Grupės „Lemon Joy“ lyderiui Igoriui Kofui rugpjūčio 23-ąją suėjo 45-eri. Nors jis retai dalija interviu ir dažniausiai laikosi pozicijos, kad paprasčiau ir natūraliau iš viso neafišuoti asmeninio gyvenimo detalių, mielai užsimena apie muziką ir sugrįžimą po ilgo laiko į sceną. Dainininkas sako, kad pastarieji mėnesiai jam buvo kaip niekad įkvepiantys bei alsuojantys ramybe. „Jei ne klaiki karantino priežastis, visai džiaugčiausi ta ramuma“ – neslepia jis.
Igori, 28 dieną su grupe „Lemon Joy“ koncertuosite „Vasaros terasoje“. Pasiruošimas pasirodymui dėl visų pokyčių ir pasaulį krečiančios pandemijos tikriausiai yra kitoks?
Na, aš džiaugiuosi, jog apskritai koncertas įvyks, laukiame susitikimo su gerbėjais. Ilgai sekėme valdžios nurodymus, kurie nuolat keitėsi, grupę kankino nežinomybė, tačiau pagaliau esame ramūs – greit lipsime į sceną. Primenu gerbėjams – kaukės nesumažina garso kokybės. Svarbu jausti. Kai dainuoju – užsimerkiu, mane supa energetika iš žiūrovų.
Kada paskutinį kartą koncertavai gyvai su grupe?
Vasario mėnesį Dubline – kaip tik spėjome iki pandemijos pradžios, tai buvo paskutinis solinis mūsų koncertas. Dabar ištisas savaites intensyviai repetavome kasdien, labai laukiame savo koncerto. Reikės įprasti, jei situacija nesikeis, prie apsauginių stiklų koncertuose, o dėl kaukių dėvėjimo – nieko baisaus, svarbu, kad bent akis klausytojų matytume, kad žmonės būtų šalia. Juk visi jau gerą pusmetį gyvename siurrealistiniame pasaulyje.
Kaip atrodė tavoji ramybė, ką veikei pastaruosius keletą mėnesių?
Tos tuščios gatvės karantino metu privertė mane sustoti ir pagalvoti. Žinot, jei ne klaiki karantino priežastis, visai džiaugčiausi ta ramuma.
Kadangi nuo 2019-ųjų intensyviai koncertavome „Lemon Joy“ jubiliejaus proga, šią vasarą tiesiog norėjau poilsio. Grojame ne vienerius metus, kartais tikrai reikia pailsėti. Mums dar visai pasisekė – nebuvome priplanavę daug koncertų, jokios vizijos nežlugo. Žinoma, gaila kitų kolegų, kuriems teko atšaukti pasirodymus.
Politikai ir medikai tvirtina, kad yra geriau pasiruošę antrajai COVID-19 bangai. Kaip jaučiasi menininkai?
Aš tai visada pasiruošęs. Mano gyvenimo būdas – melancholiškas, stengiuosi būti atsiribojęs nuo viso šurmulio, mėgstu būti vienas arba su mylimu žmogumi, tad man karantinas – nebaisus. Grupės muzikantai šiek tiek stebėjosi tuo, kad aš visiškai ramiai priėmiau sprendimus, jiems norėjosi daugiau veiksmo ir koncertų, tačiau vėliau suprato, kad taip bus geriausia.
Šį sekmadienį mini savo gimtadienį, gimei simbolišką – Baltijos kelio – dieną. Į gatves lietuviai žygiuoja palaikyti baltarusių. Kokie tavo gimtadienio planai?
Planų visuomet atsiranda. Dėl politinių įvykių Baltarusijoje – situaciją seku seniai ir sergu už dėl laisvės kovojančius žmones, šiaip ar taip, ne kartą esu buvęs šioje šalyje, tačiau stengiuosi viešai nekalbėti, kadangi nesu politikas, tad galimai nieko protingo nepasakyčiau.
O pačių gimtadienių aš nesureikšminu jau seniai, žinoma, retais atvejais paminiu, bet jokia ypatinga nuotaika tądien negaliu pasigirti. Ši šventė svarbesnė man buvo paauglystėje nei dabar.
Visuomet laikeisi idėjos, kad standartai ne tau. Laukui bėgant šis įsitikinimas išliko? Vis dar purtaisi to gyvenimo dėliojimo į stalčiukus?
Tikrai keičiuosi kaip žmogus, keičiasi ir visuomenė, pasaulis – visi mes keičiamės, tad ir standartai natūraliai keičiasi. Esu pasakęs ir padaręs daug dalykų. Tai tikrai nereiškia, kad mano nuomonė dabar yra tokia pati. Ji gali būti kardinaliai pasikeitusi.
Dauguma stebisi ir nekintančia tavo išore.
Draugai juokauja, kad namuose, rūsyje, laikau savo portretą it koks Dorianas Grėjus. Didelių pastangų į savo išvaizdą tikrai nededu.
Socialinės medijos užima didžiulę dalį žmonių gyvenime, suartina juos su sekėjais, mylimais kūrėjais. Užėjus į tavo instagramo paskyrą, kurioje nėra nė vieno posto, matau 1000 sekėjų. Įspūdinga, nes ten tuščia. Kodėl nesidalini, na, jei ne asmeninio, tai profesinio gyvenimo detalėmis?
Išgirdęs šį klausimą nuoširdžiai stebiuosi, net nemačiau, kiek ten žmonių mane seka. Instagramas man reikalingas tik tam, kad jei reikia, galėčiau peržiūrėti kokio draugo atsiųstą nuorodą. Socialiniai tinklai niekada nežavėjo – naudojuosi jais tik informacijos gavimui ar perdavimui. O ir savo profilio nuotraukos feisbuke nekeitinėju, nematau prasmės. Mano rutina man labai graži ir nenuobodi, todėl neturiu noro ir laiko skandinti savo dieną socialiniuose tinkluose.
Esi susikūręs fenomenalaus, paslaptingo atlikėjo įvaizdį. Yra žmonių, su kuriais gyvai daliniesi savo išgyvenimais?
Nieko specialiai nekuriu, tiesiog natūraliai taip išeina. Nemėgstu pokalbių laidų, šou ir panašiai – tiesiog nematau ten savęs. Šalia manęs jau keletą metų yra žmogus, su kuriuo dalijuosi man svarbiais dalykais.
