Biografai tvirtina, kad Johanas Wolfgangas Goethe, George‘as Byronas, taip pat ir Gustave‘as Flaubert‘as vaikystėje buvo lunatikai. O kai kuriems mokslininkams, kaip antai, astronomui K. Flammarionui ir išradėjui T. Edisonui – yra tekę pabusti iš miego prie stalo laboratorijoje, nors jie gerai prisimindavo, kaip iš jos išėjo. Tiesa, prisimindavo ir tai, kad nebaigė spręsti itin svarbaus uždavinio...
Per ilgą žmonijos istoriją jie vadinti įvairiai: somnambulais, lunatikais arba labai poetiškai – Dianos bičiuliais, mat senovės romėnai Dianą laikė ir Mėnulio deive. Keistoka detalė: kuo modernesni laikai aušo, tuo didesnę baimę ši žmonių savybė kėlė aplinkiniams. O pastarąjį šimtmetį lunatizmas yra psichiatrų ir psichologų tyrimo objektas.
Ir per tą laiką buvo paneigta daug mitų ir įsitikinimų. Pavyzdžiui, kad vaikščioti per miegus žmogus pradeda paveiktas Mėnulio šviesos. Arba kad sidabrinei mėnesienai paklūstantys žmonės per miegus gali parodyti neįtikėtinų gebėjimų, tikrovėje jiems visai nebūdingų, tarkim, laipioti stogais, įsiropšti į aukščiausius bokštus, drąsiai vaikštinėti siauromis atbrailomis ar balkonų turėklais, paskui lyg niekur nieko grįžti į savo guolį, o nubudus rytą stebėtis purvo žymėmis ant vakare nuplautų kojų.
Plačiai atmerktos akys…
Psichologai, tyrinėjantys “automatinę elgseną per miegus” (kaip tik taip šiuolaikinis mokslas apibrėžia lunatizmą), teigia, kad dažniausiai ši savybė išryškėja 5–15 metų vaikams. Tačiau kai kurie miegodami vaikšto jau ir atšventę 20-ąjį gimtadienį. Vis dėlto tik labai nedaug žmonių, ir dažniausiai tik veikiami didžiulio streso, per miegus klajoja visą gyvenimą. Įdomu, kad tarp lunatikų mergaičių ir moterų kur kas daugiau nei vyrų.
Ištiktas somnambulizmo priepuolio, miegantysis būna plačiai atsimerkęs, tačiau greta esančių daiktų nepastebi. Jis juda, pavadinkime, mintinai. Jam visiškai nesunku atsirakinti keliomis spynomis užrakintas ir skląsčiais užšautas duris. Su sąlyga, jei pats jas iš vakaro ir užrakino. Savo kelyje sutikęs kliūtį, lunatikas greičiausiai nesugebėtų jos aplenkti, t. y. užkliūtų ir pargriūtų. Per miegus vaikščiodamas žmogus dažnai aktyviai gestikuliuoja ir kartoja atskirus žodžius ar frazių nuotrupas. Viena iš keistenybių, kad pažadinti lunatiką gana sunku, juolab neįmanoma su juo miegančiu susikalbėti.
Mėnulio apsėstųjų vargai
Viduramžiais ir kiek vėlesniais laikais lunatizmas žmogui buvo tikra bėda. Italijoje ir Prancūzijoje veikusiuose vienuolynuose novicijų globėjams buvo prisakyta įdėmiai stebėti, ar kas nors iš naujokėlių nevaikšto sapnuodami. Nesvarbu koks pamaldus ir pasiryžęs tarnauti Dievui buvo žmogus, jeigu tik jis turėjo įprotį vaikštinėti per miegus, duoti vienuolystės įžadų jam būdavo neleidžiama.
Į naktines klajones išsileidžiančias merginas, savaime suprantama, nelabai kas norėjo vesti. Buvo galima pasinaudoti proga ir iš būsimos nuotakos tėvų išsireikalauti kur kas didesnį kraitį. Gal būta ir kitokių nuogąstavimų, bet pirmiausia lunatikės sutuoktinis bijojo, kad aplinkiniai ims plakti liežuviais, esą jo žmona, kol vyras miega, susitikinėja su meilužiais. Užtat, jei tikėsime to meto rašytojų pasakojimais, ne vienas svetimas žmonas mėgęs myluoti smarkuolis mirties nuo “ragais” aprūpinto kerštingos rankos išvengė... tik apsimetęs lunatiku.
Nepatogumas gali virsti grėsme
Žinoma atvejų, kai polinkis klajoti per miegus žmones pražudė. XIX a. gyvenęs ir lunatizmą tyrinėjęs prancūzų psichiatras Jeanas Martinas Charcot surinko šimtus šio reiškinio aprašymų. Tarp jų – nemažai tragiškai pasibaigusių gyvenimų istorijų. Pavyzdžiui, lunatikuojantys kareiviai ne kartą yra kritę nuo savų sargybinių kulkų. Jaunutė Arieso dvaro šeimininko duktė vieną naktį nuskendo įkritusi į nuostabaus grožio sode tyvuliavusį tvenkinį. Kai kurie Mėnulio bičiuliai užsimušė paprasčiausiai išėję pro langą, nužengę nuo balkono ar terasos krašto. Užregistruotas įvykis, kai viena jauna motina vaikštinėdama per miegus iš lopšio paėmė kūdikį, jį priglaudė, pasūpavo, o paskui ištiesė rankas ir paleido, bet ne į patalą, o per balkono kraštą ant akmeninio grindinio.
Retai, bet vis dėlto pasitaiko liudijimų apie grėsmes, kurios kybo virš žmonių, besidalijančių miegamąjį su žmogumi, kurį kartkartėmis ištinka lunatizmo priepuoliai. Sapno vaizdinių išgąsdintas lunatikas gali spardytis, kumščiuotis arba įsikabinęs neįtikėtinai stipriai sugniaužti bet ką, kas tik papuola po ranka – taip pat ir šalia miegančiojo kaklą. Abiejų lyčių sapnuojančių naktinėtojų sutuoktiniai yra paliudiję, kad ant savo kūnų kartais ilgokai nešioja žymes, jų gyvenimo ir lovos draugo paliktas tomis keistų priepuolių naktimis. Vienintelė lunatikų antrųjų pusių paguoda tai, kad miegantis užpuolikas labai greitai pabunda. Iš pradžių jam sunku suprasti, kas darosi, o paskui, žinoma, baisiai kremtasi ir atgailauja.
Kai ką padaryti įmanoma
Gydyti nuo lunatizmo mėginta jau viduramžiais. Tiesa, toji antilunatinė terapija buvo labiau susijusi su magija nei su medicina. Linkusiesiems klajoti per miegus, pavyzdžiui, buvo patariama prieš gulant miegoti užsimauti žiedą su chrizoberilu.
Šis kristalų adatėlėmis išvarstytas žalias akmuo dar vadinamas katės akimi. Magai nuo seniausių laikų chrizoberilą laiko nuostabiu akmeniu – talismanu. Esą jo padedamas žmogus gali tinkamai apmąstyti praeitį ir netgi įžvelgti ateitį. Maža to, turėdamas katės akį žmogus gali viltis suprasti itin mįslingus dalykus, tarkime, pramokti žvėrių ir paukščių kalbos, užmegzti ryšį su visomis gyvomis Žemės būtybėmis ir net mineralų karalyste. Ir dar jis saugo nuo išdavysčių.
Tikėta, kad toks žiedas saugos nesąmoningą žmogų net tada, jei šis nepajėgs jo apčiuopti. Bet, jei vis dėlto jį apčiuops, kaipmat pabus, ir Mėnulio kerai bus išsklaidyti.
Nuo nepageidaujamų naktinių klajonių sulaikyti turėjo ir tvirtai supančiotos kojos, virš guolio pakabinti sidabriniai varpeliai, prie lovos pastatytas varinis dubuo su vandeniu, ir, žinoma, maldos, skirtos šv. Cyriakui, ramaus miego globėjui, saugančiam nakties poilsį nuo visko, kas jį gali sudrumsti, taigi ir nuo lunatizmo priepuolių.
Princas Kneippas savo traktate apie gydymą vandeniu užsimena ir apie lunatikų dalią galinčias palengvinti procedūras. Traktato autorius rekomenduoja prieš miegą pamirkyti pėdas pakaitomis tai šaltoje, tai karštoje vonioje, taip pat ne pro šalį visą kūną nuprausti vandeniu su druskos tirpalu. XIX a. gydytojai manė, kad per pilnatį lunatikai turėtų miegoti su tamsiu raiščiu ant akių, arba gerti raminamąsias mikstūras, kurios padeda įmigti giliu miegu.
Šių laikų gydytojai pataria miegamąjį įrengti taip, kad per miegus vaikštantis žmogus negalėtų susižeisti pats ar padaryti žalos kitiems: nakčiai užrakinti duris į balkoną ar terasą, patikimai uždaryti langus, iš praėjimų pašalinti bet kokius aštrius ar lengvai dūžtančius daiktus. Jei lunatizmo priepuolius išprovokuoja stresas, žmogui skiriama raminamųjų vaistų. Nors lunatizmas nėra galutinai atskleista paslaptis, dabar jau galima tvirtinti, kad vos tik į lunatizmą linkęs žmogus išsivaduoja nuo jį gniuždančios nervinės įtampos, jis kuo ramiausiai išmiega kiaurą naktį, net jei Mėnulio pilnatis plieskia tiesiai į jo guolį.
Šaknų vis dar ieškoma
Visais laikais lunatizmas žadino ne tik mokslo vyrų, bet ir aiškiaregių, būrėjų smalsumą. Pastarieji tvirtina, kad priežastys, verčiančios lunatiką elgtis taip mįslingai, tikrai nėra susijusios nei su užkerėjimais, nei su prakeikimais. Kodėl jie dėl to tokie tikri? Todėl, kad lunatizmo priepuolių kamuojamų žmonių aurose nematyti jokių ženklų, kuriuos būtų galima laikyti negatyvios energijos kirčiais. Kaip tik dėl to jokie atkeikimo ar auros valymo ritualai lunatikui negali padėti. Užtat jiems tikrai praverčia akupunktūra ir raminamosios žolelės, pavyzdžiui, apynio spurgos ar melisa. Suaugusiuosius nuo lunatizmo išvaduoti gali hipnozė ar autohipnozė. Vaikams šio metodo taikyti nevalia. Beje, galimas ir atvirkštinis poveikis: lunatizmą gali sukelti hipnozė.
Tiek medikai, tiek slaptųjų magijos menų žinovai sutaria, kad lunatikai išsiskiria ypatingu jautrumu. Tad neatsitiktinai kadaise somnambulizmas buvo laikytas požymiu, rodančiu, kad žmogus turi maginių gebėjimų. O į patį vaikščiojimą per miegus buvo žiūrima kaip į mėnesienoje atliekamą magišką ritualą. Tiesa, antikos graikams lunatikai buvo neabejotini ligoniai, kuriems šį negalavimą siuntė deivė Hekatė.
Psichoterapeutai, kurie tyrinėdami automatinį elgesį per miegus kliaujasi ne auros parodymais, o smegenų veiklos charakteristikomis, teigia, kad lunatizmo priepuoliai yra ne kas kita, kaip smegenų būdravimo ir miego fazių sutrikdymas, dažniausiai išprovokuojamas stipraus streso. Kuo stipresnį emocinį sukrėtimą žmogus stengiasi nuslopinti, kuo giliau mėgina nustumti jį į pasąmonę, tuo didesnė tikimybė, kad jis pradės kalbėti ir vaikščioti per miegus. Juk sapnų pasaulį valdo pasąmonė... Pasak medikų, lunatizmą galima gretinti su baimėmis, kurios ne taip retai pažadina mus iš miego, pačios pranykdamos be pėdsakų, bet mums palikdamos kažkokį pirminio siaubo išgyvenimą. Tik kartais, labai labai retai lunatizmas gali būti susijęs su tam tikrais organiniais sutrikimais, pavyzdžiui, epilepsija. Tai dažniau nutinka vaikams ir paaugliams.