Ieva Šabanė: „Keliaudamas supranti, kad nėra nieko neįmanomo“

– Dažniausiai lengviau kur nors ilgam išvykti vyrams. Moterys pradeda dėlioti pliusus ir minusus, svyruoti, abejoti...

– Pas mus atvirkščiai. Aš Leonardą įkalbinėjau daug metų – nuo pat pažinties dienos. Įsivaizdavau, kad tikra kelionė negali būti trumpesnė kaip metai – tik tada pajauti ją kaip būseną, tik tada ją išragauji, tik tada galima transformacija.

– Žmonės baiminasi, kad per ilgą laiką neteks darbo vietos, bus sunkoka mokykloje vaikui. Ir apskritai: kaip čia dabar viską mesi ir išvyksi?

– Buvau tikra, kad viskas bus, kaip buvę, – lauks tie patys mylimi žmonės ir darbai, kuriuos esame susikūrę. Vidinis tikėjimas, kad keliaudama nieko neprarasiu, tik stiprėjo – beliko juo uždegti vyrą... Jis patikėjo (pagaliau) manimi, kai iki išvykimo buvo likę pusantrų metų. O tada ėmėmės kelionę planuoti. Kai nusprendėme išvykti ir atsivėrėme galimybėms, visata tarsi išgirdo mūsų troškimą: pasipylė įdomių ir pelningų projektų, lengvai išpardavėme nereikalingus daiktus, išnuomojome namus. Ir vien tas gyvenimas kelione jau buvo tarsi džiugi įžanga į ją. Svajojome apie Pietų Ameriką, skaitėme kelionių vadovus, kitas knygas, mintyse jau lankėmės išsvajotose vietose, bet pakeitėme planus dėl dukros: labiau nei kalnų oras jos sveikatai tiko šiltas, drėgnas Pietryčių Azijos klimatas. 

– Neabejojote, ar elgiatės teisingai, ištraukdami dukrą iš mokslų?

– Tos abejonės kamavo ilgą laiką, ir net jei garsiai sakydavau, kad viskas bus gerai, mes susitvarkysime, vidinių virpuliukų neišvengiau. Tačiau vėliau nerimas ėmė sklaidytis: susiradome nuotolinio mokymo mokyklą Šiauliuose (iki tol net nežinojau, kad tokia yra), kuri vaikams, gyvenantiems užsienyje, suteikia galimybę mokytis pagal lietuvišką mokymosi programą. Taigi, trečiokės Emilijos mokytojais tapome mes, tėvai, – tai buvo nauja, įdomu.

Atradau netgi kūrybiškų būdų, kaip greičiau ir geriau vaiką išmokyti, tarkime, daugybos lentelės: reikia, kad jis judėtų! Emilija lengvai ją išmoko važinėdamasi dviračiu – vos per dvi valandas, o veiksmažodžių laikus išmokome žaisdamos lėlių namus.

– Kartais ištekėjusios ir turinčios vaikų moterys pavydžiai atsidūsta matydamos, kaip keliauja vienišos jų draugės. O jas esą laiko šeima, jos negali sau to leisti...

Taip, daugybė moterų jaučiasi suvaržytos: negaliu viena keliauti, neturiu laiko, trūksta pinigų, aš per sena, aš per jauna, turiu padaryti karjerą, vaikas per mažas. Stabdo ir įsitikinimas, kad kažkas per metus ar pusmetį pasikeis, bet vienintelis dalykas, galintis pasikeisti, – tik tu pati. Ir tik į gera. Be to, kartais neatrandama motyvo, dėl ko keliauti.

– O dėl ko?

Sulaukusi dvidešimties sau pasakiau: kai man bus keturiasdešimt, keliausiu po pasaulį – kas bebūtų. Pati visata tarsi pasirūpino, kad jaunystėje ištartas mano pažadas materializuotųsi.

– Kiekvienas randa savo įkvėpimo šaltinį. Mane įkvėpė vaikystėje perskaitytos kelionių ir nuotykių knygos, noras pamatyti tą naują man pasaulį, žmones, pažinti jų papročius ir tradicijas. Sulaukusi dvidešimties sau pasakiau: kai man bus keturiasdešimt, keliausiu po pasaulį – kas bebūtų. Pati visata tarsi pasirūpino, kad jaunystėje ištartas mano pažadas materializuotųsi. Per tą gimtadienį išėjau iš darbo ir išskridau į Ameriką – į pirmą ilgą kelionę.

Šios patirtys man padeda pasisemti naujų įžvalgų profesinėje srityje (esu koučingo specialistė ir karjeros konsultantė). Kitų kultūrų ir tradicijų pažinimas leidžia atidžiau pažvelgti į save iš šalies, įvertinti gyvenimo ir karjeros stabdžius, kuriuos mes patys ir susikuriame. Keliaudamas supranti, kad nėra nieko neįmanomo.

– Azijoje ištirpo paskutiniai baimės likučiai?

– Jų nebebuvo jau vykstant: žinojome, kad dukrą mokysime, o dėl jos sveikatos nuramino gydytojai, pasakydami, kad Pietryčių Azijos pajūris bus tobula vieta vaikui, turinčiam problemų su bronchais. Neliko streso ir dėl paliekamų darbų. Na, o Azijoje teko nebent palaikyti vyrą ir pabūti jo asmeninių pokyčių konsultante.

– Ramia širdimi jį išleidote mėnesiui į vienuolyną?

– Tai buvo švelnus mano postūmis. Tiesiog įteikiau bilietus ir pasakiau, kad nebereikia laukti jokios kitos progos – išbandyk save dabar, aš susitvarkysiu viena su vaiku. Taip ir įvyko. O ir išsiskyrimas nebuvo skaudus. Per mėnesį niekas nepasikeitė, tik atsirado galimybė vienam kito pasiilgti. Abiem atėjo suvokimas, kad tikrai esame kartu, o išgyventas ilgesys tik sustiprino jausmus.

– Kaip ta kelionė jus pakeitė?

Išlindome iš kasdienybės ir pamatėme save kitokius. Tai taip gera. Nustebti. 

– Išvažiuodama norėjau save ištraukti iš rutinos, iš įsisenėjusių įpročių. Pakeisti aplinką – šimtus kartų. Naujoje vietoje juk reikalingi nauji įpročiai, tu tampi lanksti, sužinai, kad gali būti visokia, atsiveria plačios galimybės, save ir kitą žmogų pamatai kitoje šviesoje. O namie? Tu dirbi, dirbi, dirbi, artimųjų gali tik paklausti, kaip sekasi, ir pasikalbėti – apie darbus. Azijoje nebekalbėjome apie tai, ką veikėme, nes visada buvome kartu. Pradėjome šnekėtis apie būsenas: kaip skirtingai galime jaustis, matydami tą pačią gamtą, žmones, ką pastebime, ką atrandame. Ten mes daugiau turėjome, ką kalbėtis, būdami 24 valandas kartu, nei gyvendami čia. Išlindome iš kasdienybės ir pamatėme save kitokius. Tai taip gera. Nustebti. 

– Tas jausmas dar išliko?

– Dar... Jaučiamės parsivežę tą būseną, bet viską toliau darome įprastai, kaip iki kelionės. Pats didžiausias pokytis – kad mums gera čia, Lietuvoje. Niekuo nesistebime, niekuo nesipiktiname, ir net jei anksčiau būčiau susierzinusi, tarkime, dėl neatidaus ar atsainaus kito žmogaus elgesio, dabar tik nusišypsau, nusijuokiu ir pagalvoju: oho, kokia egzotika! O dar sako, kad Lietuvoje nėra egzotikos – kad ir tai, jog štai gydytoja rašo diagnozę net neapžiūrėjusi paciento ir nuo popierių net nepakeldama galvos...