Ilgesys ir gyvenimo džiaugsmas – Nancy Vieira „desertas“ Lietuvos publikai

Koncerte žiūrovai išgirs morna – tradicinį salų muzikos žanrą, atliekamą melodinga kreolų kalba. Morna Cabo Verde salose, tai tas pat, kas bossa nova Brazilijoje, fado Portugalijoje, tango Argentinoje, flamenco Ispanijoje, rumba Kuboje ir t.t. Morna dainavo ir neprilygstamoji Cezarija, papsėdama scenoje savąjį cigarą. Koncerto programoje nuskambės ir kitos Cabo Verde melodijos, galbūt net priversiančios pakilti nuo kėdžių ir judinti klubus.

Lietuvoje lankysitės jau antrą kartą. Ką labiausiai prisimenate iš pirmosios viešnagės? Ko tikitės dabar?

Lietuva mane labai šiltai sutiko, nors ir nepaprastai šalome (juokiasi). Žvarbus tas jūsų balandžio mėnuo! Žmonės koncertuose manęs klausė sulaikę kvapą, plojo į taktą, net nepaprašyti padėti dainuoti, nesivaržydami dainavo sykiu. Labai džiaugiuosi, kad manęs Lietuva laukia ir vėl.

Niekada nepamiršiu epizodo, nutikusio jaukiame Vilniaus muzikos klube „Jazz Cellar 11“. Staiga vienas vyriškis iš publikos stryktelėjo į sceną ir išplėšė man iš rankų mikrofoną. Sutrikau... Matėsi, jog šis kiek „apšilęs“ vyriškis veržte veržėsi kalbėti... Pasirodo, jis tenorėjo padėkoti. Vis kartojo: „Koks aš laimingas, o jūsų muzika – tarsi saulė žvarbioje Vilniaus naktyje“.

Nnepatikėsite, kaip man patinka „Labas rytas” žodžių junginio skambesys! Cabo Verde gyventojo ausims tai skamba labai linksmai ir atvirai. Žymiai gražiau už gana gruboką „Bom dia“ mano gimtąja kalba. Tikiuosi išmokti dar daugiau žodžių ir posakių lietuviškai.

Būdama paauglė persikraustėte į Lisaboną. Kur jūsų širdis – Cabo Verde ar Portugalijoje?

Mano širdis? Tik Cabo Verde. Ir tik ten! Nors turiu savo gyvenimą Portugalijoje, čia mano namai, darbų dalis, draugai, nors svajoju grįžti į Žaliojo Kyšulio salas. Kaip bebūtų, aš mąstau ir jaučiu savo gimtąją kreolų kalba.

Kur beskambėtų Žaliojo Kyšulio dainos, ten visada pulsuos melancholija, nostalgija, o taip pat valdys džiaugsmas bei noras šokti!

Jūsų tėtis jaunystėje koncertavo su Cabo Verde muzikos diva Cezarija Evora. Jūs lankėtės pas gyvą legendą svečiuose Mindelo mieste, San Vincente saloje. Kokį įspūdį ji jums paliko?

Jei geroji Cezarija nebūtų prasitarusi apie bičiulystę su mano tėčiu, net nebūčiau to sužinojusi. Tėtis jai akomponavo gitara, kaip ir daugelis savamokslių Cabo Verde muzikantų. Jiedu grojo baruose, gatvėse. Tai nebuvo tikri koncertai... Ko gero, tuomet ir pati Cezarija nė nesvajojo, jog vieną dieną taps garsia dainininke.

Beje, sėdėdama su Cabo Verde legenda prie bendro stalo, jaučiausi tarsi namuose pas mamą. Jos durys visada būdavo plačiai atviros ir ji vis klausdavo: „ar nealkana?“ arba „gal dar ko užvalgyk“? Tikra geraširdė Cabo Verde mama ar močiutė. Bet juk visos jos tokios visame pasaulyje, ar ne?

Cezarija Lietuvoje lankėsi kelis kartus ir salės buvo sausakimšos! Jūs vis dar koncertuojate su keliais jos atlikėjų.

Išties, ir Lietuvoje, ir kitur Cezarijos koncertai buvo anšlaginiai. O kaip kitaip? Žmogiška, nuoširdi, paprasta, tikra, dosni, bet kartu ir stipri asmenybė. Ak, o jos humoro jausmui nebuvo lygių! Be to, mūsų krašto melodijų, taip jausmingai, kaip ji turbūt niekas kitas nesugebėjo perteikti. Mano grupėje yra keli žmonės, lydėję Cezariją per visą pasaulį. Gitaristas Vaissas, būgnininkas Miroca Paris ir garso inžinierius Carlos Cruz. Jie tegali paliudyti, jog Cezarijos koncertai publiką veikė it hipnozė.

Kiek Jums buvo metų, kuomet sau tarėte: „būsiu dainininke!“?

Nepatikėsite, bet aš niekada apie tai negalvojau! Tai tiesiog „nutiko“. Pergalė viename konkurse man padovanojo galimybę įrašyti albumą. Taigi pirmąjį savo albumą išleidau devyniolikos, nors konkurse dalyvavau dėl smagumo. Buvau jauna, drovi mergina ir... esu ja iki šiol. Tik skirtumas tas, kad dabar žinau, jog galiu stovėti ant scenos ir dainuoti, perteikdama emocijas natūraliai, užtikrintai, dainuoti širdimi.

Jūsų dainos taip suvirpiną sielą! Papasakokite lietuviams daugiau apie Žaliojo kyšulio salų žanrus morna, coladeira, batuque, funana. Kas kuria muziką ir dainų tekstus?

Morna yra ilgesio, meilės, išsiskyrimo daina. Coladeira – kiek spartesnio ritmo morna. Tekstai paprastučiai ir apdainuojantys „buitį“, bet pats ritmas nepaprastai smagus. Kiek pamenu, lietuviai mėgsta pajudėti? Batuque ir Funana jau kvepia tikrų tikriausiais afrikietiškais ritmais. Didelė laimė, kad dauguma garsių kompozitorių yra mano draugai ir jie mielai man kuria muziką. Naujausiame albume yra netgi mano pačios kurta daina, nors kokia ten iš manęs kompozitorė…

Kokios muzikos klausėtės vaikystėje ir dabar?

Savo gimtinėje daugiausiai klausiausi radijo. Mano tėtis turėjo nemažai plokštelių su brazilų ir kita Lotynų Amerikos muzika. Sekmadienio rytais jis klausydavosi klasikos... Dievinu bossa nova, musica brasileira, bliuzą, bolero (kaip matote – aš gryniausia romantikė!), tačiau, kaip ir visi jaunuoliai, klausiausi ir popritmų. Ilgainiui pamėgau ir portugalų fado, savo sukeliama emocija panašaus į Cabo Verde dainas. Negalėčiau išskirti kažkokios vienos dainos favoritės. Tiesa, ar jau sakiau, kad mano mėgiamiausias muzikos žanras yra morna?! (juokiasi)

Ką Lietuvos publikai Nancy atveš balandį? Euforiją, melancholiją, kelionę į smaragdo purslų skalaujamas Cabo Verde pakrantes, o gal net norą pakilti nuo kėdžių ir pajudėti?

Kur beskambėtų Žaliojo Kyšulio dainos, ten visada pulsuos melancholija, nostalgija, o taip pat valdys džiaugsmas bei noras šokti! Mūsų muzika pasakoja mūsų istoriją. Istoriją apie tautą, kuri kentėjo, tačiau niekada nenukabindavo nosies ir niekada nesiliovė gardžiuotis gyvenimu!

Kas Jus verčia šypsotis?

Dūkstantys vaikai. Gyvenu netoli mokyklos, nors mėgstu ilgiau pamiegoti. Ankstų rytą, kai vaikai krykštauja, dainuoja ir per pertrauką labai triukšmauja, Nancy besišypsodama pabunda nuo šios mielos ausiai „muzikos“…

Nancy Vieira savo koncertinį turą pradės balandžio 6 d. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“, balandžio 7 d. ji skleis pavasarinę nuotaiką Palangos muzikos klube „Ramybė“, o savo pasirodymus Lietuvoje vainikuos balandžio 8 d. nepamirštamu koncertu Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.