankumą. Užtvarą nuo blogio kuria ir ritmiška melodija, pinama mieguistų, bet darnių balsų. Pasirodo, mažai civilizuotose tautose ir gentyse muzika iki šiol laikoma specialia erdve, terpe, į kurią galima pasinerti lyg į orą ar vandenį.

Pasaulis – tai skambėjimas

Turbūt bet kuris mūsų sutriktume, jei kas paklaustų, koks mūsų asmeninis garsas, koks slaptasis mūsų skambėjimas, kurį gimdamas atsineša kiekvienas žmogus. Afrikietis savo ruožtu nustebtų: negi žmogus gali nežinoti, kaip skamba jo siela? Kokiu būdu tada užklupus ligai jį gydo gydytojas?

Žinoma, Afrikos gyventojų pasaulėžiūros paisyti nebūtina. Bet... sunku apsimesti, kad nesame girdėję mokslininkų teiginio, esą būtent Afrika yra žmonijos lopšys. O pirmieji žmonės gana greitai susivokė, kad gyvena vibracijų kupinoje erdvėje. Žmogus žingsnis po žingsnio turėjo atrasti, kad viskas, kas materialu, yra pripildyta garsų, kurie prasismelkia iki transcendentinio lygmens. Turbūt taip ir gimė muzika.

Tokią prielaidą perša ir Johno A. Westo knyga Heaven’s Snake („Dangiškoji gyvatė“). Joje autorius pateikia pluoštą įrodymų, kad dieviška muzikos kilme jau senų seniausiai neabejota. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai tvirtino, kad muzikinės harmonijos taisyklių žmones išmokė pats Osiris, beje, pateikęs ir šokio liturgiją. Šokio meno globėja buvusi deivė Hathor. Denderyje tebestovinčioje jos šventykloje išliko himnas, kurio žodžiai „Tau groja dangus ir žvaigždės, / Tau dainuoja Saulė, Mėnuo ir dievai“ paliudija, kad Nilo slėnio gyventojai ne tik mąstė apie kosminę harmonijos idėją, bet ir įsiklausė į pasaulio skambėjimą.

Paslaptis atrakinantis penketas

Senovės Egipto tikėjimai pasaulio sukūrimą gretino su matematine muzikos struktūra. Jų nuomone, „raktas” nuo visų kūrinijos paslapčių yra... penketas! Penki – pergalingojo Horo, Izidės ir Osirio sūnaus, su kuriuo tapatinosi visi faraonai, skaičius. Osiriui atstovavo trejetas, o Izidei – dvejetas.

Egiptiečiai buvo tikri, kad šie dieviški skaičiai dalyvauja nesibaigiančiame visatos žaidime ir turi savo atitikmenis astronomijoje, matematikoje bei muzikoje. Šie skaičiai diktuoja tvarką augalijos ir mineralų karalystėms. Jie lemia ir žmogaus kūno proporcijas. Viskas, kas sukurta, atsirado iš priešingybių jungties ir harmonijos: vyriškojo prado (3), moteriškojo (2) ir jų sintezės, kitaip tariant, „santuokos“ (5).

Tiems patiems skaičiams ypatinga svarba tenka ir oktavos struktūroje. Osiriui, Izidei ir Horui atstovauja pagrindinė muzikinės gamos triada, t. y. pirmųjų trijų natų akordas, sukuriantis natūralios harmonijos įspūdį. Tos pačios, kuri yra visos kosmoso tvarkos pamatas.

Asmenybės kodas slypi balso tembre

Egiptiečių ir kitų senovės tautų atskleisti Oktavos ir Panašumo dėsnis buvo laikomi neabejotina dieviškumo apraiška. Tapo įprasta juos pasitelkti įvairiems magiškiems gydymo ritualams.

Norėdami nustatyti diagnozę, senovės gydytojai nepuldavo apžiūrinėti ligonio kūno. Pirmiausia mėgindavo pajusti darną griaunančias ligos vibracijas ir išgirsti tikrąjį paciento vardą, slypintį jo balso tembre. Buvo tikima, kad tas vardas yra savotiškas asmenybės PIN kodas, kurį kiekvienas žmogus gauna gimimo akimirką ir kurį iškvepia su paskutiniu atodūsiu. Deja, kuris gi prisimename, ką žinojome pirmomis gyvenimo sekundėmis?

Būdas peržengti nematomą slenkstį

Ieškodami būdų padėti ligoniams, žyniai ar šamanai dažnai kreipdavosi patarimo į savo dvasinius vedlius. Susitikti su jais gebėjo per pakitusią sąmonės būseną. Kaip įeiti į transą, skirtinguose pasaulio kraštuose ir skirtingais laikais žinota įvairių būdų. Pavyzdžiui, pasinaudojus haliucinogeninių augalų nuovirais.

Visgi pats seniausias, pirmapradis ir tyriausias būdas patekti į kitą suvokimo lygmenį buvo muzika. Tam, kad priartėtų prie didžiosios išminties šaltinio, muzika naudojosi asirų ir egiptiečių žyniai, afrikiečių burtininkai, indėnų šamanai ir net bibliniai pranašai. Garso skambėjimas, vibracijos (dažniausiai tai – ritmiški žemi mušamo būgno tonai ir tarškynės šnaresys) žmogaus smegenis perveda į tokį veiklos režimą, kuris suteikia galimybę pamatyti įprastoje būsenoje nematomo, nors labai artimo pasaulio vaizdinius.

Garsai, pakeliantys vandenis

Pasitelkti muziką gydymui – vienas naujausių medicinos atradimų. Nors jo ištakos nuvingiuoja į tolimiausią praeitį.

Per ilgą žmonijos istoriją, muzikos galias mėginta panaudoti įvairiose srityse. Pavyzdžiui, dar iki įsitvirtinant faraonų dinastijų valdymui Egipte mušamųjų instrumentų gausmu buvo pasitinkamas kasmetis Nilo potvynis, nešęs atgaivą aplinkinėms žemėms ir sotaus gyvenimo galimybę jų gyventojams. Ritmiški būgnų garsai lydėjo ir gimdymus. Egiptiečių moterims, pirmiausia turtingoms, gimdyti padėdavo ne tik pribuvėjos, bet ir būgnus mušančios žynės.

Atsargiai! Akordai

Filosofiškai į gyvenimą žvelgę antikos graikai Platonas ir Pitagoras nedvejodami perėmė šį egiptiečių palikimą ir nuo savęs pridėjo teorinį pamatą tam, kas vėliau buvo pavadinta muzikos terapija. Tiesa, mes nežinome, kokiais garsais senovės gydytojai labiausiai pasikliovė. Bet kad toks gydymo būdas jų nenuvildavo, įrodo naujausi medicininiai tyrimai. Patvirtinta, kad tam tikros garsų dermės padeda sumažinti tiek psichines, tiek fizines žmogaus kančias.

Jau žinoma, kad kai kurie muzikos kūriniai raminamai veikia širdies plakimą, kvėpavimą, kraujospūdį, nervų sistemą, apskritai psichiką. Pavyzdžiui, J. S. Bacho muzika padeda gydant įvairias psichosomatines ligas. O štai W. A. Mozarto kūrinių dažniau turėtų klausytis tie, ką vargina skrandžio negalavimai, nemiga ir net depresija.

Dėl teisybės reikia paminėti, kad Platonas pastebėjo, jog muzika gali ne tik padėti. Dialogų knygoje „Valstybė” filosofas pabrėžė, kad muzika pakelia žmonių dvasią, bet ji turi galių sukelti ir visiškai priešingą – pragaištingą būseną. Graikų išminčiaus pastebėjimą patvirtina ir šiuolaikinių tyrėjų gauti duomenys: pavyko nustatyti sąskambius, kurie geba sukelti arba pavojingai sustiprinti pykčio, nerimo ir baimės būsenas. Tokių pavojingų muzikos kūrinių sąraše pirmoje vietoje įrašytos Arnoldo Schunbergo kompozicijos, taip pat kai kurie sunkiojo roko kūriniai.

Kai groji ne tuo būgnu

Galima pažvelgti dar giliau į praeitį, kai mūsų protėviai, mėgdžiodami gamtos garsus, stengėsi prisišaukti lietų arba apsirūpinti žvėriena. Mušamų būgnų garsas turėdavo iššaukti perkūnijos grūmojimą. Mat pirmykščiai žmonės žinojo, kad „panašus pritraukia panašų”. Jie laukė atsako į savo „koncertą” – perkūnijos, paprastai ateinančios su lietumi.

Tuo, kad tokios praktikos buvo veiksmingos, įsitikino amerikiečių archeologas Davidas Pulestonas. Iš pradžių šį vyrą išgarsino jo radiniai, leidę padaryti išvadą, kad prireikus lietaus majai kviesdavo perkūnijos ir liūčių dievybę Chacą. Ceremonija turėjo atrodyti įspūdingai, mat būriai žmonių delnais mušė ne kokius nors būgnelius, bet olose esančius stalaktitus. Iš urvų atgabentas stalaktito būgnas iki šiol pūpso Čičenitsos šventykloje Jukatane. Milžiniškas būgnas dunkso El Castilo piramidės papėdėje.

Norėdamas pralinksminti aplinkinius, vieną dieną D. Pulestonas šiuo būgnu abiem rankomis pagrojo savo mėgstamą motyvą, o tada drauge su būriu turistų užkopė į piramidę. Giedras dangus staiga apsiniaukė, sugrumėjo, sužaibavo perkūnija. Žaibas trenkė į vienintelį D. Pulestoną, nors jis stovėjo žmonių minioje. Archeologas mirė iškart.

Skambantis vitaminas

O kaip šiais laikais? Ar muzika, sklindanti iš scenų, radijo, televizoriaus ir įvairiausių grotuvų, daro mums tokią pat įtaką, kaip ir mūsų protėviams? Daro. Net kai nėra pati meistriškiausia.

Muzika prasismelkia į mūsų kūną ir sąmonę. Instrumento sukurtos vibracijos persiduoda mūsų audiniams, ląstelėms, nervinėms jungtims, ir todėl net nesąmoningai imame virpėti girdimos muzikos ritmu, jai pasiduodame, su ja susiliejame, tekame...

Kas įvyksta? Ogi patekę į muzikinio kūrinio vidų, tarsi pabėgame į harmonijos sklidiną salelę, stebuklingai gyvuojančią mūsų ganėtinai sujauktame viduje. Kaip tik todėl kiekvienas susitikimas su mėgstama melodija, daina, arija, siuita ar simfonija yra lyg grįžimas į pažįstamą ir saugią palaimos erdvę. Ir todėl mėgstama muzika gali atstoti mums gydantį šaltinį, į kurį lengva panirti, jame pailsėti, sustiprėti.