Ieva Gervinskaitė: „Aš mėgstu dramas, o muilo operų – ne!“ (papildyta kovo 9 d.)

Tai kokie gi tavo ateities planai?

Galėčiau banaliai ką nors atsakyti, bet mėgstu kalbėti sąžiningai. Todėl sakau, kad nežinau. Klaipėdos konservatorijoje mokiausi muzikos, turėjau tapti akordeoniste. Tačiau paskutiniais mokslo metais supratau, kad nenoriu su akordeonu stovėti profesionalioje scenoje. Šioje srityje turi būti geriausias arba visai nebūti. Taigi: dabar Vilniuje studijuoju teisę ir valdymą. Net jeigu šito darbo niekada nedirbsiu, gal jis man padės pagaliau sužinoti, ko iš tikrųjų noriu.

Dabar, aišku, degu „Žvaigždžių duetais“ ir ateities projektais, kurių kol kas negaliu garsiai įvardyti. Apskritai: grandiozinių ateities planų net ir nenoriu turėti. Va, pernai planavau vienaip, o tapau Mis Lietuva ir viskas kardinaliai pasikeitė.

Grandiozinių ateities planų net ir nenoriu turėti. Va, pernai planavau vienaip, o tapau Mis Lietuva ir viskas kardinaliai pasikeitė.

Ko apskritai ėjai į „Mis Lietuvos“ konkursą? Standartine tokių konkursų dalyve tavęs tikrai nepavadinsi: išsiskiri ir savo išvaizda, ir energija, ir...

...ir net savo požiūriu – žinau. Ėjau į konkursą tikrai ne tam, kad komisija pasitartų ir pasakytų man, jog esu graži. Aš žinau, kad esu pakankamai graži, dėmesio man niekada netrūko. Galiu atvirai pasakyti tai, ko kitos gal nedrįsta: užpildžiau anketą, nes kaip kiekvienas žmogus esu savimyla ir šiek tiek egoistė. Jau vien tai, kad eini į tokį konkursą, rodo, jog nori dėmesio, nori viešumos. O vaidinti suirzusią ir nepatenkintą: „Oi, mane „Maximoje“ visi nužiūrinėja...“ – ne man! Man visai malonus tas dėmesys ir apskritai viskas, kas su manimi šiuo metu vyksta. Po visko laužytis: „Oi, nenoriu viešumo“, „Pasiliksiu asmeninį gyvenimą tik sau“... – juokinga.

Kokio bieso tada ten ėjai? Tokį elgesį galiu paaiškinti nebent baime. Nes ir man iškart po pergalės buvo baisu dėl visų tų komentarų, gausybės dėmesio... Ypač kai prasideda draugiški patarimai-pagąsdinimai: „Galvok, ką šneki“, „To nesakyk, šito nevartok...“ Tik aš visada tokius patarimus išklausydavau, o kokiu pasinaudoti, spręsdavau pati. Taip, esu plepi, linksma, bet nelaikiau savęs kvaile, kuri per savo liežuvį galėtų ko nors prisidirbti. O tramdyti, kontroliuoti save, apsimetinėti kitokia, nei esu, aš nemoku ir nemėgstu.

Komentarų per metus turbūt prisiklausei su kaupu. Kas labiausiai liūdina?

Jeigu kas nors norėtų mane įžeisti komentaru (kurių aš dabar nebeskaitau), galėtų tai padaryti nebent labai argumentuotai ir protingai. Tačiau toks komentaras automatiškai jau nebebūtų įžeidus. O jei pavadintų mane stora, kvaila ar negražia – man tas pats. Patikėkite, užaugau tarp trijų vyresnių brolių, todėl visko esu mačiusi ir regėjusi. Vaikystę turėjau kovingą: be barbių, užtat su bušido judesiukais – „viščiuko sparnelis“, „Bostono krabas“... Princesė ar porcelianinė lėlė tikrai nesu.

Pergalės tokiuose konkursuose – laikini laimėjimai. Nepakviečia tavęs į vakarėlius, televizijos projektus, neišspausdina žurnalai fotosesijų ir išnyksti neblaškoma vėjo... O tavęs, palyginti su pastarųjų kelerių metų nugalėtojomis, – visur labai daug. Kokią išlikimo paslaptį atradai?

Puikiai suprantu, jog neužtenka vien užsidėti Mis Lietuvos karūnos, kad atsidarytų visos durys. Turbūt dar ir charakteris bei palankiai sutapusios aplinkybės padeda gauti tai, ką gavau aš. Nors pati tarsi ir nieko specialiai nedarau: nesireklamuoju, skandalų nekeliu, bet vis esu pastebima, kviečiama. Gal todėl, kad esu visokia: žaisminga, energinga, šneki, atvira, bet aš ir rimta galiu būti. O štai rafinuota panelė – tai jau nesu. Va, prieš mane buvusi Mis Lietuva Gritė Maruškevičiūtė – visai kitokia: lėta, rafinuota, nešanti save. O aš...

Jei sėduosi – tai dribt, jei einu – tai šlept (kvatoja). Tiesą sakant, man pačiai buvo visiškai netikėta pernai tapti Mis Lietuva. Tarp konkurso dalyvių pagal išvaizdą, mano manymu, tikrai buvo kur kas gražesnių merginų. Bet renkama juk ne gražiausia Lietuvos mergina, renkama – Mis Lietuva. Matyt, reikia turėti ko nors daugiau nei tik grožio. Vienas iš geriausių komplimentų, kurių esu gavusi: „Ieva, tu tokia nemisiška misė“...

Greitai bus išrinkta nauja Mis Lietuva. Baigiantis savo karaliavimo laikui gali įvardyti, ką šitie metai tau davė?

Aš vadinu juos „kadencija“. Taigi šita kadencija man davė... materialiai nieko (juokiasi). Misėms alga nemokama, nes tai nėra darbas. Užtat atsirado daug naujų žmonių, netgi gerų draugų, veiklos sričių. Tarsi koks naujas pasaulis, kuriame niekada neįsivaizdavau atsidursianti. Tik turiu pasakyti, kad iš šalies žiūrint tas pasaulis atrodė daug geriau, nei yra iš tiesų... Matau situacijų, kai koks nors „žvaigždūnas“ su manimi bendrauja gana normaliai (nes, neva, esu jo lygio), o su kitais žmonėmis ar žurnalistais – toks pasikėlęs, arogantiškas, kad net baisu... Nepakenčiu tokių dalykų. Arba nesuprantu, kai žmogus kavinėje nesugeba pagarbiai elgtis su padavėjais.

Kas ta meilė iš pirmo žvilgsnio? Tai – meilė išvaizdai.

Yra buvę, kad nuėjau su vaikinu į pasimatymą, užėjome į kavinę išgerti kavos, bet kai pamačiau, kaip jis elgiasi su padavėja, kito pasimatymo nebebuvo. Tame pramogų pasaulyje visko yra: ir melo, ir apsimetinėjimo, ir tokių žmonių, su kuriais susipažinus išankstinė nuomonė smarkiai pasikeičia, – būna, pagerėja, bet būna, kad ir labai pablogėja.

Beje, dabar susidūriau dar ir su vaikinais, kurie turi vienintelę mintį – pakliūti su manimi žurnalistams „ant akių“. Dažniausiai iškart tokius atpažįstu. Nors būna ir neblogai užsimaskavusių. O kiti beveik atvirai tempiasi tave į tą vietą, kur stovi būrys žurnalistų... Koks būdas to išvengti? Kito pasimatymo su tokiu žmogumi tiesiog nebus.

Kaipgi tu vaikiną susirasi?

Kai klausia apie santykius, atsakau: „Aš dramų karalienė (kvatoja)!“ Kai viskas gerai, man per ramu: reikia veiksmo ir aistrų! Jeigu nėra problemų, aš jų sugalvoju, prisikuriu. O paskui sprendžiu, mąstau, nes man patinka kapstytis. Esu jausmų žmogus, bet sprendimus priimu protu.

O meile iš pirmo žvilgsnio tiki?

Ne. Juk kas ta meilė iš pirmo žvilgsnio? Tai – meilė išvaizdai. Net ir meile iš pirmos valandos, kai turi galimybę nors šiek tiek pasikalbėti, vis tiek netikiu. Nežinau, ar apskritai tikiu meile... Nes niekada ir nemylėjau. Oi, šituose reikaluose man visiška painiava! Vienam žmogui esu pasakiusi, kad myliu. Niekada tokiais žodžiais nesimėtydavau, todėl tuo metu maniau, kad taip ir jaučiuosi, taip ir yra... Bet dabar ramia širdimi galiu pasakyti, kad tai tebuvo stiprus susižavėjimas ir nieko daugiau.

Pavasarį bus treji metai, kai neturiu žmogaus, kurį galėčiau pavadinti draugu.

O dabar aš jau daug metų viena, niekaip nerandu tokio, su kuriuo man būtų gera ir kuriam su manimi būtų gera. Pavasarį bus treji metai, kai neturiu žmogaus, kurį galėčiau pavadinti draugu. Į pasimatymus, aišku, vaikštau kaip bet kuri kita normali mergina. Bet kad iš to kas rimtesnio išeitų... Gal todėl, kad vadovaujuosi viena taisykle: jeigu man su žmogumi gera – puiku.

Bet jeigu man be jo lygiai taip pat gera, kodėl tada turėčiau su juo būti? Tam, kad išdidžiai pristatyčiau: „Turiu draugą...“ Be to, su tuo paskutiniu vaikinu tikrai neilgai draugavome – gal kokius keturis mėnesius. Turbūt tai buvo ilgiausia mano draugystė. Paprastai viskas baigdavosi taip: atsibosta ir aš atsisveikinu... Dabar, kai pasimatymo metu jau prasideda atviresni pokalbiai, visada įspėju: santykiuose esu komplikuota asmenybė.

Vieną dieną man viskas bus labai gerai, o kitą pareikšiu – noriu būti viena. Aišku, vaikinas susižavėjęs čiulba: „Gerai gerai! Kaip faina, kad tu tokia atvira ir laisva. Kaip puiku, kad mes galime būti tol, kol abiem gerai...“ O kai ta diena ateina, visos kalbos ir įspėjimai lieka pamiršti... Priekaištai, dramos... Tikrai esu dramų karalienė! Ir šitoje srityje aš tikrai nežinau, ko noriu. Net negalėčiau apibūdinti idealaus vyro. Man patinka intelektas, bet be humoro jausmo tai – visiškai sausas dalykas. Man patinka, kai manimi rūpinasi. O vaikino darbas, išvaizda, išsilavinimas – antraeiliai.

Kaip manai, ko pritrūksta, kad draugystė virstų ilgalaike?

Aš iki šiol nesigailiu nė vienos užbaigtos pradžios. Nemanau, kad iš to kas gero būtų buvę. Ir ne vaikinai buvo problema. Gal kai atsiras toks, kuris sugebės mane sutramdyti... Nors žinočiau, kaip tai padaryti, pati pasakyčiau, nes kartais jau netgi noriu būti sutramdyta. Kartais (kvatoja)...

Šiuo metu turi kokią simpatiją?..

Na, gal tokią prasidedančią... žmogų, lyg ir turintį savybių, kurias išvardijau...

...žiūrėkite aukščiau...

Būtent (juokiasi)! Man vaikinas turi būti ir puikus draugas. Ne tik žmogus, su kuriuo gali nueiti į pasimatymus. Daugelis tų beprasidedančių draugysčių todėl ir nutrūkdavo, kad per arti žmogus stengdavosi prieiti. Kai dažniau susitinki, net pasimatymai virsta rutina, tyla tampa nebemaloni. Kol kas taip nėra, todėl visai smagu tęsti pasimatymus.

Man net baisu darosi, kad vienatvė man taip patinka.

Gėlių daug gauni?

Nesu romantikė. Man gėlėmis įspūdžio nepadarysi. Labiau nustebintų kas nors originalaus, neįprasto, tai, kas gal visai nepatiktų tradicinei panelei, dievinančiai gėles, saldainius ir serenadas po langais. Papasakosiu pavyzdį: buvo toks atvejis, kai prieš pat kelionę į „Mis pasaulį“ socialiniame tinkle iš kažkokio nepažįstamo žmogaus sulaukiau žinutės: „Turi nuostabius plaukus. Tikriausiai magišką šampūną naudoji.“ Padėkojau mandagiai, ir tiek. Greitai išvažiavau į konkursą „Mis pasaulis“. O ten vieną dieną visos dalyvės šurmuliavo ir aptarinėjo, kad Mis Gruzija nuo nepažįstamo gerbėjo dovanų gavo puokštę gėlių ir „iPad“.

„Ech, norėtume ir mes tokių“, – vakare juokavome su kambarioke latve. Kai jau sugulėme į lovas, kažkas pasibeldė į duris: viena iš mūsų „auklyčių“ padėjėjų atnešė krepšelį su gėlėmis ir dovana man. Mano latvė jau ėmė krykštauti: „iPad“... „iPad“...“ Bet kai išvyniojau dovaną, buvau kur kas labiau nustebinta ir sužavėta. Ten buvo raštelis: „Čia – tam atvejui, jeigu pamiršai savo magišką šampūną namuose“, ir buteliukas šampūno. Kita gal būtų įsižeidusi, ką nors negero įtarusi, o man žiauriai patiko tokia dovana: negalėjau nepaskambinti tam vaikinui ir asmeniškai nepadėkoti. Va, taip nustebinti – tikrai originalu.

O vienatvė tavęs nepjauna?

Oi, ne! Man net baisu darosi, kad vienatvė man taip patinka. Ir džiaugiuosi, kad prieš tapdama mise neturėjau vaikino. Kitų žmonių pavyzdžiai pamokė, kad jeigu virsmą iš paprasto gyvenimo į šitą viešą išgyveni su antrąja puse, tai arba labai didelėmis pastangomis išsaugai tuos santykius, arba greitai pasuki skirtingais keliais. Be to, būkim biedni, bet teisingi: pasirinkimą dabar turiu dar didesnį nei anksčiau! Tikrai turiu! Esu dar jauna, šeimą kursiu, kai sutiksiu savo žmogų. O kad kaip „tikra žvaigždė“ negaliu pasakoti: „išsiskyriau – susitaikiau“, „myliu – nemyliu“, nesuku sau galvos. Aš mėgstu dramas, o muilo operų – ne.