Ieva Aleknaitė-Georges: „Ir Holivudas pasiekiamas – tereikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį“

Prieš daugelį metų vienas garsus Amerikos aktorius – pačiai Ievai būtų labai įdomu prisiminti, kuris, bet gal tai ir nėra labai svarbu – gavo laišką nuo paauglės iš Utenos: jame mergaitė teiravosi, ką reikia daryti norint patekti į Holivudą. Garsūs aktoriai tikriausiai gauna daugybę tokių laiškų, ir šie dažniausiai skeptiškai pasiekia šiukšlių dėžę net neperskaityti. Tačiau Ievos laišką aktorius ne tik perskaitė, bet ir surašė atsakymą. Išspausdintas laiškas jau seniai susitrynė ir nusimetė, bet ji iki šiol prisimena jame išvardytas paprastas taisykles: apsigyventi Los Andžele, baigti aktorystės mokslus, susirasti agentą ir... niekada nesiliauti tikėti. Ieva visa tai ir padarė. 

Smagu rasti tavo profilį pagrindinėje kino duomenų bazėje imdb.com, filmų reklamose išvysti tavo veidą. Didžiuojiesi savo pasiekimais?

Kad kol kas nėra kuo labai didžiuotis... Praėjusiais metais nusifilmavau dviejuose filmuose: „Active Shooter“ („Veiklus šaulys“) ir „The Sleeper“ („Miegantysis“). „Šaulyje“ dirbau su garsiu aktoriumi Patricku Kilpatricku – su juo kino aikštelėje susitikome jau antrą kartą. Įdomiausia buvo ruoštis filmavimui: niekada nebuvau rankoje laikiusi ginklo, tad teko daug laiko praleisti šaudykloje su treneriu. Dabar jau žinau, ką daryti su įvairiausių modelių ginklais (šypteli). Be to, vaidinau vienoje serialo „Criminal Minds“ („Nusikalstami protai“) serijoje.

Tai – garsus kriminalinis CBS serialas, kuriamas jau aštuonerius metus ir turintis didžiulį biudžetą. Puikiai tai pajutau filmavimo aikštelėje: aktoriai – tik keli, o žmonių aikštelėje – daugiau kaip šimtas, dirba penkios kameros... Man teko suvaidinti keletą dublių anglų ir lietuvių kalba. Pasirinko lietuviškąjį variantą. Nors vaidmuo – gana kuklus, buvo labai malonu sulaukti sveikinimo laiškų iš nepažįstamų lietuvių. Po vaidmens „Criminal Minds“ mane priėmė į SAG, profesionalių aktorių gildiją: ji užtikrina aktorių teises, rūpinasi kontraktais, honorarų mokėjimais. Gildijos nariai gauna honorarus už kiekvieną kartą, kai parodomas jų serialas ar filmas. Taigi nors filmavausi pernai, iki šiol tebegaunu atlyginimą už tą vaidmenį. 

Neseniai nusifilmavau kompanijos „Adobe“ reklaminiame klipe – jis bus rodomas visame pasaulyje. Tačiau iš anksto nereikia girtis, nes aktoriai niekada neturi garantijų, – projektams juk visko gali nutikti. Draugai aktoriai ne kartą šokinėjo iš laimės, kad pateko į didelio biudžeto filmą, su džiaugsmu dirbo, tačiau galutiniame variante jų veidų – nė kvapo... Juk režisieriui svarbiausia – papasakoti istoriją, ir jei tavo rolė nėra būtina tai istorijai, o filmo laikas ribotas, jau, žiūrėk, ir iškerpa. 

Iš tavo ankstesnių nuotraukų žvelgia kovinga, labai raumeninga, bauginančiai seksuali mergina. Sportavai nuo mažumės?

Didžiausia sportininkė mūsų šeimoje buvo mama: universitete ji baigė kūno kultūrą, siekė lengvosios atletikos aukštumų. Anksti ištekėjusi ir įsisukusi į šeimyninius rūpesčius didelės karjeros nepadarė, tačiau sporto neapleido – Utenoje dirbo trenere, ruošė vaikus varžyboms. Mane su trimis broliais irgi augino spartietiškai: kas rytą visi bėgdavome krosą iki ežero, išsimaudydavome – ir atgal. Išbandžiau daug sporto rūšių: lengvąją atletiką, plaukimą, tinklinį. Ledinis dušas buvo – ir iki šiol tebėra – mano kasdienybė. 

Draugai aktoriai ne kartą šokinėjo iš laimės, kad pateko į didelio biudžeto filmą, su džiaugsmu dirbo, tačiau galutiniame variante jų veidų – nė kvapo...

Ko sportas išmokė be to, kad davė puikų kūną?

Paskatino pasirinkti sveiką gyvenimo būdą. Nesilaikau jokių dietų, bet maitinuosi sveikai, nerūkau, nevartoju alkoholio. Kalbant apie sveikatą, esu laimės kūdikis – beveik niekada nesergu. Ačiū ne tik sportui, bet ir genams: ne tik tėvai, bet ir mano močiutė Adelė, kuriai šiemet sukaks devyniasdešimt, tebėra žvali, judri, turi nuostabią atmintį ir guvų protą. 

Dar gyvendama Lietuvoje, turėjai progos pademonstruoti sportišką figūrą ne tik kūno rengybos, bet ir grožio konkurse. Tos patirtys – labai skirtingos?

Kūno rengybos varžybos man tiesiog įprastesnės: dalyvavau jose ne tik Lietuvoje, bet ir JAV. Iki šiol prisimenu ten tvyrodavusį rudo įdegio kremo, kuriuo visi storai tepdavosi, kvapą... O dalyvauti konkurse „Mis Lietuva 1999“ įkalbėjo geriausios draugės mama: pakišo po nosimi laikraštį su skelbimu apie atranką ir pasakė, kad labai supyks, jei nepabandysiu (šypsosi). Pačiai tokia mintis niekada nebūtų kilusi, nes augau viena tarp brolių, gyvenau „vyriškame“ pasaulyje, būdama šešiolikos nusipirkau motociklą, užsiėmiau karatė... Tačiau nesigailėjau nė minutės. Konkursas man suteikė to trūkstamo moteriškumo, supažindino su mados ir grožio pasauliu. Laimėti tikrai nesitikėjau, tad labai nudžiugau patekusi į finalą. Niekas ten manęs nevarstė piktais žvilgsniais, nebandė kišti kojos – atvirkščiai, su merginomis taip susidraugavome, kad su kai kuriomis iki šiol bendraujame, nors ir gyvename skirtinguose pasaulio kraštuose. 

O kada pirmą kartą užlipai į sceną?

Darželyje (šypteli). Mėgau piešti, baigiau dailės mokyklą, o vaidindavau visada, kai tik pasitaikydavo galimybė. Prieš užlipdama į sceną labai jaudindavausi, bet vos ten atsidūrus jaudulys dingdavo. Dažnai važiuodavome į Vilnių žiūrėti spektaklių: ir dabar, kai tik grįžtu į Lietuvą, Vilniuje pirmiausia aplankau teatrą. Pastarąjį kartą žiūrėjau „Kitais metais, tuo pačiu laiku“: režisierius Arvydas Lebeliūnas man pasirodė neišpasakytai talentingas, Aldona Bendoriūtė ir Aleksas Kazanavičius – puikūs aktoriai. O vėliau Beverli Hilse susitikau ir su pjesės autoriumi Bernardu Slade’u: buvo įdomu pabendrauti. Teatras ir scena yra didžiausia mano silpnybė: Los Andžele einu į spektaklius kiekvieną penktadienį. Gaila, čia nėra tokių stiprių teatrų kaip Niujorke ar Čikagoje, bet ir tarp nedidelio biudžeto pjesių galima aptikti tikrų perliukų. 2011-aisiais pati prodiusavau vieną pjesę, pastatėme spektaklį, šiemet ruošiame kitą pjesę – jau pradėjome repetuoti.

Kodėl pasirinkai teisės studijas? Ar jos tau kada nors pravertė?

Visos žinios gyvenime praverčia. Į teisę stojau tarsi iš inercijos: gerai mokiausi, specialybė buvo labai gerbiama, ji turėjo užtikrinti ramią ir sočią ateitį... Nė nepalyginsi su vėjavaikiška aktoriaus profesija, ar ne?.. Bet vos įstojusi supratau, kad suklydau. Teisės mokslų taip ir nebaigiau – jie skirti ne man. Jeigu dabar kas leistų atsukti laiką atgal, baigusi mokyklą stočiau į Teatro akademiją Vilniuje, o paskui keliaučiau tiesiai į Los Andželą, į Holivudą. Galiausiai aš ten ir atsidūriau, bet pernelyg ilgai užtrukau švaistydama jėgas pakeliui. 

Kas paskatino išvykti į Ameriką? Žavėjaisi Holivudu, siekei vaikystės svajonės?

Tai iš tiesų buvo mano didžiausia svajonė. Žavėjausi gerais filmais ir aktoriais, mano ikonos buvo Marilyn Monroe, Audrey Hepburn, Sophia Loren, Elizabeth Taylor... Holivudas atrodė be galo tolimas ir nepasiekiamas, bet vieną dieną staiga suvokiau, kad viskas pasiekiama – tereikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį. Netrukus jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Čikagą. Kišenėje teturėjau dešimt dolerių, beveik nemokėjau anglų kalbos, galiausiai – Čikaga net nebuvo mano svajonių miestas... Labai sunku svetimoje šalyje viską pradėti nuo nulio, o sunkiausias – kalbos barjeras. Bet juk ne aš viena tokia: dauguma ten nuvykusių lietuvių taip pradėjo... Buvau kantri ir labai užsispyrusi. Sutikau nemažai tautiečių, jie man labai padėjo, kartais net neprašomi, nes patys buvo visa tai išgyvenę.

Dirbau aukle, padavėja, kasdien savarankiškai mokiausi anglų kalbos. Netrukus ėmiau žvalgytis po sporto klubus: labai džiaugiausi, kai pavyko gauti kūno rengybos trenerės darbą, nes asmeninis treneris – pasiturinčių žmonių pramoga, ir iš to galima nemažai uždirbti. Su kai kuriomis buvusiomis klientėmis iki šiol esame geros draugės. Neseniai vienos iš jų paklausiau, kodėl anuomet pasirinko mane: atsakė, jog dėl humoro jausmo. Tas humoro jausmas turėjo būti didžiulis, nes juk mažai kalbėjau angliškai (juokiasi). Bet svajonė studijuoti aktorystę niekur nedingo. Pirmoji mano aktorystės mokykla – Čikagos studija „Act One“, kurioje mokėsi daug žymių aktorių. 

Amerikiečiai ypač vertina aktorius, atvykusius iš Didžiosios Britanijos: vaidybos studijos Anglijoje sunkios, tad daug atkeliavusių britų aktorių labai greitai sužimba Holivude.

Kaip manai, aktorystės mokslai Amerikoje ir Europoje – labai skirtingi?

Gaila, man neteko studijuoti Europoje, bet pastebiu, jog amerikiečiai europiečius aktorius labai vertina. Ypač – atvykusius iš Didžiosios Britanijos: vaidybos studijos Anglijoje sunkios, tad daug atkeliavusių britų aktorių labai greitai sužimba Holivude. Mokslai – brangūs, bet Amerikoje gerai išplėtota studijų sistema: nesunku gauti paskolą, laikui bėgant ją galima išsimokėti. Dalyvavau kūno rengybos varžybose, ir tai suteikė nemažai privalumų mano aktorės dosjė. Esu dirbusi modeliu varžybose „Arnold Classic“ ir „Mr. Olympia“, ten sutikau Arnoldą Schwarzeneggerį ir Sylvesterį Stallone. O uždirbtus pinigus ir toliau leidau aktorystės studijoms...

Bet koks karštas ir nepralenkiamas turėjo būti tas noras vaidinti!..

Svetimoje šalyje ir šiaip sunku kovoti dėl geresnės vietos po saule, o dar sunkiau – siekti užsibrėžto tikslo. Jausdavausi fiziškai išsekusi: po dvylikos valandų darbo sporto salėje sukąsdavau dantis ir važiuodavau į aktorių kursus. Prisipažįstu: buvo akimirkų, kai labai sudvejodavau. Vis dėlto, atsikrausčiusi į Los Andželą, nuvežiau savo dokumentus į prestižinę „Beverly Hills Playhouse“ aktorystės mokyklą. Buvau laiminga sužinojusi, jog mane ten priėmė. Nebesipriešinau sau: supratau, kad pagaliau reikia priimti save tokią, kokia esu.

Prisimeni kokį nors nuotykį iš studijų laikų?

Per pirmąją pamoką dėstytojas pakvietė mane į sceną, pastatė prieš studentus ir paklausė, ko labiausiai gyvenime bijau. Atsakiau: „Aukščio ir dainuoti.“ Kitas jo žodis, žinoma, buvo: „Dainuok.“ Tuo metu sąžiningai troškau prasmegti skradžiai žemę: prieš mane sėdėjo daugybė talentingų, daug pasiekusių aktorių, kurie buvo ne tik vaidinę kine, bet ir dainavę miuzikluose ar net Brodvėjuje. O mano muzikinis išsilavinimas buvo lygus nuliui. Tylėjau gal dešimt minučių. Visi kantriai laukė... Ir nugalėjau savo baimę: iš pradžių ėmiau deklamuoti, o paskui ir dainuoti. Ta daina iki šiol ausyse skamba... Tai buvo gera pamoka, kaip įveikti neigiamos nuomonės baimę. O iškart po to užsirašiau į balso lavinimo ir dainavimo kursus.

Ar Kalifornijoje jautiesi išskirtinė dėl savo išvaizdos? Ar ja Holivude reikia labai daug rūpintis: nuolat darytis grožio procedūras, tobulai prižiūrėti plaukus, kartą per metus apsilankyti pas plastinės chirurgijos specialistą, nevalgyti... ir taip toliau?

Tikrai niekada nesijaučiau išskirtinė: Kalifornijoje labai daug gražių žmonių, nes jie čia suvažiuoja iš viso pasaulio. O grožiu moterys rūpinasi visose šalyse. Tiesa, Lietuvoje jos ne tik gražios, bet ir susitvarkiusios, dailiai apsirengusios, pasidažiusios. O Kalifornijos kasdienis stilius – pliažinis: čia net aukštos klasės restoranuose galima išvysti žmonių su paplūdimio šlepetėmis ir šortais. Nevalgyti aš negalėčiau, nebent tektų ruoštis kokiam nors ypatingam vaidmeniui... Užtat daug sportuoju: tris kartus per savaitę užsiimu joga, bėgioju krosą paplūdimyje, lipu į kalnus, važinėju kalnų dviračiais. Man labai sunku priaugti svorio. Pamenu, prieš šešerius metus viename filme gavau boksininkės vaidmenį, ir man liepė priaugti apie dešimt kilogramų. Kankinausi pusę metų: valgiau, kiek tilpo, bet dėl to, kad kasdien treniravausi bokso ringe ir nesustodama kovodavau po keturis raundus, svoris ne augo, bet krito...

Išmokai į gyvenimo realijas žvelgti sveikai ir racionaliai, be aktoriams būdingų sentimentų?

Turbūt visada buvau racionali. Neskraidau padebesiais, nedievinu raudono kilimo renginių, nekuriu legendų apie savo vaidmenis. Esu sutikusi daugelį pasaulio žvaigždžių ir su jomis bendravusi: visos jos – paprasti žmonės, kuriais verta žavėtis jau vien dėl to, kad paaukojo savo gyvenimą dėl svajonės. Žinau, kad judu į priekį mažais žingsniais, bet juk reikia nuo kažko pradėti... Mano horoskopo ženklas – Avinas: dėl savo tikslo galiu daug padaryti. Tačiau – ne viską (šypteli). Prieš kameras nejaučiu jokios baimės ar jaudulio: daugiau streso patiriu eidama į atrankas, ypač – jei nesu gerai joms pasiruošusi, o taip paprastai ir būna...

Gerai, jei tam turiu dieną ar dvi, bet dažniausiai agentas atsiunčia informaciją paskutinę minutę – ir lekiu į atranką per visą miestą, pakeliui automobilyje bandydama išmokti keletą puslapių teksto. Anglų kalbos taip niekada ir nestudijavau – pati išmokau skaityti ir rašyti. Neretai vaidmuo reikalauja aktorės su amerikietišku akcentu – stengiuosi išmokti ir jo, nes tai atveria daugiau galimybių. Dabar kaip tik mėginsiu gauti nuolatinį vaidmenį viename iš televizijos serialų. Be to, vaidinu ir teatre: repetuoju pjesę, kurioje gavau vieną iš pagrindinių vaidmenų.

Bet aktorystė – toli gražu ne vienintelė tavo veikla: esi ir muzikos atlikėjų vadybininkė. Kaip patekai į šią sritį? Juk tam, kad dirbtum šį darbą, reikia turėti daug ryšių ir draugų, būti atkakliai, kartais net įžūliai. Naiviems, patikliems, lėtiems ten ne vieta?

Visa tai, ką tu sakai, yra tiesa. Los Andžele taip jau yra: kas antras čia sutiktas žmogus – aktorius, bet tam, kad išgyventų, jis turi dirbti ir normalų darbą (šypteli). Norėčiau būti aktorė visu etatu, bet tikriausiai tai – dar ateityje. Todėl tapau muzikos vadybininke. Dirbau talentų agentūroje, domėjausi muzika, tad natūraliai pasirinkau muzikantus. Dabar prodiusuoju du muzikinius vaizdo klipus, o daugiausia laiko skiriu talentingam dainininkui Yelpy iš Dublino: jis įrašo savo albumą. Rūpinuosi jo koncertais, interviu, šiemet planuoju turą po Ameriką. Kasdien lakstau į atrankas, repeticijas, įrašų studijas, susitikimus – žodžiu, nėra kada nė vandenynu pasimėgauti (juokiasi). Kita vertus, gulėti paplūdimyje man labai greitai atsibosta – tai ne mano charakteriui. 

Ar Los Andžele lengva įsipareigoti kitam žmogui, ar tiesiog... nėra kada? Ką tu manai apie šeimą, vaikus?

Esu labai laimingas žmogus: gyvenu ten, kur noriu, siekiu to, ko noriu. Nieko savo gyvenime nenorėčiau pakeisti. O meilė nėra įsipareigojimas: meilė yra gyvenimo eliksyras.

Bendrauji su Lietuvoje likusia šeima?

Beveik kasdien. Bendraujame ne tik per skaipą, bet ir gyvai – visi labai mėgstame keliauti, todėl susitinkame tai Lietuvoje, tai Amerikoje, tai Italijoje ar Prancūzijoje. Tebemyliu Lietuvą, ir, prisipažinsiu, turiu dar vieną svajonę – kada nors suvaidinti Lietuvoje. Čia daug talentingų ir stiprių aktorių, būtų nedrąsu, bet jei kas nors pasiūlytų – mielu noru sutikčiau.