Įdomu žinoti: sezoninio miego fenomenas

Sezoninio miego fenomenas, kai gyvūnai po kelis mėnesius ištveria be maisto ir vandens, jau daugybę metų nepaliauja stebinti ir mokslininkų, ir medikų – juk įminus daugybę gamtos mįslių, atsivertų naujos gydymo perspektyvos. Deja, sezoninis miegas – toks sudėtingas reiškinys, kad iki galo perprasti jo paslapčių vis dar nepavyksta.

Kaip gyvūnai tiek laiko gali išverti be maisto ir vandens? Kai kurie, pavyzdžiui, Australijoje gyvenantys ilgauodegiai nykštukiniai oposumai – tikri badavimo specialistai: miega daugiau nei 300 dienų. Žinoma, prieš tai prisišveičia vabzdžių, kad tokį ilgą badmetį būtų lengviau ištverti.

Madagaskare gyvenantys storauodegiai mažieji makiai negerdami ir neėsdami septynis mėnesius tūno medžio drevėje. Sezoniniu miegu miega meškos, švilpikai, ežiai, varlės ir kt. Toks miegas, anot gyvūnų tyrinėtojų, vienintelis būdas jiems išgyventi – juk tik nedaugelis atėjus šaltymečiui migruoja į šiltesnio klimato zoną. Kiti turi išmokti išsisukti iš situacijos, geriausias būdas tai padaryti – susirasti saugų guolį.

Kas vyksta miegant

Miegodami sezoniniu miegu, gyvūnai sumažina energijos sąnaudas, maisto poreikį ir, pasislėpę giliai po sniegu ar įsirausę į smėlynus, tampa nepasiekiami plėšrūnams. Kad visi šie procesai vyktų sklandžiai, prieš užmigdami gyvūnai gerai ir sočiai maitinasi ir sukaupia žiemoti reikalingų maisto medžiagų.

Daugelio miegančių žvėrių organizmas kaupia ir ruduosius riebalus, kurie, pasak mokslininkų, yra savotiškas termostatas, padedantis palaikyti gyvybę miegant labai įdomiu būdu: kuo didesnis šaltukas spaudžia, tuo daugiau šilumos skleidžia rudieji riebalai. Kad ištvertų ilgą badavimo laiką ir taupytų energiją, gyvūnai elgiasi labai skirtingai – vienų kūno temperatūra sumažėja iki  minimumo, kiti taupo energiją nejudėdami, treti retsykiais išlenda iš savo slėptuvių papildyti maisto atsargų ir toliau nugrimzta į ramybės būseną. Pavyzdžiui, Arktikoje gyvenančio amerikinio staro kūno temperatūra nukrinta  iki -2,9 °C, o  Australijoje gyvenanti urvinė rupūžė nuo sausros gelbstisi įsirausdama į žemę, ten gali išgyventi iki penkerių metų. Tiesa, retsykiais ji visgi išlenda papildyti maisto atsargų. O štai rudojo lokio kūno temperatūra žiemos miego metu beveik nesikeičia, energiją lokys taupo ramiai gulėdamas irštvoje.

Kiek laiko gyvūnai miega

„Kiekvienas gyvūnas miega skirtingai. Miego trukmė priklauso nuo gyvūnų rūšies, nuo to, kaip ir kada jis maitinasi, kiek energijos miegodamas išeikvoja, koks naudingos veiklos ir rizikos santykis, koks jo migracijos poreikis, kaip rūpinasi jaunikliais“, – atskleidžia  mokslininkai.

Žurnale „Nature Reviews Neuroscience“ Kalifornijos universiteto psichiatrijos profesoriaus ir šio universiteto Miego tyrimų centro direktoriaus Jerome‘o Siegelo atliktas tyrimas įrodė, kad pagrindinė miego funkcija yra būtent ši – palaikyti gyvūnų aktyvumą ir sumažinti jiems gresiančią riziką. Ilgai buvo manoma, kad miegas nepadeda gyvūnas išgyventi, esą miegodami jie tampa lengvomis plėšrūnų aukomis, nes užmigę būna nebudrūs ir nusilpę. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad sezoninis miegas ne tik padeda gyvūnams išgyventi, bet ir naudingas daugeliu kitų atvejų. Pavyzdžiui, įmigę gyvūnai pasidaro nejautrūs net žalingiausiam aplinkos poveikiui, įvairiems virusams ir mikrobams. Mokslininkai pateikia faktų, kaip radioaktyviaisiais spinduliais švitinamos įmigusios žiurkės, užuot nusilpusios, atsibudo dar žvalesnės ir sveikos kaip ridikai. Meškoms miegant, nesumažėja jų kaulų tankis ir tvirtumas, nes žiemą vykstančių biocheminių procesų metu organizmas gali susigrąžinti kalcį, kuris tampa statybine kaulų medžiaga.

Gyvūnų miegas labai skirtingas

Vieni gyvūnai išgyvena anabiozę, kiti – hibernaciją. Anabiozė – tai tokia organizmo būsena, kuriai būdingas stiprus kūno atšalimas. Anabiozės metu gyvybiniai procesai taip sulėtėja, kad gyvūnas atrodo tarsi užšalęs, nes gyvybiškai svarbių organų veikla apmiršta. Kūnui atšilus, visi gyvybiniai procesai ląstelėse atsinaujina. Pavyzdžiui, Aliaskos miškuose gyvenančios medvarlės kiekvieną pavasarį atšyla iš visiško užšalimo būsenos, kurioje išbuvo 2–3 mėnesius.

Anabiozę išgyvena ir mikroorganizmai, taip pat sėklos. „Tik tada nereikėtų sakyti, kad jie miega –  šios rūšys būna ramybės būsenos“, – aiškina mokslininkai.

Žiemą sustingsta ne tik varlės, bet ir gyvatės,  taip pat daugelio rūšių vabzdžiai. Jie guli kaip negyvi ir kantriai laukia pavasario. Kiti gyvūnai miega būdraudami ir gali greitai prabusti, dar kiti išgyvena hibernaciją. Fiziologiniu požiūriu hibernacija – kūno sustingimo forma, trunkanti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, kai kūno temperatūra krinta žemiau normos, o visi gyvybiniai procesai sulėtėja. Hibernacijos metu kūno temperatūra krinta taip stipriai, kad, pavyzdžiui, nuo aplinkos temperatūros gali skirtis vos keliais laipsniais. Taip, pavyzdžiui, miega šikšnosparniai.

Kokie pavojai gresia šikšnosparniams

Artėjant žiemai, gerokai sumažėja maisto ore skraidantiems žinduoliams šikšnosparniams, ir jiems gresia badas. Todėl vienos šikšnosparnių rūšys migruoja į šiltesnio klimato kraštus, kitos lieka žiemoti ir giliai įminga. Tiesa, esant šiltoms žiemoms, hibernacija yra negili ir dažnai pertraukiama – šikšnosparniai vis išlenda iš savo slėptuvių, o tai gyvūnus labai vargina. Negana to, pastaruoju metu mokslininkams kelia nerimą miegančius šikšnosparnius puolantis grybas, vadinamasis „baltos nosies“ sindromas. Dėl jo Šiaurės Amerikoje per trejus metus žuvo daugiau nei milijonas šikšnosparnių. Anot tyrinėtojų spėjimų, grybas miegančius gyvūnus gali pulti todėl, kad susilpnėja jų imuninė sistema. Tai ne vienintelė problema, su kuria susiduria žiemos miegu miegantys gyvūnai. Daugybę nepatogumų sukelia ir pasikeitęs klimatas. 

Ar žinote, kad…

♦ Senoliai sakydavo, kad pirmą žiemos pusę barsukas miega ant vieno šono, o Pusiaužiemio dieną, sausio 25-ąją, išlenda į paviršių apsižvalgyti. Jeigu ši diena saulėta ir barsukas pamato savo šešėlį, grįžta atgal į urvą ir gulasi ant kito šono – vadinasi, žiema dar būsianti ilga, todėl galima ir toliau ramiai pūsti į ūsą. O jei diena apniukusi, barsukas grįžta į urvą ir gulasi ant to paties šono, nes miegoti liko net taip jau ilgai.

♦ Miegapelės, kurių Lietuvoje gyvena nemažai, išmiega net septynis mėnesius, bet įmygio metu dažnai pabunda, o štai švilpikai atsibunda tik prasidėjus šiltajam sezonui.

♦ Afrikos keturpirščiai ežiai, kitaip nei europiniai, žiemos miegu neužmiega. Tiksliau sakant, jie miega, tik kitokiu miegu ir kitu laiku. Afrikos ežiai turi iškęsti ne žiemos šalčius, o vasaros karščius, todėl susiranda vėsesnę vietą ar paunksmę ir joje snūduriuoja. Ši būsena vadinama estivacija ir yra daug silpnesnė nei minėtoji hibernacija, per ją medžiagų apykaita nesulėtėja tiek, kad gyvūnas ilgai galėtų ištverti be maisto ir vandens.

♦ Arktikoje paplitęs amerikinis staras užmiega ilgu, 8–9 mėnesius trunkančiu žiemos miegu, o energiją taupo ypač efektyviai, nes jo  kūno temperatūra tada nukrinta iki -2,9 °C.