Ieva Narkutė: „Mano koncertuose kaskart duždavo stereotipas, kad vyrai ne tokie jausmingi...“

Trumpa dosjė

• Gimimo data.  1987 birželio 22 diena
• Horoskopo ženklas. Vėžys
• Atžala.  Dukra Ona
• Akių spalva. Pilkai mėlyna
• Mėgstamiausias filmas. „Valandos“
• Laisvalaikio pomėgis. Mezgimas
• Skaniausias valgis. Šokoladas
• Mėgstamiausia spalva. Juoda
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Profesionalios in-ear ausinės, nes niekada nežinai, kada užklups koncertas arba soundcheckas.
• Svarbiausias gyvenimo įvykis.  Dukros gimimas.
• Patinkantis metų laikas. Ruduo
• Erzinanti žmogaus savybė. Nepunktualumas. Būtų mano valia, už vėlavimą būtų skiriamos baudos. Ir didelės.
• Mylimiausios gėlės. Eustomos ir narcizai
• Nemėgstamiausias buities darbas. Rūbų lyginimas
• Svajonių šalis. Visos į šiaurę nuo Baltijos jūros.
• Idealas. Aktorė Meryl Streep

Ieva, jūsų dainos išskirtinės – jomis pasakojate istorijas. Ar jos tikros? 

Istorijas pasakoja be išimties kiekvienas dainų autorius, tad šia prasme nesijaučiu labai ypatinga. Apskritai mes, žmonės, esam linkę kurti, pasakoti ir klausytis istorijų. Gal tik vieniems tai sekasi geriau, kitiems – prasčiau. Mano istorijų ateina pasiklausyti pilnos salės, o tai – didžiulė dovana. Visos mano istorijos be išimties yra iš gyvenimo, visos jos tikros, nutikusios man arba kažkam.

Ar būna, kad aplinkiniai bijo su jumis bendrauti, nes nenori būti apdainuoti? 

Cha, nežinau, ar tikrai taip jau bijo. O jei bijo, gal neišsiduoda (juokiasi). Nežinau, kas tokio baisaus būtų pakliūti į dainą, bet čia gal reikia klaust mano draugų, kurie jau apdainuoti, – koks tai jausmas (šypsosi). Antra vertus, nereikia susireikšminti, nes visiems mums nutinka labai panašių dalykų. Todėl, jei dainoje atpažinai save, dar nereiškia, kad taip nenutiko dar 100 000 žmonių.

Apie ką vis dėlto niekada nedainuotumėte? 

Manau, kad dainuoti galima absoliučiai apie bet ką, jeigu parenkami tinkami žodžiai. Dainavimas –  kaip kalbėjimas su artimu žmogumi: neturėtų būti neliečiamų temų, abiem atvejais galima aptarti sudėtingiausius, skausmingiausius dalykus, jei tik parinksime tausojančius, saugančius, tinkamus žodžius.

Sukūrėte dainą ir Baltarusijai, ir Laisvės keliui. Kodėl manote, kad to reikėjo? 

Baltarusijos protestų pradžia mane labai sujaudino, nes aš, kaip ir daugelis mūsų kartos žmonių, tą šalį visą savo sąmoningą gyvenimą laikiau tam tikra balta dėme Europos žemėlapyje, nepažinia teritorija. Tai, kad prasidėjo toks stiprus, tiek daug žmonių įtraukęs pasipriešinimas ilgametei diktatūrai, man atvėrė akis, parodė, kad ten gyvena tokie patys laisvės norintys žmonės, kokie esame mes. To akivaizdoje neįmanoma likti nuošalyje. Todėl ir gimė daina „Laisvė“ – iš susijaudinimo, iš empatijos, iš baimės.

Kokia jūsų koncertų publika? 

Oi, mano publika yra nuostabi! Tai tokie šviesūs, kultūringi, atviri ir jausmingi žmonės. Kaskart, kai po koncerto jie prieidavo su manimi pasikalbėti, vis nustebdavau, kaip vienoje vietoje galima surinkti tiek gražių, inteligentiškų žmonių. Jų amžius, veikla, lytis skirtinga, bet, jei reikėtų išskirti vieną juos vienijantį bruožą, sakyčiau, kad tai – jausmų atvirumas, širdies pasaulio jautrumas, gebėjimas pamatyti daug spalvų ir niuansų žmonių santykiuose. Ir, beje, mano koncertuose kaskart duždavo stereotipas, kad vyrai ne tokie jausmingi...

Kartą minėjote, kad džiaugiatės galimybė „pamasažuoti žmonių jausmus“. Ką tai reiškia?

Tą ir reiškia, kad į jausmus žiūriu kaip į raumenį, kuriuo reikia rūpintis, jį reikia treniruoti, masažuoti, saugoti nuo persitempimo. Kalbėjimas apie jausmus, jų išgyvenimas koncerte – vienas iš būdų tuo raumeniu rūpintis. Kai gyvenime išgyvename sunkesnius epizodus, labai padeda žinojimas, kad ir kiti tai patyrę. Draugiškai aptarę tai, kas su mumis vyksta, imame sveikti. Todėl būdama scenoje ir nevengiu pasakoti kartais liūdnų, kartais juokingų, kartais skaudesnių ar ironiškų istorijų iš gyvenimo. Noriu dalintis, noriu, kad iš mano koncerto žmogus išeitų tarsi paglostytas, tarsi pabuvęs su draugu.

Esate baigusi psichologiją. Kodėl nepasirinkote muzikos studijų, juolab kad abu jūsų tėvai muzikai.

Psichologiją pasirinkau, nes nuo paauglystės svajojau išgelbėti pasaulį (šypsosi). Tuomet atrodė, kad psichologo kabinetas tam – puikiausia vieta. Ir studijuodama taip maniau, man puikiai sekėsi. Po mokslo truputį atsidaviau likimui į rankas ir nusprendžiau pažiūrėti, kas gero išeitų iš muzikinės veiklos. Taip likimas parodė, kad mano pasaulio gelbėjimo vieta – ne psichologo kabinetas, o scena ir pianinas.

Esate sakiusi, kad nėra dienos, kada nekurtumėte dainų. Kas jus įkvepia? 

Taip turbūt sakiau, kol dar neturėjau dukros (juokiasi). Dabar tikrai yra dienų, kai nerašau. Labai mėgstu ir neblogai moku stebėti žmones, gaudyti jų bruožus, analizuoti charakterį. Šešeri metai psichologijos studijų tam irgi turėjo didelės įtakos – turiu atidžią ir jautrią akį. Tokie bruožai padeda kurti istorijas iš paprastų, kasdienių, neypatingų situacijų. Plius, žinoma, vaizduotė. Be jos irgi nieko neįvyktų.

Ar teigiate, kad jūsų, kaip atlikėjos, gyvenimas pasikeitė gimus dukrai?.. O vedybos ar neįnešė nuobodžios buities?

Kaip atlikėjos mano gyvenimas nepasikeitė, nes scenoje aš esu Ieva Narkutė, kokia ir buvau prieš gimstant dukrai. Šia prasme, manau, mano kūrybinis gyvenimas yra gana izoliuotas, nes pakitusi šeimyninė padėtis nepadarė esminės įtakos. Žinoma, atsivėrė nauja jausmų gelmė, parašiau vieną dainą būtent dukrai, bet kad iš kūrybos būtų dingusios tam tikros temos, o atsiradusios naujos, nepasakyčiau. O vedybos ir nuobodi buitis... nemėgstu tokių klausimų. Man atrodo, kad nuobodulys niekaip nesusijęs su žmonėmis, kurie yra šalia mūsų. Jis visada tik to, kuris išgyvena nuobodulį, reikalas. O jei klausiat, ar man nuobodu ir sudėtinga šeimyniniame gyvenime, tai ne, nenuobodu, nes mes šeimoje – puiki nenuobodžiaujanti komanda (šypsosi).

Kokia esate scenoje, o kokia – kasdieną? Ar tai dvi skirtingos Ievos?

Nemanau, kad tai dvi skirtingos Ievos. Net jeigu kartais ir gali taip pasirodyti iš šono, tai tik dėl nepažinojimo. Ilgamečiai draugai mane turbūt mato kaip žmogų, kuriame telpa skirtingos savybės, ir tiek. Vienos jų pasireiškia namie, tarp savų žmonių, kitos – scenoje. Jos visos svarbios ir visos reikalingos.

Kokia buvote vaikystėje? Ar nuo mažens linkote į menus? 

Taip, augau labai intelektualioje, humanitarinėje aplinkoje. Nenuostabu, kad anksti išmokau valdyti žodį, atradau muzikavimą. Buvau labai skatinama kurti, rašyti, groti. Nors 10-asis dešimtmetis ir nebuvo labai turtingas, nepaisant to, atsimenu, kaip mane su broliu tėvai vesdavosi į koncertus, spektaklius, filmus, kaip skaitydavo mums knygas. Visa tai ir susideda į asmenybės pamatus, padeda pasireikšti talentams, išryškėti gabumams.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte praėjusiais metais? Ar karantinas į jūsų gyvenimą įnešė daug sumaišties, o gal priešingai – ramybės?

Esu psichologiškai stabilus žmogus, todėl didelių emocinių audrų neišgyvenau. Tačiau, žinoma, nerimo, baimės dėl ateities, nežinomybės sukeliamo streso neišvengiau. Daug streso sukėlė atšaukti koncertai, draudimas koncertuoti. Mes, scenos žmonės, esame labai pripratę prie visų jausmų, kuriuos sukelia adrenalinas būnant scenoje. Niekur kitur to taip lengvai nepajusi, tad šiemet reikėjo susitaikyti su tuo, kad aplodismentų, dėmesio, lempų šviesos bus gerokai mažiau. Na, o kiekvienas kartas, kai lipau į sceną, buvo magiškas.