Įdomu žinoti: koma – mįslingas slenkstis

Medicinos pasaulyje vyrauja nuomonė, kad ištiktas komos žmogus tampa nepasiekiamas aplinkiniam pasauliui. Į komą, tarsi į kokią duobę, jis prasmenga dėl įvairių priežasčių (diabeto, apsinuodijimo, smegenų sukrėtimų ar kitokių traumų, insulto), ir gydytojai savo užduotimi laiko jį iš ten ištraukti. Komos gilumas, kitaip tariant, „nebuvimo“ laipsnis matuojamas pagal Glasgovo skalę, nuo 3 iki 15 vienetų, kuriais apibrėžiamas ligonio gebėjimas reaguoti į lytėjimą, atsakyti žodžiu ar judesiu. 3 žymi pesimistiškiausią, 15 – optimistiškiausią prognozę.

Proceso psichologija atveria kitą kelią

Į procesą orientuotos psichologijos specialistai komą vadina pakitusia sąmonės būsena. Skirtumas didžiulis, nes tokiu atveju koma nelaikoma nebūtimi. Ir į ją išgyvenantį žmogų žiūrima kaip į čia ir dabar dalyvaujantį savo siela, psichika, visu vidiniu pasauliu.

Ši būsena charakterizuojama taip pat pagal tam tikrą skalę: visiškai aiški sąmonė, pusinė sąmonė, ketvirtadalis sąmonės ir visiškas transas. Tokia charakteristikų skalė reikalinga ne tam, kad dėl patogumo būtų galima užklijuoti etiketę pacientui, o norint paženklinti vietą, kur žmogaus „ieškoti“. Šio metodo esmė – pripažinti, kad žmogus yra čia ir stovi prie savojo gyvenimo paslapties slenksčio. Prie slenksčio, už kurio galimybė priartėti prie savasties, tiek sąmoningos, tiek nesąmoningos. Būtent koma yra galimybė prisiliesti prie mįslingųjų nesąmoningumo klodų.

Netikėta akistata

Mes visą gyvenimą stengiamės išsitekti sąmoningumo erdvėje, nesąmoningąją savo esybės dalį visiškai pamiršdami. Toji vis mėgina prasikišti per santykių su kitais žmonėmis nesklandumus, bando prabilti per sapnus ir netgi ligas. Tik mes atkakliai stumiame ją į užribį, nenorime kreipti dėmesio, išsižadame.

Štai, pavyzdžiui, tenka sutikti stiprių žmonių, kurie pajėgia mesti iššūkį miniai, pajėgia išstovėti kone prieš visą pasaulį. Greičiausiai nesuklystume darydami prielaidą, kad lygiai taip pat jie nenuolaidžiauja ir sau. Kryptingas atkaklumas, maksimalių rezultatų siekimas – tai jų gyvenimo būdas, sąmoningos pastangos. Ir tokiais atvejais nesąmoningai esybės daliai, kuri irgi trokšta pasireikšti, lieka jautrumas, švelnumas, dėmesingumas savo dvasiniams poreikiams. Kai žmogus yra komos būsenos, viskas tarytum apsiverčia aukštyn kojomis. Negalime pasiekti jo sąmoningosios dalies, užtat susiduriame su ta esybės dalimi, kuri metų metus bergždžiai mėgino sulaukti dėmesio. Jeigu gydytojams pasiseks rasti slaptą taką ir išvesti pacientą iš tos būklės, tai pabudęs iš komos žmogus turi šansą pradėti kur kas visavertiškesnį gyvenimą, kuriame atsiras vietos ir tiems jo vidinio pasaulio dalykams, kuriuos jis atrado būdamas pakitusios sąmonės būsenos. Šia prasme koma – lyg ir proga ištraukti iš prieblandos daugiau savo asmenybės spalvų.

Kartu tai ir žavu, ir baugu. Pirmiausia toks požiūris keičia savijautą žmonių, kurie budi prie komos ištiktųjų. Jie išvaduojami nuo būtinybės stebeilyti į dirželiais priraišiotą ir vamzdeliais apraizgytą bejausmį kūną, nes mato žmogų, kuris mėgina įminti savo esybės paslaptis.

Vidinės kovos po nejautros priedanga

Kaip elgiasi komos ištiktų žmonių smegenys? Kol kas apie tai nedaug žinoma. Su koma glaudžiai susiję tokie terminai kaip smegenų mirtis arba vegetatyvinė būklė. Ir jie iškalbingai atspindi įsišaknijusį medicinos požiūrį į panašius procesus. Terminai perša mintį, kad komos ištiktas žmogus, apimtas nejautros, lėčiau ar sparčiau artėja prie neišvengiamos pabaigos.

Proceso psichologijos atstovai tokį teiginį užginčija, tvirtindami, kad ištiktas komos žmogus, būdamas nejudrus išoriškai, dalyvauja giliuose vidinio ir dvasios pasaulio procesuose.

Ir tas išoriškai nematomas darbas kituose lygmenyse turi prasmės. Jis smarkiai prisideda prie kūno pastangų pasveikti. Tad vėlesnė reabilitacija praeina sklandžiau ir duoda geresnių rezultatų. Mat vidinę kovą laimėjęs žmogus daugiau niekada nesielgia kaip auka. Įveikusieji komą ir pakilusieji iš ligos patalo paprastai jaučia ryšį su vidinės jėgos šaltiniu ir būna kupini noro pradėti gyventi su nauja kokybe.

Proga artimojo meilei

Ištiktam komos žmogui reikia aplinkinių pagalbos. Palaikydami jam draugiją, artimieji gali padėti suprasti, kas nutiko. Mat dauguma žmonių neabejotinai jaučiasi sukrėsti ir išsigandę. Juk jie verčiami stoti akistaton su dalykais, kuriuos anksčiau ignoravo arba nė neįtarė tokius egzistuojant. Juos užplūsta potyriai ir išgyvenimai, kuriuos būdami sąmoningi atkakliai neigė ir stūmė kuo toliau. Netikėtai įkritusiems į tokią vidinę sumaištį jiems labai reikia vedlio, kuris gebėtų išvesti į išorinį pasaulį, kuris paremtų, padrąsintų ir patartų.

Kokių gudrybių žino tie, kurie geba padėti komos ištiktam žmogui? Šįkart apsieisime be burtažodžių. Apskritai be žodžių. Mat pirmoji bendravimo su komos būklės žmogumi taisyklė – apsieiti be žodžių. Tie žmonės labai sunkiai dirba, stengdamiesi su mumis susisiekti, duoti kokį nors ženklą. Ir viskas, kad ir ką jie darytų, yra pranešimas, tik ne žodinis: raumenų susitraukimas, pakitęs kvėpavimo tempas, pirštų virptelėjimas...

Beje, pastebėti ženklus nepakanka, svarbu juos tinkamai suprasti. Pavyzdžiui, rankos krustelėjimas. Ar tai – pritarimas tam, kas vyksta greta, ar atvirkščiai – prieštaravimas? O ką signalizuoja po vokais greitai judantys akių obuoliai? Kad žmogus regi kažin kokius vaizdinius? Gal sapnuoja ar ką nors įsivaizduoja? Matant panašius signalus, galima žmogų ir pakalbinti, tarkim, pasakyti: „Matau, kad judini akis. Tikriausiai ką nors regi?“ Tiesa, nereikia skubėti sulaukti žodinio atsakymo. Bus puiku, jeigu ateis nors koks, pavyzdžiui, paraus veido oda. Tad jau bus galima spėlioti, kas tokią reakciją sukėlė?.. Gal regimi vaizdiniai susiję su prievarta?.. Taip nusitveriant menkiausių detalių galima mėginti prasibrauti pro nesąmoningumo sieną, atribojančią komos ištiktą žmogų nuo įprastos realybės. Dar daugiau, galima pamėginti sukurti jam ištisas istorijas, kurios padėtų išgyventi potyrius ir emocijas, kurių iki tol žmogui stigo.              

Koma – sielos teisė rinktis

Naujojo grumtynių su koma metodo kūrėjas Arnoldas Mindellis yra dirbęs su šimtais komos ištiktų pacientų. Ir tik pačiais sunkiausiais atvejais, kai smegenų pakenkimai buvo itin gilūs, jam nepavykdavo žmogaus pabudinti. Užtat visais kitais atvejais tai atrodydavo kaip filme – žmogus staiga atgaudavo sąmonę ir akimirksniu grįždavo į šį pasaulį.

Prieš keliolika metų į A. Mindellį kreipėsi vienos ligoninės gydytojai, praradę viltį, kad patys pajėgs susitvarkyti su paciento bėdomis. Jie rūpinosi komos ištiktu aštuoniasdešimtmečiu, kuris ligoninėje gulėjo jau gerą pusmetį ir didesnę dalį to laiko išspausdavo kažin kokius nesuprantamus, užtat gana garsius garsus. Vyriškis niekaip nereagavo į tokiais atvejais įprastas medicinines intervencijas ir mėginimus užmegzti su juo ryšį. A. Mindellis pradėjo tuos garsus sekti ir aiškintis. Šitaip palaikomas pacientas pajėgė žengti žingsnelį toliau. Maždaug po pusės valandos jis įstengė ištarti atskirus žodžius ir net frazę. Žodis po žodžio mezgėsi mįslingas pokalbis.

Paaiškėjo, kad vyriškis buvo įstrigęs tarp griežtos disciplinos ir didžiulio pareigos jausmo, per visą gyvenimą neleidusių jam paatostogauti, ir poreikio pailsėti. Padedamas proceso psichologo žmogus pažvelgė į savo nusistatymą iš kito taško ir – pagaliau su savimi susitaikęs – ramiai išėjo. A. Mindellis savo užrašuose pasižymėjo: „Senas žmogus apsisprendė, kad vyksta atostogauti.“

Psichologo darbas su į komą nugrimzdusiu žmogumi gali būti vainikuotas ir taip. Mat šių pastangų tikslas nėra pažadinti pacientą iš komos. Koks tada tikslas? Ogi padėti nesąmoningam žmogui nusigauti iki tokios jo vidinės kelionės vietos, kur pats galėtų sąmoningai nuspręsti, kas toliau.

Taigi didžioji naujovė (kai kam atrodo keistenybė) – raginimas į komos ištiktą žmogų nežiūrėti kaip į negyvėlį, kurį reikia prikelti. Juk tas žmogus dar niekur neišėjo, jis čia, tik stovi prie paslapties slenksčio. Ir tą paslaptį suprasti jam padeda esantieji šalia.