Jubiliejinis skaičius nebaugina?
Nebijau, nors ir ne pats gražiausias skaičius. 50 ar 55 buvo gražiau. Apskritai man penketas smagesnis už šešetą... Bet labai patinka septynetas: mano telefono numeryje daug septynetų, net automobilio numeryje yra du. Tai nekantraudama laukiu septyniasdešimtmečio...
Naujausias žurnalo „Žmonės“ numeris: https://zmones.15min.lt/zurnalas/zmones/1063
Jūs – ne kaip visi...
Tėtis nuo mažens mane taip auklėjo. Sakydavo: „Gyvenime turi daryti viską, ką tik nori. Bet turi būti tokia protinga, kad žinotum, ką reikia daryti ir ko ne.“ Kai buvau maža, savaitgaliais mėgdavome pasivaikščioti. Tik aš vietoje nenustygdavau – dešimt ratų apibėgdavau, kol tėvai ramiai eidavo. „Na, ar tu gali eiti normaliai, kaip visi vaikai?“ – sakydavo mama. „Niekada nebūk kaip visi“, – šypsodamas patardavo tėtis. Aišku, dėl savo nenuoramos būdo man yra tekę įvairių akimirkų patirti... Labai mėgau laipioti po medžius.
Baigusi studijas pradėjau dirbti Dainos teatre, man jau kokie dvidešimt dveji ar treji buvo. Pamenu, nuvažiuojame gastrolių į kokį miestelį – ir tiek senų, įdomių medžių kultūros namų kiemuose... Nieko nelaukusi įlipu. Po kelių tokių pasilaipiojimų Dainos teatro įkūrėjas šviesaus atminimo Vytautas Kernagis man sako: „Žinai, tu dabar – pernelyg žymi