Ieva Zasimauskaitė. Labai gerai žinau, ką reiškia nebenorėti atsimerkti...
Nors turiu milijonus trūkumų (tiek vidinių, tiek išorinių), vis tiek galiu džiaugtis ir man nebūtina tapti tobulai. O kam?
Mums nebūtina bandyti įtikti kiekvienam žmogui ir nebūtina spraustis į stereotipus. Mums taip gėda pasakyti, kad mes liūdime, kad mes pykstamės su artimu žmogumi, kad mums irgi skauda, kad turime kažkokių kompleksų, baimių, fobijų.
Mums gėda apie tai kalbėti, nes atrodo, jog aš vienas toks nesveikas. Juk visi aplink tokie laimingi: tos nuotraukos feisbuke ar instagrame... Tu pažiūrėk, kaip jie gerai sutaria, visur keliauja, vienas kitą myli... O mes?!
Bet jei kiekvienas pradėtume vardinti savo baimes, trūkumus, pažiūras, nusistatymus, mes nebebijotume ir nebeliktų tų trūkumų, nes suprastume, kad tai absoliučiai normalu. Toks pasaulis. Mes visi kažko bijome, mes visi sergame, mes visi išgyvename išsiskyrimus, mes visi verkiame.
Mes visi esame tokie skirtingi, bet kartu ir be galo panašūs, todėl nebijokime dalintis. Iš tikrųjų dalintis.
Pamenu, kaip bijojau kažkam pasakyti, kad turiu aukščio baimę, kad turiu mažų erdvių baimę, kad sirgau depresija, kad mane ištikdavo panikos priepuoliai... Kodėl? Nes aš jaučiausi kažkokia nenormali ir tokia vienintelė. Man atrodė, kad manęs niekas nesupras ir nebevertins, nebedraugaus, nes nebebūsiu tokia kieta.
Mes linkę tyčiotis, pabrėžti kitų silpnąsias vietas. Kodėl? Nes taip norime pabėgti nuo savo silpnų vietų ir trūkumų – juk lengviau aptarinėti kitus.
Labai gerai žinau, koks jausmas kapstytis po savo vidų, labai gerai žinau, ką reiškia nebenorėti atsimerkti... Mes visi esame tokie skirtingi, bet kartu ir be galo panašūs, todėl nebijokime dalintis. Iš tikrųjų dalintis. Žinau, kaip gera papasakoti visą tiesą ir nebebijoti. Ir negalvokime, kad kitas nesupras. Jis supras, nes jam irgi taip atrodo.
Visada yra kelias pirmyn. Visada....