Ieva Skauronė: „Galiu save įprasminti ne tik prie molberto“

„Pagaliau atsakymas juk paprastas: viską lėmė akademijos tarybos sprendimas. Ją sudaro dvidešimt pirmame, ne devynioliktajame amžiuje gyvenantys žmonės: jie pretendentų į rektoriaus vietą neskirstė pagal lytį. Rinko vadovą, – ramiai svarsto ponia Ieva. – Tik viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjo, kad esu pirma moteris per 226 metus: nuo 1793-iųjų, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta architektūros studija, kuri vėliau išaugo į aukštąją mokyklą.

Bendraudami su prorektoriais prisiminėme, kad po Antrojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius moteriai studijuoti, tarkim, tapybos programą akademijoje buvo mažai galimybių... Džiaugiuosi, kad laikai pasikeitė.“  

Kokių savybių turi turėti žmogus, kad galėtų vadovauti tokiai institucijai?

Jis turėtų matyti visumą ir joje pastebėti detales. Nes ir nedidelė detalė gali turėti įtakos esmei. Kartu reikia tokio žmogaus, kuris regėtų ne medį, o visą mišką.

Vadovas turi jausti žmones, su kuriais dirba. Jam turi būti nesvetimi tam tikri empatijos dalykai ir kartu jis privalo iš įvairių pusių matyti problemas, konfliktus, mokėti ieškoti sprendimų. Reikia ne tik klausyti, bet ir girdėti. Manau, kad tai bet kokiam lyderiui svarbios savybės.

Būtų galima sakyti, kad jūsų kelias rektoriaus pareigų link prasidėjo prieš daugiau kaip dvidešimt metų – kai į akademiją įžengėte kaip studentė.

Taip, Vilniaus dailės akademija – mano alma mater. Ji mane formavo didžiąją gyvenimo dalį. Čia jaučiuosi esanti namuose. 1997 metais įstojau studijuoti freskos ir mozaikos. Baigiau monumentaliosios dailės bakalauro ir magistro studijas. Po penkerių metų grįžau į akademiją dėstyti – į tą pačią katedrą, kurioje mokiausi. Buvę mano dėstytojai tapo kolegomis. Ir šiandien yra darbuotojų, su kuriais turėjau reikalų ir būdama studentė, ir dėstytojaudama. Daug ką čia žinau ne iš gražių aprašų, o iš realaus gyvenimo.

Kadangi akademijoje kilau karjeros laipteliais, man viskas galbūt aiškiau, nei būtų kitam žmogui, atėjusiam, tarkim, iš kitos aukštosios mokyklos.

Ieva, susitikome ne jūsų kūrybinėse dirbtuvėse. Bet juk jūs pirmiausia – dailininkė?

Taip nesakyčiau... Aš nesijaudinu, kad mano darbų nebus kokiose nors svarbių muziejų kolekcijose, kad neįprasminsiu savęs kaip menininkės. Man svarbiau, kad žmonės, su kuriais dirbau, prisimintų kokį nors mano patarimą, pakeitusį jų gyvenimą. Taip labiau save įprasminu. Kitam palengvinti būtį man svarbiau, nei savo kūryba suteikti estetinį pasigėrėjimą. Manau, kad šioje srityje yra talentingesnių, inovatyvesnių kūrėjų.

Tačiau tapyba man būtina. Kuriu, rengiu personalines parodas, dalyvauju bendrose. Jaučiuosi blogai, jei dėl kokių nors priežasčių dvi savaites negaliu nuvažiuoti į studiją. Kurdama galiu susikoncentruoti, susirinkti, ką išdaliju tomis dienomis, kai nebūnu prie molberto.

Tačiau tais 1997-aisiais iš Ukmergės važiuodama į Vilnių svajojote būti menininke?

Tikrai, esu kilusi iš Ukmergės, ten baigiau dailės mokyklą. Kad stosiu į Dailės akademiją, žinojau nuo penkiolikos metų. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet buvau tikra, kad tai – vienintelis mano kelias. Kitos alternatyvos neturėjau.

Pirmą kartą neįstojau. Paskui visus metus Vilniuje dailininkų studijose ruošiausi, kad pakelčiau savo pasirengimo lygį. Nes įstoti buvo labai sunku, tapybos, akademinio piešimo, kompozicijos įgūdžiai turėjo būti itin geri.

Kodėl mane taip traukė akademija, tada sau negalėjau paaiškinti, negaliu pasakyti ir šiandien. Matyt, visi turime kokį nors vidinį žinojimą...

Aukštajame moksle aktuali studijų, institucijų savianalizė. Tačiau visada sakau, kad kiekvienam iš mūsų labai svarbu užsiimti kasdiene savianalize ir savistaba. Suprasti, kas mums teikia prasmę, džiaugsmą. Nes gali pakeisti darbą, šalia esantį žmogų, miestą, bet savęs nepakeisi. Todėl svarbiausia – pažinti save. Kuo geriau tai pavyks, tuo lengviau bus gyventi.

Menininko gyvenimas nėra paprastas...

Jis nėra lengvas ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje. Tuo įsitikinu bendraudama su kolegomis užsieniečiais. Tačiau baigęs Dailės akademiją gali ir nebūti grynas menininkas. Tos studijos praverčia ir darbe, kur dailės reikia tik iš dalies. Net jei esi vadybininkas, išvystytas kūrybiškumo pradas padės netradiciškai pažvelgti į paprasčiausias gyvenimiškas problemas. Tai praverčia ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime – visur.

Jūsų šeimoje yra daugiau kūrybos žmonių?

Abu mano vaikai – penkiolikmetė Alvė ir vienuolikos Agnius – linkę į dailę, mokosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Teptuką jiems į rankas daviau labai anksti: maždaug dešimties mėnesių abu jau tapė. Pirmoji pusantrų metukų dukros paroda buvo surengta mano meno galerijoje Ukmergėje.

Baigusi pradinę mokyklą Alvė pati paprašė, kad leisčiau rengtis stojamiesiems egzaminams į Čiurlionio menų mokyklą, ir sėkmingai įstojo. O kur pasuks, kokį kelią rinksis toliau – nežinia. Dabar jai įdomus ir kostiumo, ir grafinis dizainas, ir kinas.

Kokia esate mama?

Turbūt reikli, nes siekiu, kad vaikai gyventų sąmoningai. Jiems nuolatos kalbu, kad gyvenime svarbiausia – ne pažymys, ne tėvų ar mokytojų nuomonė, o pasitenkinimas rezultatu. Noriu, kad vaikai būtų empatiški, apmąstytų savo veiksmus ir nesijaudintų dėl nereikšmingų dalykų.

Kai jie buvo maži, man buvo svarbu, kad eitume į parodas, kiną, teatrą, bažnyčias. Į bažnyčias – ir kaip į architektūros, meno erdvę. Norėjau, kad jie jaustų estetikos poreikį. Ir dabar neretai šeštadienį apeiname Vilniuje vykstančias naujas parodas. Visa šeima lankome muziejus atostogaudami kur nors Europoje. Kai praėjusią vasarą ilsėjomės Sicilijoje, per kelias valandas Palerme aplankėme keturiolika bažnyčių. Vis tiek kur nors randame meno!

Nes menas – būtinas jūsų gyvenimo ingredientas?

Tai mūsų šeimos gyvenimo sudedamoji dalis. Iš pradžių namiškius įkalbinti domėtis menu buvo sunkiau, dabar – paprasčiau, nes dauguma – jau mano pusėje.

Aš augau ne menininkų šeimoje, todėl dailininkų šeimą pati suformavau tokius augindama vaikus. Egoistiškas poelgis, bet man dabar lengviau. Kai nusivedu sūnų ar dukrą į studiją, rodau nebaigtus darbus, klausiu nuomonės. Jų požiūris, vertinimas man labai svarbu. Įsiklausau, kaip tas vienuolikmetis čiurlioniukas komentuoja mano darbą.

Papasakokite apie ketvirtą šeimos narį – kuris ne prie meno.

Būtų labai įdomu, ką interviu kalbėtų Artūras... Savotiškas mano vyro, puikaus informacinių technologijų specialisto, pasirinkimas kurti šeimą su žmogumi, kuris yra mene... Tačiau šiemet jis jau trečią kartą su manimi buvo Venecijos meno bienalėje. Šįsyk vežėmės ir vaikus. Ten paprastai tris keturias dienas nuo ryto iki vakaro žiūrime meną ir vyras tai ištveria! IT specialistui tikrai yra ką pamatyti šiuolaikinio meno srityje, jis randa įdomių darbų.

Namiškiai pritarė, kad dalyvautumėte rektoriaus rinkimuose?

Vaikai buvo prieš, vyras – palaikė. Man būnant rektore, dukra neįsivaizduoja savęs čia studijuojančios. Alvė nujaučia, kiek žvilgsnių bus nukreipta į ją kaip į rektorės dukrą. Būgštauja, kad tą spaudimą bus per sunku atlaikyti. Sūnus jaudinosi, kad turėsiu dar daugiau darbo, vadinasi, jis mane matys dar mažiau. Matyt, prisiklausęs mano su vyru pašnekesių Agnius norėjo išsiaiškinti, kas bus, kai baigsis penkerių metų kadencija. Reikėjo nuraminti, kad tada gyvenimas nesibaigs, kad grįšiu dėstyti ir kurti. Manau, kad mano viduje per rektoriavimo metus niekas nesikeis. Tai, kad tvirtai stoviu ant žemės ir suvokiu mūsų visų trapumą, tikiuosi, man tik padės.    

Na, o kol esu rektorė, streso pakanka. Esu atsakinga už akademiją, bet šeimoje mamos atsakomybė man – ne mažiau svarbi. Jei noriu spėti ir rektorės darbus atlikti, ir ką nors sukurti, ir būti tokia mama, kurią vaikai matytų, kuri patikrintų jų lietuvių kalbos pratybas, privalau mokėti organizuoti savo laiką. Savaitgaliais stengiuosi nedirbti: bandau aprėpti šeimą, kūrybą ir buitį. Nes dabar darbo dienomis virtuvėje dažniausiai šeimininkauja vyras, beje, puikiau už mane.

Atrodo, kad ateinančius penkerius metus visiems teks prisitaikyti prie kasdienio šeimos gyvenimo pokyčių...

Žurnalo „Žmonės“ prenumeratą rasite paspaudę ČIA.