Ieva Narkutė: „Noriu, kad kažkas ateitų ir mane surastų, o ne bėgti į vyro medžioklę“
Įtariau, kad dainininkė Ieva Narkutė gyvenime gali būti visai kitokia. Ne tik lyriška, melancholiška, santūri – kaip scenoje. Įtarimai pasitvirtino: „Raudonų vakarų“ autorė bei diplomuota psichologė savy turi nemažai parako, be to, yra tikrai pavojinga vyrams...
Ieva, koks jausmas, kai „Raudoni vakarai“ tarsi jau patys gyvena nekontroliuojamą gyvenimą: mokyklų chorai ją dainuoja kaip liaudies dainą, o neseniai internete aptikau, kad tokiu vardu parduodamas... tamsiai raudonas natūralios vilnos pledas?
Nieko sau! Pledas? Čia jau sniego gniūžtės efektas – nebesupaisysi, kas dainuoja, kas groja, kas šoka, kas vaidina. Prieš kurį laiką supratau, kad daina turi savo likimą. Ir gal norėtum, kad kurią nors kitą ištiktų toks likimas, bet neištinka. O tos iškeliavusios dainos nebesisavini – tiesiog imi ir paleidi vadeles.
Atsirito nauja filmų apie pokario partizanų kovas banga. Žmones tai jaudina turbūt todėl, kad vienaip ar kitaip yra palietę kone kiekvieną šeimą. „Vakarus“ parašėte prieš dešimt metų, būdama aštuoniolikos.
Reikėjo pasitelkti vaizduotę... Mano šeimoje irgi buvo tremtinių, o senelis vos nenuėjo partizanauti: jo tiesiog neišleido dėdė, kurio sūnus (senelio pusbrolis) jau buvo žuvęs. Šitoje šalyje dar gyva ta istorijos atkarpa.
Parašius vieną gerą dainą ar gerą muziką pagal žodžius, yra grėsmė likti vienos dainos atlikėja, kaip nutiko Eurikai Masytei su „Laisve“. Jūsų situacija kitokia, bet ar nesijaučiate esanti kieno nors lūkesčių spąstuose?
Tikrai, iki šiol kai kurie žmonės įsitikinę, kad turėčiau kurti daug dainų patriotine tematika. Visos kitos mano dainos – kitokios. Bet man nebaisu: viena gera daina – jau gana daug... Patirčiau nemažai įtampos, jei išsikelčiau tikslą žūtbūt pakartoti tos vienos dainos sėkmę arba pranokti save.
Ieva, jūsų dainų lyrinė herojė... kaip čia pasakius... vis laukia to vienintelio, liūdi, kantriai tiki, kad jis ateis. Jau ir duobę prie lango išstovėjo, nusikankino, o JIS arba neateina, arba tuoj išeina, arba išeina ji. Labai jau vargsta dėl tos meilės...
...o jis, šiknius, nesirodo.
Bet realiame gyvenime tai tampa retenybe, nes merginos dabar nelaukia – tiesiog pasiima nusižiūrėtą vyrą, šiam nespėjus nė mirktelt.
Taip, pasiima. Keliaujant po Skandinaviją tai labai krito į akis, o dabar toks skandinaviškas modelis įsigali ir pas mus. Pasakoju apie tai su šypsena, bet stebint situacijas, kai merginos tuos vyrus taip tiesmukai ėmė, vos ne penkios prie vieno šoko, man šiurpas per nugarą ėjo. Jų vietoje tokių bijočiau: ryžtingos, pasportavusios... Baruose ten ne vaikinai ieško, su kuo šįvakar grįš namo, o merginos – jie tampa pasyviąja lytimi ir, atrodo, visai mielai prisiima tą vaidmenį. Man toks modelis nepatinka ir tikrai nesistengiu jo įdiegti į savo gyvenimą.
Gyvenime – kaip ir dainose?
Na, nesėdžiu aš prie lango rankų sudėjusi. Tiksliau – dainose labiau sėdžiu. Čia tik viena iš mano pusių – lyriškoji. Per tą laukimą turbūt kalbu apie archetipinį moters ilgesį – tikrų žmogiškų santykių. Moteris nuo amžių amžinųjų sėdi prie ugnies su mezginiu rankose, su knyga, su vaikais, su puodais galų gale.
Gal mes nuo to bėgame, gal mums norisi pulti daryti karjeros, bet net XXI amžiuje mums tas laukimas užkoduotas ir nuo to kodo taip lengvai neišsivaduosime. Galime prisidengti savo sukurtais socialiniais žaidimais, apsimesti, kad esame kitokios, bet esmė juk nesikeičia. Ir aš noriu, kad kas nors ateitų ir mane surastų, o ne bėgti į vyro medžioklę. Man to nereikia. Tegul mane sumedžioja – bet taip rimtai...
Visą interviu skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „ Laima“.