Ieva Narkutė: „Nuo dainavimo lengvai nepabėgsi“

Ieva, koks jausmas, kai „Raudoni vakarai“ tarsi jau patys gyvena nekontroliuojamą gyvenimą: mokyklų chorai ją dainuoja kaip liaudies dainą, o neseniai internete aptikau, kad tokiu vardu parduodamas... tamsiai raudonas natūralios vilnos pledas?

Nieko sau! Pledas? Čia jau sniego gniūžtės efektas – nebesupaisysi, kas dainuoja, kas groja, kas šoka, kas vaidina. Prieš kurį laiką supratau, kad daina turi savo likimą. Ir gal norėtum, kad kurią nors kitą ištiktų toks likimas, bet neištinka. O tos iškeliavusios dainos nebesisavini – tiesiog imi ir paleidi vadeles. 

Atsirito nauja filmų apie pokario partizanų kovas banga. Žmones tai jaudina turbūt todėl, kad vienaip ar kitaip yra palietę kone kiekvieną šeimą. „Vakarus“ parašėte prieš dešimt metų, būdama aštuoniolikos.

Reikėjo pasitelkti vaizduotę... Mano šeimoje irgi buvo tremtinių, o senelis vos nenuėjo partizanauti: jo tiesiog neišleido dėdė, kurio sūnus (senelio pusbrolis) jau buvo žuvęs. Šitoje šalyje dar gyva ta istorijos atkarpa. 

Patirčiau nemažai įtampos, jei išsikelčiau tikslą žūtbūt pakartoti tos vienos dainos sėkmę arba pranokti save. 

Parašius vieną gerą dainą ar gerą muziką pagal žodžius, yra grėsmė likti vienos dainos atlikėja, kaip nutiko Eurikai Masytei su „Laisve“. Jūsų situacija kitokia, bet ar nesijaučiate esanti kieno nors lūkesčių spąstuose?

Tikrai, iki šiol kai kurie žmonės įsitikinę, kad turėčiau kurti daug dainų patriotine tematika. Visos kitos mano dainos – kitokios. Bet man nebaisu: viena gera daina – jau gana daug... Patirčiau nemažai įtampos, jei išsikelčiau tikslą žūtbūt pakartoti tos vienos dainos sėkmę arba pranokti save. 

Ieva, jūsų dainų lyrinė herojė... kaip čia pasakius... vis laukia to vienintelio, liūdi, kantriai tiki, kad jis ateis. Jau ir duobę prie lango išstovėjo, nusikankino, o JIS arba neateina, arba tuoj išeina, arba išeina ji. Labai jau vargsta dėl tos meilės...

...o jis, šiknius, nesirodo. 

Bet realiame gyvenime tai tampa retenybe, nes merginos dabar nelaukia – tiesiog pasiima nusižiūrėtą vyrą, šiam nespėjus nė mirktelt.

Taip, pasiima. Keliaujant po Skandinaviją tai labai krito į akis, o dabar toks skandinaviškas modelis įsigali ir pas mus. Pasakoju apie tai su šypsena, bet stebint situacijas, kai merginos tuos vyrus taip tiesmukai ėmė, vos ne penkios prie vieno šoko, man šiurpas per nugarą ėjo. Jų vietoje tokių bijočiau: ryžtingos, pasportavusios... Baruose ten ne vaikinai ieško, su kuo šįvakar grįš namo, o merginos – jie tampa pasyviąja lytimi ir, atrodo, visai mielai prisiima tą vaidmenį. Man toks modelis nepatinka ir tikrai nesistengiu jo įdiegti į savo gyvenimą. 

Gyvenime – kaip ir dainose?

Na, nesėdžiu aš prie lango rankų sudėjusi. Tiksliau – dainose labiau sėdžiu. Čia tik viena iš mano pusių – lyriškoji. Per tą laukimą turbūt kalbu apie archetipinį moters ilgesį – tikrų žmogiškų santykių. Moteris nuo amžių amžinųjų sėdi prie ugnies su mezginiu rankose, su knyga, su vaikais, su puodais galų gale. Gal mes nuo to bėgame, gal mums norisi pulti daryti karjeros, bet net XXI amžiuje mums tas laukimas užkoduotas ir nuo to kodo taip lengvai neišsivaduosime. Galime prisidengti savo sukurtais socialiniais žaidimais, apsimesti, kad esame kitokios, bet esmė juk nesikeičia. Ir aš noriu, kad kas nors ateitų ir mane surastų, o ne bėgti į vyro medžioklę. Man to nereikia. Tegul mane sumedžioja – bet taip rimtai...

Su geru jauku ir gerais ginklais?

Ne banaliai, ne pigiai, ne paviršutiniškai. Svarbu neprasilenkti. Gyvenime svarbu laikas ir vieta, kurių geriau nepražiopsoti. Gali sutikti puikų žmogų blogu laiku – ir nieko čia nepadarysi...

Savo kūryba stengiuosi prisiliesti prie žmogaus ir jei jis pasako, kad daina tiesiog apie jį, – nuostabu. 

Psichologiją pasirinkote todėl, kad patiko kapstytis po save ir kitus?

Patiko aiškintis, patiko stebėti iš šalies, kaip žmonės bendrauja. Iki šiol patinka. Šešeri studijų metai paliko pėdsaką. Gali pasirodyti, kad psichologija – tai viena, o muzika – visai kas kita, bet iš tikrųjų viskas maišosi: tai, ką rašau, yra terapija. Pirmiausia man, paskui kitiems. Dažnai po koncertų žmonės prieina pasakyti, kad mano muzika juos valo, jaudina ir skaidrina, jos klausant galima ir paverkti, ir nusišypsoti. Tokie žodžiai man pats didžiausias įvertinimas. Nesuprantu meno dėl meno ar muzikos tik dėl asmeninės saviraiškos. Savo kūryba stengiuosi prisiliesti prie žmogaus ir jei jis pasako, kad daina tiesiog apie jį, – nuostabu. 

Bet gal iš psichologės Ievos kabineto jis išeitų ne mažiau patenkintas?

Gal. Kažkada mėginau muzikos atsisakyti. Viskas buvo užknisę, ėmiau manyti, jog dainuoju dėl socialinio spaudimo, dėl to, jog visi tikisi, kad dainuosiu, ir tai ėmė slėgti. Atrodė, kad nebežinau, ar PATI to noriu, ar tik tenkinu kieno nors lūkesčius. Sakiau, ai, gal geriau būsiu psichologė. Studijuodama išvažiavau pagal mainų programą į Švediją, ten niekas nežinojo, kad dainuoju. Susidraugavau su keletu žmonių, jie tapo man brangūs ir pamaniau, kad galėčiau jiems padainuoti. Taigi, Švedijos šiaurėje, viename tokiame miestelyje, susiradau kavinę ir viską, ko reikia koncertui, susikviečiau bendramokslius. Tuomet ir supratau, kad nuo dainavimo lengvai nepabėgsiu. Tiek muzikoje, tiek kitur mes ieškome švelnumo, kurį galime vienas kitam dovanoti. Tai, kad esi įpratęs save analizuoti, tik į naudą, nes žinai, ką turi labiau saugoti. O demonstruoti visišką savo nepažeidžiamumą – labai pavojinga pozicija.

Bet juk viešajame gyvenime, šou pasaulyje visi tik tą ir daro – kuria supermoterų ir supervyrų įvaizdžius.

Taip, atrodo, kad jie niekada dėl nieko nesusijaudina ir net ašarą išspaudžia pagal scenarijų, taip esą parodydami savo stiprybę. Bet tokiems „monolitams“ gresia pavojus būti sužeistiems į savo Achilo kulną, apie kurį jie nė nenumano. Apsidairykit: aplinkui vien kieti ir kietos. Tokie, kurių lengvai nepaimsi. Gražūs, protingi, sėkmingi ir net išsiskyrę laimingi, nes gi „liko draugais“, tad viešai dėkoja vienas kitam „už gyvenimo pamokas“. 

Esate sakiusi, kad kiekvienas vyras, atsidūręs jūsų gyvenime, jau rizikuoja patekti į dainą. Jiems turėtų būti baisu... Juk finale gali būti apdainuoti – ir dar neaišku, kaip.

Tad tegul iškart elgiasi gerai! Realiai beveik visos dainos – apie labai konkrečius žmones... Tik kartais būna, kad pradedu rašyti dainą turėdama galvoje vieną prototipą, o pabaigusi suvokiu, kad ji tinka ir tam, ir tam, ir tam. Po kokių dvejų metų paaiškėja, kad tinka dar vienam pažįstamui iš draugų rato. Taigi kuriu šiokį tokį miksą, kuris ir mane apsaugo, ir tuos vyrus apramina! Be to, kad jie ramiau miegotų, galima šį tą užmaskuoti, pateikti kitokių detalių. Nors turiu stalčiuje dainų, kurios niekada neišeis į viešumą: per daug atviros, per daug asmeniškos, jos – tarsi neišsiųsti laiškai. Nematau būtinybės meluoti, kad mano dainos – tik fantazijos vaisius. Juk ir mane kai kas įskaudina, kai kas pamilsta, pradžiugina ar palieka – kaip visus. 

Esate iš tų, kurios labai dažnai įsimyli? Net neklausydama, kad artima draugė ar mama sako: „Tik nesusidėk su juo.“?

Išoriškai esu santūri ir dažniausiai mano elgesys nieko neišduoda, bet iš tikrųjų labai greitai susižaviu, turiu gerą vaizduotę, kurioje rutuliojasi istorijos, kas galėtų nutikti, kas negalėtų. Pomėgį viską išgyventi vaizduotėje turbūt išsiugdžiau dešimt metų kasdien rašydama dienoraštį. Tėvų namuose, Šiauliuose, visa dėžė jų prikrauta. Tėčio gimtinė – Salantai; pamenu, pėsčiomis dažną vasarą nueidavau į Orvidų sodybą ir atsidurdavau tarsi kitokiame pasaulyje. Vietų, kuriose apimtų ta nepaprasta būsena, daugiau nesu atradusi. Tokie įspūdžiai paauglystėje labai veikė. O dėl to, ar klausau, kas ką sako... Neklausau, žinoma. Kaip ir mes visos. Ir paskui, aišku, po visokių nelinksmų patirčių, ateina suvokimas, kad, oi, kaip svarbu, ką tie žmonės sako... Ir kad jie būna teisūs. Bet paskui vėl klysti, kaupi istoriją prie istorijos ir nešiesi tą lagaminą per gyvenimą. Arba apie tai kuri dainas ir įrašinėji albumus...

Ir vis dar laukiate to vienintelio kaip kokia karalaitė kasą iš bokšto nuleidusi?

Jei pasakysiu, kad jis jau mane suradęs, gal žmogus išsigąs? Nors gal nėra labai bailus. Tikiuosi... Nesuprasi tų vyrų. Net psichologijos studijos nepadeda, gal tik padidina tikimybę iš didelio rašto išeiti iš krašto. Kartais sunku paspausti tą stebuklingą mygtuką ir iš analizuotojos (o analizuoju aš velnioniškai daug) persijungti į tiesiog moterį. Juk gali įkristi į tą psichologinę realybę ir pradėti manyti, kad ji – vienintelė. Ne, yra ir kitų. Fizinė, kūniška, biologinė, gamtinė, buitinė. Na, kol kas psichologo diplomas dūla stalčiuje, bet ateityje – kas žino? Kai apie tai susimąstau, sau pasakau, kad jei aš ko nors nepadarysiu kaip psichologė, padarys kiti, bet, egoistiškai galvojant, jie dainų už mane neparašys. Taigi jas ir rašau – paprasta ir aišku. 

Koncertuose turbūt dauguma laukia lyrikos, o kaip reaguoja, kai išgirsta dainą pagal S. Parulskio žodžius: „Mylėk, Dieve, slyvų kisielių. Ir ne tik, ir ne tik – ir mano sielą.“? Arba kai imate koketuoti? Suknelės, aukštakulniai – tai gerokai skiriasi nuo kasdieniškos Ievos.

Nebegaliu į sceną lipti be suknelės. Su kelnėmis? Džinsais? Kai studijų metais basčiausi po dainuojamosios poezijos festivalius, buvo kitaip – kai kurie šio žanro žmonės įsitikinę, kad kuo senesnis megztinis, tuo esi „didesnis“ bardas. Bet metai bėgo, mano muzika išlipo iš dainuojamosios poezijos apibrėžimo, išsivadavau iš džinsų ir megztinių, atėjo suknelių ir kablų metas. Ir man patinka, kai prieš koncertą, po repeticijos, iššoku iš aulinių, nusitraukiu džinsus, nusimetu kuprinę ir įsirangau į suknelę, susikeliu plaukus, pasidažau. Toks jausmas, kad per tą apsirengimo ritualą apsigaubiu kažkokiu paslaptingu žavesiu, tampu kitokia, įgaunu moteriškos jėgos, kuria kasdienybėje nesinaudoju. Man jos nereikia, tuo flirtu nesimėtau. Tai juk raganavimas, o raganauti reikia atsargiai. O publika kartais tikrai nustemba, kai mėginau juokauti ar koketuoti. Ji turbūt tikisi tik liūdesio ar ašarų. 

Tėvai muzikai jūsų nepakritikuoja? 

Dainų tekstai – visada labai intymu. Ir per koncertą jaučiuosi, tarsi nusirenginėčiau, tad man iki šiol nejauku, kai salėje sėdi tėvai. Su pirmą kartą matomais žmonėmis – drąsiau ir saugiau. O su tėvais kalbamės apie aranžuotes, apie muzikinę dalį, bet ne apie tekstus ir mintis... Ne tik su tėvais to neaptarinėju – ir su žmonėmis, su kuriais sieja artimi ryšiai. Be to, nėra buvę, kad mane kas nors kamantinėtų: „Kas ten toks, apie kurį dainuoji toje dainoje?“

Metams bėgant, skaudžias meilės istorijas moterys dažniausiai išgyvena nebe taip kankinamai, kaip aštuoniolikos, ar ne?

Aštuoniolikos tu dar vaikštai į pasimatymus, tave vaišina kava ar taure vyno, tu dar tik svajoji apie ateitį, ir, kai tau sudrasko širdį, nėra taip skaudu, kaip būnant dvidešimt šešerių: tu gal jau su tuo žmogumi gyvenai, norėjai jam vaikus gimdyt, gal jus siejo daugybė paprastų gyvenimiškų dalykų ir... Tas santykių rimtumas, visa ta našta drasko širdį ne mažiau, nes kuo ilgiau būni su kuo nors, tuo sunkiau, kai viskas nutrūksta. 

Buitis jūsų nežudo? 

Esu namų žmogus, man gera juose kuistis, juos jaukintis. Iš mamos išmokau, koks malonumas yra auginti gėles, – man tai šventė, kaip ir mezgimas. 

Tad mylimam vyrui kojines numegzti – vienas juokas.

Megztinį. Mėgstu didelius daiktus. Man tai atrodo švelnus, labai moteriškas užsiėmimas, juk kai mezgi, turi sėdėti namie, o sėdėjimas su rankdarbiu – visiškai moteriško pasaulio, kurio vyrai nesupras, dalis. Galiu savaitę prabūti namie, ir man gerai. Mano darbas tai leidžia, iš muzikos gyvenu dvejus metus ir dar gyva. Kiek čia man reikia? Mažai suvalgau, daug ką nusimezgu, tai ir stumiu tas dienas, pilnas alternatyvios liūdnos muzikos... Ir laukiu, aišku, to, su kuriuo labai normaliai jau bus galima pragyventi mažiau mezgant ir daugiau valgant (juokiasi).