Iki ašarų jaudinanti Liepos Rimkevičienės istorija: „Močiute, duok ranką ir tyliai eime kartu“

Socialiniame tinkle L.Rimkevičienė pasidalijo keliomis močiutės nuotraukomis ir įrašu su judviejų dialogais.

Internautus ši istorija sujaudino iki širdies gelmių. Beveik 3 tūkst. žmonių pasidalijo šiuo Liepos įrašu.

– Močiute, duok ranką ir tyliai eime kartu. Dabar aš tave pagrobsiu iš šitų senelių namų. Važiuosime kartu į kaimą ir ten bus mūsų dviejų atostogos. Kaip senais laikais. Tik dabar darysime viską, ką tu norėsi. Galėsime kasdien varyt ant kapų, į bažnyčią, sodinsim gėles. Aš tau išvirsiu rūgštynių sriubą, tokią, kokią mane išmokei virti tu!

Močiutės akys nušvito ir po poros valandų mes dviese jau braidėm po nešienautas kaimo pievas.

Mano močiutė susirgo Alzheimerio liga. Paskutinius pusę metų jai jau reikia ypatingos nuolatinės priežiūros, todėl ji dabar dienas leidžia globos namuose. Man tai buvo visiškas smūgis, nors Vakarų pasaulyje tai kasdienybė, senelių namai, visada man skambėjo taip pat baisiai kaip ir vaikų. Nors jie privatūs, ten dirba puikūs žmonės, rūpestis begalinis, slauga pavyzdinė, bet tai, kad tavo brangiausia močiutė gyvena kažkur svetimoj aplinkoj, man draskė širdį kasdien. Kitų išeičių nelabai buvo, o aš išlydėjusi savo berniukus į labai vyrišką kelionę, nusprendžiau šią savaitę praleisti su močiute. Kaime, kuriame ji vaikystėje mane augino.

Išklausiusi ilgiausias medikų instrukcijas, susikrovus tabletes, lašiukus, sauskelnes, spaudimo matuoklius ir dar galybę būtiniausių dalykų, senatvės užribio pasaulio koridoriais išsivedžiau ją atgal į tikrą gyvenimą. Savaitei išvažiavom pabūti su ja taip, kaip būdavom kartu daug metų.

Su močiute mes visada turėjom ypatingą ryšį, mama nuolat skubėdavo – karjera ir milijonas reikalų, o močiutė buvo ta, kuriai ramiai susirangydavau ant kelių. Ji man nuolat dainuodavo, glostydama plaukus. Ji išmokė mane tos besąlyginės meilės viskam - vaikams, gėlėms, akimirkai. Tiesiog būdavo šalia su begaliniu rūpesčiu ir dovanodama save neskaičiuodama laiko ir jėgų. Ji – tas seno kirpimo moters pavyzdys- kai inteligencija ir profesinė veikla tobulai susigrojo su šiluma meile ir visų namų kerčių laikymu.

Vos atvažiavus į kaimą, numyniau dviračiu išsimaudyt į Šventąją, o kai grįžau, močiutė sodino mano moliūgų daigus į gėlių darželį. Aš dar visai nesusipratus sušukau:

– Močiute, čia juk moliūgai!

O ji ramiausiai man atsakė:

– Tai gerai, kad moliūgai. Iš pakraštėlių pasodinsiu, bus gražu.
Ir išties, kas pasakė, kad moliūgai negali augti gėlių darželiuose? Šiemet mūsų kaimo gėlyne žydės moliūgai!

Rytais dabar sėdime prie stalo po obelim, kaip visada, ir geriame arbatą. Aplinkui viskas žydi, pavasaris, įsibėgėdamas į vasarą tiesiog eina iš proto!

– Pažiūrėk, antis su ančiukais atplaukia. Tik ką išsirito. Vaikeli, o tu jau ištekėjai?

– Seniai. Ir turiu du ančiukus, juk pameni – Rojų ir Vėją.

– Truputį gal primiršau. Pažiūrėk – gandrai jau pievoj, įdomu ar ąžuole lizdą šiemet suks.

– Kaip visada, juk žinai. Jau peri gandriukus.

– Tau irgi laikas, vaikeli, jau pats metas kokį kavalierių susirast.

– Pažiūrėk, pažiūrėk, kaip žydi tavo putinas, kurį sodinai su seneliu!

– Žydi. Tu irgi žydi, dukryte, kokia graži mergaitė užaugai, turbūt sulauki populiarumo šokiuose?

– Močiute, geriau padainuojam.

Ir tada mes pradedam dainuoti močiutės mėgstamiausią liaudies dainą Stoviu aš parimus prie rūtų darželio, kai paspaudęs ranką tyliai išėjai..“ Varlės kurkia tokiu garsu, kad kiekvieną posmą močiutė dainuoja vis garsiau, beviltiškai norėdama nustelbt varlių serenadas. Baigus dainuoti staiga atsisuka ir sako:

– Žvirbliuk, tik neskubėk gyventi! Pasidžiauk kiekviena diena, kaip dovana, kiekvieną akimirką kažkas gražaus nutinka. Tik reik pastebėti. Niekur, pati matai, nenuskubėsi.

Tai yra visiškai neapsakomas jausmas, kai supranti, kad ten kur yra meilė, nereikia žodžių! Mes galim kalbėti bet ką, galim tylėti, net tai, kad ji neprisimena daug ko, ar nuolat kažką kartoja, nekeičia nei per milimetrą to jausmo, kuris yra tarp mūsų. Tas artumas ir šiluma neturi jokių nesusikalbėjimo sienų. Ir tas dovanojimas meilės, šilumos, žodžių, net jei jie po akimirkos yra pamirštami turi begalinį grožį ir prasmę. Gili senatvė, kaip ir ankstyva vaikystė turi tiek panašumų, kai mes dar nemokame žodžių, o jaučiame viską, kai nuolat kartojame ir klausiame to paties, kai apsisukę pamirštame ir negalvojame apie tą begalinį artimo rūpestį, kurio dėka užaugame.

Vakare rengiu močiutę nakčiai ir numovusi kojines pastebiu, kad jos kojos tokios grublėtos ir išsausėję, šerpetoja. Nubėgus atsinešu savo Polinezijos salų gėlių kvapo kremą ir atsiklaupus tepu jai kojas. O tuo momentu toks déjà vu užspaudžia gerklę. Prisimenu kaip vaikystėje, čia kaime, nusilakstydavau taip, kad vakarais negalėdavau užmigti, nes skaudėdavo kojytes. O močiutė dainuodama man ilgai tas kojytes glostydavo, kol užmigdavau. Tada jau pradeda kapsėt ašaros. Ant močiutės kojų, išteptų polinezietiškų žiedų kremu. Močiutė tarsi pajutus taria:

– Matai vaikeli, kaip tas gyvenimo ratas apsisuko, negalėjau pagaut tavęs čia kaime, o dabar tu aplink mane sukiesi visą dieną. Tokia pasiutus buvai, o dabar tokia rūpestinga užaugai. Tik žiūrėk, kad tave mylėtų. Tai svarbiausia, visa kita savaime gerai susiklostys.

Ir tada, glostydama man plaukus, uždainuoja lopšinę. Tą, su kuria mane kasdien migdydavo ir kurią dabar aš kasvakar dainuoju savo vaikams „Aš prisimenu namelį ir gimtinę savo, kur močiutė prie ratelio verpdama niuniavo... čiučia liūlia mažutėli, auk, greičiau užauki, ir Tėvynė ir Dievulis tavęs jauno laukia.“

O aš tuo momentu pagalvoju, jog supratau, ką Jėzus turėjo galvoje sakydamas, kad tik tapę tokiais, kaip mažutėliai pateksime į Dievo karalystę. Žingsnelis po žingsnelio visi ten nukeliausime.

TAIP PAT SKAITYKITE: Žurnalistė Liepa Rimkevičienė kviečia į akciją „Marija težydi“