Ieva Barbora Juozapaitytė: „Šeimos pavardė – turtas, kurį nešu su pagarba ir meile“

Ieva, kaip prasidėjo mergaitės plačia  šypsena kelias į muziką, ar profesijos pasirinkimui darė įtaką tai, kad jūsų abu tėvai – garsūs operos solistai?

Man išties labai pasisekė dėl žmonių, kuriuos dovanojo gyvenimas, galbūt todėl ta šypsena vis dar veide... Muzika mane lydėjo nuo pat gimimo, juk tėveliai ne tik dainininkai, bet dar ir dėstytojai. Nuo mažų dienų buvau tiek nuostabaus meno kūrimo, tiek konstruktyvaus darbo su studentais dalimi. Tiesa, susimąstyti apie dainavimą kaip profesiją privertė mano muzikos mokytoja Alfreda Cechanovičienė, kuri be kita ko yra garsaus Lietuvos kompozitoriaus Jaroslavo Cechanovičiaus žmona. Galiu išduoti paslaptį, kad jie abu beveik slapta mane ruošė dainų dainelės konkursui (juokiasi). Kaip ten sakoma, kare ir meilėje viskas galima! Tiesa, rimtą apsisprendimą pasukti solistės keliu lėmė naktis, kuomet susėdome su tėveliais aptarti mano būsimų gyvenimo planų. Tuomet ir prisipažinau jiems, jog noriu dainuoti.

Tėvai nebandė atkalbėti?

Žinoma, kad bandė. Iš pradžių buvo prieš mano pasirinkimą. Juk kiekvieni tėvai linki savo vaikams lengvo ir laimingo kelio, o muzikantų gyvenimas, kad ir kaip gali linksmai atrodyti iš šalies, yra ypatingai sudėtingas, kartais tamsus bei sunkus. Tėvai buvo nustebę, jog mano norai tokie naivūs, juk visuomet marširuodavau šalia viso to katilo ir iš arti galėjau stebėti muzikanto specialybės sudėtingumą.

Tik bandydami atkalbėti tėveliai pamiršo vieną mažą smulkmeną... jie abu tvirti ir užsispyrę, kovojantys dėl tiesos ir gėrio, o aš gi jų vaikas, tai dvigubai tokia pati. Laiku juos „perkandau“, netrukus supratau, kad tas mėginimas atkalbėti nuo operos solistės kelio buvo išbandymas, kurį sėkmingai įveikiau, o tėveliai, supratę, kad šiuo gyvenimo keliu noriu eiti nuoširdžiai, nebijodama sunkumų, mane palaikė nuo pirmos akimirkos. Esu už tai jiems dėkinga.

Kada nors dėl savo žinomos pavardės teko jausti papildomą spaudimą?

Žinoma, taip. Man kliuvo daug didesnė atsakomybė. Buvau stebima per padidinamąjį stiklą, visuomet turėjau būti pasirengusi dvigubai geriau už kitus. Esu labai laiminga, nes mano ryšys su abiem tėveliais yra ypatingas – dėkoju Dievui, kad gimiau tokioje šeimoje, kur patys geriausi mokytojai vedė mane gyvenimo keliu kaip lygiavertę asmenybę. Visuomet žinojau, kad drąsiai galiu reikšti savo nuomonę ir klausti jų patarimo. Šių nuostabių žmonių man perduota pavardė – didžiausias turtas, kurį nešu su pagarba ir meile.

Vaikystėje dažnai lankydavotės operos ir baleto teatre?

Dažnai sakau, jog operos ir baleto teatras man buvo kaip antri namai – jaukios sienos, persisunkusios gražiausių melodijų, išvaikščiotas grindinys, menantis didį triūsą ir neišpasakytas kvapas, besisiejantis su kūrybos troškimu.

Kokie dar neįprasti, ryškūs prisiminimai iškyla iš vaikystės dienų?

Mano vaikystė buvo ypatinga tuo, jog su savo bendraamžiais laiko beveik neleisdavau. Nesuprasikit neteisingai, draugų aš turėjau, tiesiog visuomet buvau prisikabinusi prie tėvelių, sekiojau jiems iš paskos. Visai nesvarbu, ar jie eidavo į darbus, ar į draugų šventes. Man buvo labai gera ir džiugu, nes kiekviena tokia patirtis atrodė tarsi didžiausia ir garsiausia mokykla.

Dabar suvokiu, jog buvau pats turtingiausias vaikas – dvi gerokai vyresnes seses Vaidą ir Vaivą nuolatos erzindavau iki kol tapome neišskiriamomis draugėmis, mane savo dėmesiu supo mylimi seneliai, kurie neišpasakytai lepino, o tėvai iš manęs nulipdė savo tikslų siekiančią ir nepasiduodančią asmenybę.

Kada pirmą kartą uždainavote?

Uždainavau pirmą kartą visai mažytė, bet niekuomet to nesimokiau, galbūt tai ir buvo mano didžioji problema, nes kai jau supratau, kad noriu dainuoti, reikėjo ruoštis penkis kartus smarkiau.

Labai įdomus ir žavus dalykas – mano mamytė, doc. Eglė Juozapaitienė, tapo mano pirmąja vokalo dėstytoja Vilniaus kolegijoje, o tėvelis, prof. Vytautas Juozapaitis, buvo slaptasis konsultantas (šypsosi). Po metų, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tėvai mane patikėjo į prof. Vladimiro Prudnikovo ir prof. Nijolės Ralytės rankas. Šių žmonių patarimai ir nuomonė man labai svarbūs iki šiol.

Operos solistams tenka didžiulis krūvis ir darbas, nė karto nedvejojote dėl savo pasirinkimo?

Žmogus taip jau sukurtas, jog gyvena nuolatinių dvejonių pasaulyje…  Tačiau esu laiminga, kad galiu tobulėti, būti ten, kur noriu ir skleisti muzikos grožį, o kuomet atsiranda žmonių, kuriems tai patinka, mano širdis skrajoja. Taigi, tos dvejonių krizės dažniau tampa motyvu siekti savo svajonių ir nekeisti kelio dėl takelio…

Jūsų šeimoje tikriausiai skamba ne tik komplimentai, bet ir konstruktyvios kritikos netrūksta?

Tėvai mano didžiausi palaikytojai ir nuoširdžiausi kritikai. Jie išmokė mane siekti savo svajonės. Kartais mažais, bet užtikrintais žingsneliais, nekreipiant dėmesio į jokias kalbas bei apkalbas. Iš tėvų išmokau, jog gėris yra vertybė, kuri visuomet laimi, nesvarbu, kiek laiko tai gali užtrukti.

Jau kurį laiką dainuojate grupėje „Il Senso“. Papasakokite jos susikūrimo istoriją. Ką reiškia šis pavadinimas?

Kuomet Lietuvoje įvyko pirmasis karantinas, visi menininkai labai išsigando, nes nežinojo, kur ir ką dabar daryti. Koncertų ir teatrų salėms užsidarius, reikėjo suktis iš padėties.

Vasaros viduryje, kai ribojimai pasidarė šiek tiek laisvesni, susitikome su draugų kompanija, su kuria ir nusprendėme, jog pagaliau brandintą idėją dainuoti visiems kartu, turime įgyvendinti dabar.  Kultūrinis gyvenimas tarsi buvo sustingęs, o mums norėjosi eiti į priekį ir nenuleisti rankų, kurti, dainuoti ir realizuoti save muzikoje bei priminti žmonėms muzikos grožį, gal net šiek tiek priartinti norą susipažinti su rimtesniu žanru.

Jaunieji operos solistai –  Indrė Anankaitė, Kasparas Damulis, Laimonas Bendaravičius ir aš – susibūrėme siekdami bendrų tikslų: nenustoti tikėti ir puoselėti bei skleisti muzikos grožį. Atsirado kvartetas „Il Senso“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „prasmė“.

Na, o debiutinę dainą „Žodžių negana” pavyko sukurti bendradarbiaujant su Lietuvai puikiai pažįstamu populiariosios muzikos kompozitoriumi Stanislovu Stavickiu-Stano. Šiuo metu žingsnelis po žingsnelio einame pirmyn ir jau netrukus pateiksime šeštą vaizdo klipą.

Esate viena iš projekto „Muzikinė kaukė“ dalyvių. Ten įkūnijate skirtingo muzikos žanro atlikėjus. Koks stilius jūsų širdžiai pats tolimiausias? Ar toks yra?

Nėra tokių stilių, kurie man būtų tolimi... galbūt kažkokius popšokių kūrinius atlikti man būna sunkiau, bet tik dėl to, kad tai – nauja ir nepažįstama. Viskas yra įkandama tik reikia noro, darbo ir atsipalaiduoti.

Neseniai jums teko įsijausti į Tomą Jonesą. Net vyrišką peruką su kostiumu pasimatuoti. Buvo keista? Kas dėjosi galvoje?

Keistas buvo tik vienas dalykas, kad man „žiauriai" patiko. Atrodė, tiesiog pavyko išsilaisvinti iš „nepatogu, gėda" pančių. Laisvė yra turtas. Ši patirtis „Muzikinėje kaukėje” buvo pati smagiausia ir įsimintiniausia. Toks jausmas, jog ne aš įsikūnijau į Tomą Jonesą, o jis į mane.

Ką jums reiškia projektas „Muzikinė kaukė“? Ką iš jo išsinešite?

Visuomet žavėjausi šia laida ir iššūkiais, kuriuos turi įveikti projekto dalyviai. Kai sulaukiau kvietimo dalyvauti, šiek tiek sutrikau. Svarsčiau, ar man pavyks taip gerai, kaip kitiems. Išties „Muzikinė kaukė” man jau davė didžiulę laimę pažinti tiek nuostabių talentingų ir nuoširdžių žmonių! Taip pat turėjau ir turiu  galimybę pamatyti save iš šalies, visai kituose stiliuose, galbūt net susimąstyti apie galimybę kurti naujuose žanruose, o taip pat  patirtį panaudoti ir savo tiesioginėje profesinėje veikloje – kuriant teatrinius vaidmenis. Šis projektas leido man perlipti per save, nebijoti būti kitokia ir žinoti, kad galiu daug daugiau nei pati galvoju.

Atrodo, kad šiuo metu veiklos jums netrūksta. Ar operos solistai turi laiko asmeniniam gyvenimui?

Visko tie operos solistai turi, yra daug paprasčiau nei atrodo. Žinoma, saugotis mums reikia daugiau, dirbti, tikriausiai, irgi, bet jei laisvalaikį pavyksta suderinti su darbu, tai – didžiausia asmeninio gyvenimo palaima.

Kokia jūs namuose?

Su pižama, susirišusi plaukus į svogūnėlį ir su kavos puodeliu bei gražuoliu šuniuku Fredžiu (šypteli).

Per abu karantinus dažnas skundėsi buities pilkuma. Ar ji jus gąsdina?

Jeigu ta buitis būtų vis tokia pati, diena iš dienos pilka ir nesikeičianti, tai faktas, kad norėtųsi rėkti, šaukti ir lėkti…kita vertus, visą šį laiką galvojau, kad didžiausias turtas, jog mes bent tą pilkumą galime turėti, nes kiti žmonės ir to nebeturi.

Savo ateitį siejate su Lietuva?

Lietuva – mano namai ir visai nesvarbu, kur būčiau, tai – mano kraštas, kurį myliu ir gerbiu, nes už Lietuvą ir jos laisvę kovojo mano seneliai ir tėveliai. Dabar mano eilė kurti gražesnę šalį joje ir už jos ribų. Skleisti Lietuvos grožį dainomis bei kūryba, kuri, labai tikiuosi, jog vis dar džiugina žmones.