„Balandžio 1-oji yra ne iliuzionistų, o politikų diena, – juokiasi vienas garsiausių šalies iliuzionistų Mantas Žmuidzinavičius-Wizard. – O didžiausia magija gyvenime – žmogus. Kiekvienas yra atskira istorija, iš kurios galima daug pasimokyti.“
Neseniai grįžote iš Amerikos. Kokių įspūdžių, o gal ir naujų triukų parsivežėte?
Kartą per metus mėgstu pasidovanoti dovaną – kelionę į užsienio šalį. Nesinori keliauti bet kur, be prasmės. Trokštu, kad kelionė atitiktų mano interesus, įkvėptų, galbūt padėtų išpildyti mano vaikystės svajones. Šįkart norėjosi aktyvaus poilsio, įspūdžių. Kai mąsčiau, kur vykti, mintys sukosi apie Los Andželą, Holivudą – ten, kur gimsta kino stebuklai, kur ypatinga vieta iliuzionistams.
Šįkart viešėdamas Amerikoje žavėjausi galimybe pamatyti Holivudo studiją, iš arti pažiūrėti, kaip kuriami filmai, prisiliesti prie nerealių dekoracijų, žmonių sukurtų įspūdingų miestų. Vis dėlto labiausiai šioje kelionėje sužavėjo tai, kad pavyko patekti į labai uždarą magijos pilį, kurioje kas vakarą vyksta prabangi vakarienė, rodoma ypatinga programa.
Tokiame renginyje dalyvauja tik kviestiniai žmonės, yra griežtas aprangos kodas, draudžiama fotografuoti ir filmuoti, todėl ten galima sutikti ir Holivudo žvaigždžių, nes jie žino, kad nebus jokių paparacų ir dėl to gali laisvai jaustis. Vienas mano bičiulis magas dirbo šioje magiškoje vietoje, tad gavau progą būti pakviestas ir aš. Toks nerealus jausmas apėmė matant, kaip prie magija dvelkiančio pastato statomi brangiausi pasaulio automobiliai, iš jų išlipa gražūs, pasidabinę žmonės, traukia vardinius kvietimus.
Turėjau ir aš tokį. Tiesa, teko nemažai už jį susimokėti, bet buvo verta. Įdomus net patekimas į pilies vidų: įėjus į nedidelį kambarį biblioteką, pasakomas slaptažodis, tada atsiveria masyvios bibliotekos spintos durys ir patenkama į įspūdingą restorano salę, kurioje zuja barmenai iliuzionistai. Per vakarienę vyksta šou – pasirodymus atlieka talentingi iliuzijų meistrai iš viso pasaulio. Tai – tikrai neeilinė ir be galo įdomi patirtis.
Ar tiesa, kad viešėdamas Amerikoje buvote susitikęs ir su garsiausiu visų laikų iliuzionistu Davidu Copperfieldu?
Taip, kelionės metu dar turėjau galimybę apsilankyti ir Las Vegase, ten susitikau su garsiuoju Davidu Copperfieldu. Pirmą kartą su juo buvau susitikęs prieš 2 metus. Kiekvienąkart įsitikinu, kokia nereali jo charizma, kokio begalinio darbštumo šis žmogus. Žaviuosi jo precizišku programos atlikimu. Man Davidas – didžiausias pavyzdys ir įkvėpėjas.
Ko labiausiai galima išmokti iš aukščiausio lygio iliuzionisto?
Žinoma, jo pasirodymai stulbina, D. Copperfieldas uždirba neįsivaizduojamai dideles sumas pinigų, tačiau labiausiai mane žavi tai, kad, nors gali sau leisti iš viso nedirbti, jis ant scenos lipa su tokiu entuziazmu! Jis be galo myli savo darbą, gerbia savo amatą ir turi didelę aistrą. Kai mudu kalbėjomės, jis minėjo, kad, siekiant karjeros aukštumų, svarbiausi yra 3 dalykai: didelis užsidegimas, begalinis darbštumas ir neblėstantis noras tobulėti. Kai mes susitikome, pirmas jo klausimas buvo: „Kuris triukas tau labiausiai patiko?“ Jam vis dar rūpi grįžtamasis ryšys, jis nori tobulėti. Aš darau tą patį – atlikęs triuką,, stebiu žmonių veidus, jų reakcijas, žiūriu, kas jiems patinka, kas juos labiausiai paliečia. Į kiekvieną triuką, jį ruošdamas, įpinu istorijos, humoro. D. Copperfieldas mane išmokė rengiant kiekvieną pasirodymą dar įberti saują emocijos.
Tačiau drįstu teigti kad mes, lietuvių iliuzionistai, jau tikrai dirbame aukščiausiu lygiu, mūsų pasirodymai niekuo nenusileidžia tiems, kuriuos rengia užsienio iliuzionistai. Štai neseniai teko vesti renginį Kaune ir galiu drąsiai pasigirti tuo, kad mano scena buvo gal net gražesnė nei D. Copperfieldo. Tikrai žengiame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis.
Kiek svarbūs iliuzionistui yra sceniniai rekvizitai? Ar įdomiems triukams parengti reikia itin didelių investicijų?
Iliuzionistas – kaip ir smuikininkas, kuris turėtų groti kokybišku smuiku, tik smuikininkas vienu instrumentu gali daug kūrinių atlikti, o iliuzionistui kiekvienas triukas stipriai patuština kišenę. Už mechanizmą triukui pagaminti pakloju ir daugiau nei 5 000 eurų, o jo gamyba gali vykti ir pusę metų Prancūzijoje. Triuką atlikti užtrunka vos kelias minutes. Aš daug investuoju į sceninius rekvizitus. Beje, visada sakau, kad mano pasirodymai nėra iliuzionisto šou, tai – Manto šou! Kai žmonės man skambina ir sako, kad kviečia į renginį ne dėl triukų, o dėl manęs, tai man yra pats didžiausias komplimentas. Nesiekiu konkuruoti su kitais, bet noriu būti geresnis už tą Mantą, kurio pasirodymas buvo vakar.
O kiek iliuzionistui svarbus įvaizdis?
Man be galo svarbus. Negaliu žengti į sceną suplyšusiais džinsais. Norisi modernumo, bet kartu neatsispiriu ir elegancijai, klasikai. Viskas turi būti skoninga – juk dirbu gražiausiose žmonių gyvenimo šventėse: įspūdinguose įmonių renginiuose, vestuvėse, jubiliejuose... Žinau, kad tiems, kurie švenčia, tai yra išskirtinė šventė, todėl ir aš rodau pagarbą. Jei mane kas nors vežtų į negyvenamą salą, vienintelis drabužis, kurį su savimi pasiimčiau, būtų kostiumas (juokiasi).
Jūsų pasirodymus žiūri ne tik Lietuvos žmonės, bet ir svečiai iš užsienio. Ką manote apie lietuvių publiką?
Sugriausiu visus mitus apie tai, kad lietuviai susiraukę, šalti, nemandagūs. Dažnai atlieku pasirodymus salėse, kuriose daug užsieniečių, tada žiūriu į žmonių veidus ir, prisipažinsiu, negaliu atskirti, kurie yra lietuviai. Netgi dar labiau galiu pagirti tautiečius, kurie tikrai yra inteligentiški. Pavyzdžiui, stebėjau kartą koncertą restorane. Kai atlikėjas pradėjo dainuoti, būtent lietuviai tyliai padėjo stalo įrankius ir su didele pagarba klausėsi atliekamo kūrinio. Lietuvos žmonės – dėmesingi, pagarbūs ir išsilavinę, o aš be galo džiaugiuosi kurdamas jiems šventę.
Pagal išsilavinimą esate psichologas. Jūsų darbe psichologijos žinių išties prireikia, tiesa?
O taip, kiekvieną dieną, tačiau ne tam, kad manipuliuočiau žmonėmis ar norėčiau juos apgauti, kuo nors įtikinti, – psichologija man labai padeda pažinti žmones, skaityti jų kūno kalbą, suprasti, ką turiu daryti, kad jiems būtų smagu. Pasirodo, padaryti taip, kad kitiems būtų linksma, ne visada paprasta. Be to, psichologijos žinios labai padeda geriau pažinti save, savo baimes, emocijas, nerimą...
Ar šiuolaikinius, stiprių įspūdžių ir pojūčių ištroškusius žmones dar paprasta kuo nors nustebinti?
Geras klausimas, nes daug kas galvoja, kad magijos menas, dar labiau išpopuliarėjus kinui, mirs, mat kine vyksta tokie magijos šou! Tačiau šiuo metu visame Vakarų pasaulyje magija yra labai ant bangos. Žinoma, nustebinti šiuolaikinį žmogų yra sunkiau, juk mūsų mobilieji telefonai gali, regis, neįmanomus dalykus. Vis dėlto viena, kai stebuklas vyksta ekrane, ir visai kas kita, kai, įdėjus žmogui į ranką metalinį žiedą, atgniaužęs kumštį jis pamato rožės žiedlapį, – pojūčiai yra gerokai stipresni. Įdomiausia tai, kad visi galvoja, jog iliuzionistai irgi naudoja naujausias technologijas, dronus, lazerius ir panašius išradimus, tačiau dauguma triukų, kuriuos atlieku aš ar bet kuris kitas pasaulio magas, išrasti prieš 200 metų. Man didžiausias stebuklas tai, kad kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo emocingiau reaguoja į triukus, tuo sunkiau juos supranta. Vaikai pastabesni ir dažniau pamato tai, ko neužfiksuoja suaugusiųjų akys.
Ar iliuzionistai švenčia Balandžio 1-ąją?
Mano mokytojas Arvydas Stonys šią dieną visada juokauja: „Tai su profesine švente!“ Aš visada sakau, kad Balandžio 1-oji – ne iliuzionistų, o politikų šventė. Iš tiesų labai nemėgstu melo ir apgaulės. Kai išeinu į sceną, sakau, kad tai, ką rodau, yra triukai, daugybės repeticijų rezultatas, o ne mistika. Kai politikai rimtais veidais teigia, kad tuoj gyvensime geriau ar kad po mėnesio atlyginimai bus didesni, tai jau tikrai melas.
Vis dėlto ar Balandžio 1-ąją pats papokštaujate?
Dažnai mėgstu pakvailioti, be to, ir draugai neretai man iškrečia kokią šunybę. Pavyzdžiui, turiu draugą Viačeslavą Mickevičių, kuris, pakeitęs balsą, man paskambina apsimetęs kokia kliente ir prašo vardyti, kokius triukus atliksiu. Aš labai pasitikiu žmonėmis, todėl patenku į pokštaujančiųjų pinkles. Tam net Balandžio 1-osios laukti nereikia (juokiasi).
Vienas tokių įvykių, kai mane stipriai prigavo, nutiko sutarus su mano asistente Kristina. Ji neva pateko į bėdą ir prašė manęs pagalbos. Rimtai sukau galvą, kaip jai pagelbėti (juokiasi). O kitą kartą, pamenu, tas pats mano draugas Viačeslavas paskambino ir, nutaisęs švelnų moterišką balsą, aiškinosi su manimi dėl renginio smulkmenų, uždavinėjo pačius kvailiausius klausimus – pats stebiuosi, kaip pavyko iš kantrybės neišeiti.
Ar mėgstu staigmenas? Pasakysiu atvirai – ne. Labiau patinka viską planuoti ir kontroliuoti situaciją, todėl bet kokie netikėtumai mane veda iš pusiausvyros.
Esate daugiausia apdovanojimų pelnęs lietuvių iliuzionistas: gavote du apdovanojimus Prahoje, tapote prizininku Kanuose, Lenkijoje, Nyderlanduose, Italijoje laimėjote magijos čempionatą... Ką jie jums reiškia?
Kai gavau pirmuosius apdovanojimus, galvojau: „Oho, kaip smagu laimėti.“ Tačiau paskui supratau, kad tai yra labai trumpas akimirkos džiaugsmas. Be to, egzaminas man vyksta kiekvienąkart, kai tik išeinu į sceną. Ir jaudinuosi kiekvieną kartą vis iš naujo, nors, regis, viskas tiek kartų repetuota, mano komanda tikrai profesionali, tad ko nervintis. Tačiau juk renginiai, pasirodymai – gyvi. Kiekvienas jų man teikia ne mažiau džiaugsmo nei laimėjimai.
Bandote prognozuoti iliuzinio meno ateitį?
Tikrai ne, tai būtų tas pats, kas bandyti atspėti, kokios dainos reikės kitų metų „Eurovizijai“ (juokiasi). Vis dėlto manau, kad kai kurie dalykai išliks svarbūs visada – tai tikras jausmas ir nesuvaidinta žmogaus emocija. Įdomu tai, kad prieš 5 metus galvojau, jog pagrindinė mano darbo dalis bus magija, tačiau dabar nemažą dalį mano darbo užima renginio vedimas, tad bus matyti, kur kelias nuves vėliau ir kas taps pagrindiniu mano darbu.
Kas jūsų didžiausi kritikai?
Yra 2 žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, – mano brolis ir mano mokytojas Arvydas Stonys. Jų tikėjimas, palaikymas labai pagelbėjo mano profesiniame kelyje. Atskleisiu: gaunu visokiausių patarimų iš įvairių žmonių, bet jų neklausau (juokiasi). Man atrodo, kad dažnai mes turime pernelyg daug patarėjų, bet matyti, kad, paklausius savo širdies, viskas pavyksta kur kas geriau.
