Ignas Staškevičius: „Dar nepasiekiau nė vienos tikros viršūnės“
Į priekį jį veda pažinimo alkis. Kilimandžaro, Ararato, Akonkagvos viršūnės, maratonai Pietų Afrikoje ir Šiaurės ašigalyje, knygos „Kelias į bazę“, „Maratono laukas“ ir naujoji – apie Lietuvos verslo legendas. Regis, prie „Vilniaus prekybos grupės“ ištakų stovėjęs, didžiausioms jos bendrovėms – „VP Market“, „Eurofarmacijos vaistinės“ – vadovavęs Ignas Staškevičius (43) jau gali sau leisti rinktis darbus, pomėgius ir gyvenimo būdą. „Dabar esu lyg ir tokiose tėvystės atostogose...“ – juokauja ir prasitaria daug laiko praleidžiantis su vienų metų sūneliu Tomu.
Ignai, ar tikrai ateina laikas, kai lyg ir nieko daryti nebereikia, viskas klostosi savaime?
Neseniai man irgi uždavė panašų klausimą: nuo ko priklauso sėkmė? Neturiu aiškaus atsakymo. Jei sakyčiau, kad viską galima numatyti, pasiekti, padaryti, išspręsti, suplanuoti, juk nebūtų tiesa. Esama daug aplinkybių, kurios daro įtaką, ir tuomet vieniems pasiseka, kitiems – ne.
Bendraudamas su žmonėmis pastebiu, kad sėkmę pagauna sugebantys skaityti ženklus, tie, kurie naudojasi gyvenimo suteiktomis galimybėmis. Sutikai žmogų, pasikalbėjai, iš jo pasimokei. Gal tai įkvėps tave kokiai verslo galimybei, kūrybos projektui ar tiesiog padės išspręsti buities reikalą. O gal ir neįkvėps, gal tokia galimybė pasitaikys vėliau – visos patirtys juk gula į viena, metams bėgant, pasitikėjimas stiprėja. Kai dabar prisimenu save jauną, oi, kaip trūko jo, to pasitikėjimo, kiek baimių buvo, blaškymosi...
Vilniaus universitete baigėte pediatrijos studijas. Įdomu, koks buvo Ignas studentas?
Medicina man buvo tik amatas ir galimybė jaustis saugiai. Nesvajojau apie mediciną nuo pirmos klasės, mano šeimoje nebuvo gydytojų, neturėjau jokių pavyzdžių. Sprendimą studijuoti padiktavo racionalus išskaičiavimas: reikia turėti specialybę, kurią galima pritaikyti gyvenime. Mokiausi gerai, tačiau pašaukimo, matyt, pritrūko...
Daug kam gali atrodyti, kad mediciną į verslą iškeičiau todėl, kad norėjau uždirbti daugiau pinigų. Be abejo, toji motyvacija buvo svarbi. Universitetą baigėme bjauriu laiku – viskas griuvo, privačios medicinos nebuvo, daktarų – per daug, emigracija dar neprasidėjusi. Jokių karjeros perspektyvų...
Ir tuomet su savo bičiuliais ir bendramoksliais – dabar turtingiausiu Lietuvos žmogumi tituluojamu Nerijumi Numavičiumi, Žilvinu Marcinkevičiumi ir kitais – pasukote į verslą?
Man ir dabar atrodo, kad tarp jų galėjo būti gerų gydytojų... Dar anksčiau, kai visi kartu dirbome, jei kurio vaikai susirgdavo ar kolega, matydavau, kai kurie mediciną išmano geriau už mane. Dabar, kai turiu laiko, pažiūriu rusų serialą „Rezidentai“. Nostalgijos esama, bet nieko daugiau...
Kodėl pradėjote nuo gėrimų parduotuvės?
Žinoma, čia galima įžvelgti „Maximos“ parduotuvių tinklo pradžią, tačiau toji parduotuvė pernelyg akcentuojama. Pradėjome nuo investicinių čekių, kuriuos surinkome iš savo šeimų, o paskui pradėjome supirkinėti. Mažam objektui nusipirkti tų čekių reikėjo mažiau, nei didelei bendrovei įsigyti, kaip kad darė didieji to meto rykliai – sovietinių įmonių vadovai. Juos domino nafta, metalai, mediena, medvilnė. Pirmoji parduotuvė, kurioje buvo parduodami ne tik gėrimai, bet ir maistas, buvo maža kavinukė, mus užkabino. Pasirodė, jog tai – įdomi, dar gana laisva, nekonkurencinga sritis.
Specifinių žinių, žinoma, trūko, tačiau padėjo sveikas protas ir ūkiškas požiūris. Aš buvau labiau linkęs dirbti su popieriais, man pavedė teisės reikalus. Septynis semestrus jos mokiausi universitete, juk reikėjo sužinoti, kaip veikia sistema. Žinojome viena: už mus niekas nieko nepadarys. Juodas darbas – štai kas verslo aukštumose išlaiko žmones.
Savo verslą pradėjote neramiais laikais. Ar esate patyręs grasinimų? Teko samdyti asmens sargybinį?
Na, gal šito ir išvengiau, bet visko būta: naujai atidarytoms parduotuvėms išdaužydavo langus, kartą netgi granatą vidun yra įmetę. Tačiau mes nedirbome turguje, be to, turėjome draugų besikuriančiose valstybės jėgos struktūrose, užtat galėjome drąsiai sakyti: „Su banditais nedirbsime.“ Be to, mūsų grupėje aš niekada nebuvau pagrindinis veikėjas. Gal tik viešiausias.
Na, taip, juk sakydavo: Staškevičius yra grupės protas, akys ir liežuvis... Be to, daugelis nė neįsivaizduoja, kaip atrodo kiti – broliai Numavičiai, broliai Marcinkevičiai ar Mindaugas Bagdonavičius.
Žmonėms taip paprasčiau. Jei Ignas davė interviu, kalbėjo per televiziją, viešame renginyje paėmė mikrofoną, vadinasi, jis – pagrindinis. Prisimenu visišką kuriozą – buvau išrinktas į turtingiausių Baltijos šalių verslininkų šimtuką. Tą informaciją net laikraščiai išspausdino, bet iš tiesų aš į tokius titulus niekuomet nepretendavau, visą laiką buvau ir esu tik smulkus akcininkas. Kadangi turėdavau atsakingas pareigas, komentuoti įvykius privalėdavau. Be to, visada maniau ir manau, kad nuoširdus bendravimas įmonės vadovui – būtinas.
Ar kartais nesijausdavote kaip išleistas į karą?
Kiekvienas iš mūsų turėjo stipriausią savo sritį. Man gaila, kad kai kas net pavardžių nežino tų, kurie iš tiesų darė rimtą verslą: Renatas Vaitkevičius, Mindaugas Bagdonavičius. Nerijus Numavičius – tikras verslo strategas. Tai jo nuopelnas, kad visi mes pasiekėme tai, ką pasiekėme. Nedaug esu sutikęs žmonių, kurie turi tokį verslininko talentą kaip jis.
Tačiau visų kartu išlaikyti jums vis tiek nepavyko...
Pastaruoju metu kompanija pasikeitusi, tiesa. Negaliu komentuoti pasikeitusių santykių. Žinau viena – mano požiūris liko toks pat. Labai gerai jaučiuosi: grupėje neturiu aukšto posto, nors turto dalis likusi tokia pati, mano misija dabar – labiau patariamoji.
O kaip posakis, kad pinigai gadina žmones? Juk nemeluoja liaudies išmintis...
Yra tiesos, matyt... Laikui bėgant, daug kas atsiskleidžia. Įsivaizduokite: gyveno du žmonės, kurie turėjo vienodai. Po kurio laiko vienas praturtėjo. Kas gali atrodyti kitam? Kad tą turtingą jo bičiulį pinigai sugadino? O gal turtingam atrodys, kad šitas per mažai dirbo, per daug tingėjo?
Vienam turtas reiškia gerą automobilį, kitam – tam tikrą pinigų sumą, trečiam – galimybę rasti save turtingiausių pasaulio žmonių sąraše – neseniai vienas demonstravo specialią kompiuterinę programą, kuri padeda išskaičiuoti vietą pasaulyje. Man tai – neįdomu ir juokinga. Lygiai taip pat juokingai gali atrodyti noras siekti garbės – gauti valstybės apdovanojimą ar Nacionalinę premiją. Arba būti aukščiau už tėvą, brolį, žmoną ar geriausią draugą... Skaičiau vieno tyrimo rezultatus. Jie rodo, kad žmonės visada linkę uždirbti daugiau už kitus. Tas pats galioja ir aksesuarams.
Na, pasmalsaukime, kokį laikrodį nešiojate?
Labai gerą – „Timex Ironman“. Jis nepraleidžia vandens, turi chronometrą, nuspaudus mygtuką galima išmatuoti ir išsaugoti kiekvienos nubėgtos ar nuplauktos atkarpos laiką. Iš tiesų tai – vienas kuklesnių modelių, nes dabar pilna laikrodžių, prikimštų GPS ir kitokių technologijų.
Ar būsiu teisi sakydama, kad pinigai jums leido pasiekti Kilimandžaro, Akonkagvos viršukalnes?
Kilimandžarą – netgi du kartus (juokiasi)! Galiu pasakyti, kad į viršūnes lipau su draugais, kurie nėra „Vilniaus prekybos“ akcininkai. Akonkagvai, jei priskaičiuočiau kelionę ir įrangą, išleidau gal 15 tūkstančių litų. Per metus, jeigu labai nori, gali tokią sumą sukaupti. Tikrai nesijaučiu išskirtinis. Mano automobilis dingsta tarp kitų, su šeima gyvename daugiabutyje, kur esama ir daug didesnių butų.
Kažkada pradėjote Vilniaus maratoną, šiandien jis jau skaičiuoja dešimtuosius metus ir tūkstančius dalyvių. Ar vertėjo bėgti, bėgti, bėgti versle, kad dabar galėtumėte bėgioti maratonus ir ultramaratonus visame pasaulyje ir net Šiaurės ašigalyje?
Ne vien dėl maratonų buvo verta bėgti (juokiasi). Dar ir dėl to, kad galėčiau užsiimti knygų leidyba. Tai – irgi misija, juk pinigų ji neneša. Užtat galiu išleisti savo mamos knygas, pristatyti patikusių romanų vertimus, padėti debiutuojantiems autoriams, na, kad ir Augustinui Dainiui, kurio nė nepažįstu. Leidykla „Sofoklis“ turi savo vadovus, jie patys daug ką sprendžia, aš tik prisidedu.
Jūs tiek daug visko darote, kad žmona turėtų purkštauti: darbas, maratonai, kelionės, o kada – laikas šeimai?
Suprantu, ką galvojate: kai bėgi ilgus nuotolius, reikia jiems ruoštis, daug laiko praleidi bėgiodamas, bet tokie pasirengimai priverčia planuoti laiką. Atrodo, negali rasti dviejų valandų treniruotei, betgi iš tiesų kiek laiko iššvaistai veltui! Tiesą sakant, dabar krūvius esu gerokai sumažinęs. Anksčiau bėgdavau po keletą maratonų per metus, o dabar – vieną ar du.
Man labai įdomu: apie ką galvojate bėgdamas šimtą kilometrų?
Tas galvojimas nė kiek nesiskiria nuo to, kai sėdi su meškere prie ežero arba vairuoji automobilį. Bėgimas – lyg meditacija. Kojos taukši, atsiranda ritmas, o mintys pradeda plaukti pagal kitus dėsnius. Lyg kažkoks kitas laukas... Jame išnyksta skausmas, nereikalingos mintys, nori tik pasiekti tikslą. Kartais po tokių treniruočių gimsta ir verslo sprendimai arba išsinarplioja problema, kurios negalėjai išnarplioti. Ir tai vyksta nevalingai, tiesiog ateina jausmas, kad turi ir kitą problemos sprendimo kampą.
Ar apie visa tai papasakojote savo knygoje „Maratono laukas“?
Man visada patiko tekstai, iš prigimties esu tarp knygų užaugęs humanitaras. Prieš pradėdamas knygą, rašiau į tinklaraščius. Jaučiau turįs ką papasakoti, perduoti savo patirtį. Be to, kaip medikui, man buvo įdomūs dalykai, susiję su bėgikų medžiagų apykaita, mityba. Galiu pasakyti, kad knygą rašyti man patiko ir dėl jos – visai ne gėda.
Bėgioti tikrai sveika?
Bėgti lėtai ristele, nesiekiant rezultatų yra sveika. Ilgas aerobinis krūvis – geras pratimas ir širdies, ir kraujagyslių sistemai, bet tik tuomet, jei bėgimas tikrai patinka. Jei džiaugsmo nėra – nauda abejotina. Tuomet vertėtų ieškoti naujų užsiėmimų.
Rašyti, pavyzdžiui?
(Šypsosi.) Neseniai leidyklai atidaviau naują savo knygą. Jos darbinis pavadinimas – „Lietuvos verslo legendos“. Ir šiam darbui teko rasti po dvi tris valandas per dieną. Taigi, teko mažinti krūvį bėgimo trasoje. O dar mažas vaikas, kuriam irgi reikia dėmesio...
Esu girdėjusi, kad kai kurie bėgikai pasisodina vaikus į specialius vežimėlius ir bėgioja kartu su jais...
Mano pažįstamas taip daro, aš – ne. Gal jau nebe tiek daug bėgioju. Mes su Tomuku vaikštome lėtai parke.
Ar mažo vaiko gimimas vyresniame amžiuje yra tam tikras vyriškumo įprasminimas?
Vaiko gimimas yra vienas iš pačių didžiausių džiaugsmų. Tie, kas patyrė, tai žino. Mūsų su Ivona pirmagimiui Rokui – penkiolika. Turėti kūdikį dvidešimties ir keturiasdešimties – didžiulis skirtumas, bet esmė – ta pati.
Ar šeima perėmė jūsų gyvenimo būdą?
Vyresnysis sūnus lanko baseiną, bėgti jam nepatinka. Nors mane supranta, Ivona nebėgioja. Aš ją irgi suprantu – bėgimas ne kiekvienam tinka.
Nesirengiate vėl į kalnus? Juk sakoma, toji liga – nepagydoma...
Kalnai – stiprūs. Bet jie – visiškai kita tema. Kažkada galvojau: kol kas nesu pasiekęs nė vienos aukščiausios viršukalnės. Ne vien apie kalnus kalbu... Į kalnus kopiau, į pačias aukščiausias viršukalnes – ne. Maratonus bėgau, bet profesionaliu sportininku netapau. Užtat puikiai žinau, kaip jaučiasi bėgikų rinktinės nariai. Kalbant apie pažinimą tai – labai įdomus jausmas. Dabar tą patį jaučiu rašydamas tekstus. Jei pretenduočiau į literatūros premijas, nuo mažens degčiau rašymu. Tačiau taip nėra, nors kuo skiriasi chaltūra nuo gero kūrinio, galiu įvertinti.
Versle – lygiai taip pat: visą laiką dirbau su komanda, tikrieji lyderiai buvo šalia, o man buvo be galo įdomu prisiliesti, suvokti, kaip jie mąsto, perimti jų patyrimą.
O svajonės?
Į priekį mane veda pažinimo alkis. Svajonių yra kasdien ir daug. Vienos skirtos kasdienybei, o kitos – kai norisi siekti daugiau, nei gali. Neatrasti, nepažįstami dalykai vilioja. Kartais jie gali būti ir visai banalūs. Na, kad ir namą šeimai pastatyti.