„Karantinas man – siaubingas laikotarpis“, – prisipažįsta aktorė Ilona Balsytė. „Keistuolių teatro“ steigėja, Socialinių mokslų kolegijos dėstytoja ir „Kindermusik Antakalnis“ mokyklos vaikams įkūrėja neslepia – pasaulinė pandemija sustabdė beveik visas jos veiklas. „Viskas, kaip mūsų spektaklyje, vertėsi „aukštyn kojomis“, tačiau ne ta linksmąja prasme“, – atvirai pasakoja ji.
Kaip jus asmeniškai palietė karantinas?
Viskas susijaukė, nusibraukė. Nekalbant apie keliones, kurias buvau suplanavusi, kovo 19-ąją Klaipėdos dramos teatre turėjo vykti koncerto „3+3“ premjera, nusikėlė daug gastrolių, spektaklių. Pasakyti, kad teatras nedirbo – negaliu, nes mes ir visa jo admistracija turėjome techniškai spręsti problemas dėl neįvykusių renginių. Kandangi mūsų teatras nėra biudžetinis, nebuvo jokių pajamų – sukandę dantis bandėme išgyventi šį sunkmetį.
O kaip dėl kūrybos? Gal per tą laiką gimė naujų idėjų, planų, ar tiesiog leidote sau pailsėti?
Kai paskelbė karantiną, pagalvojau, kad padarysiu tris dalykus: sutvarkysiu namus, pabandysiu išmokti kažką naujo, pavyzdžiui, įvaldyti naują instrumentą ir sukursiu kažką gražaus. Deja, nė vieno iš šių trijų dalykų padaryti nesugebėjau, nes nuolat dirbau su kompiuteriu. O prie ekrano sėdėti aš nemėgstu, nepatinka sekti gyvenimo socialiniuose tinkluose ir ten dalyvauti. Karantino metu tvarkiau įvairiausius prašymus, dokumentus ir tai mane labai išvargino. Netrukus nusprendžiau, kad kūryba užsiimsiu jau praėjus karantinui.
Kokios nuotaikos šiuo sudėtingu metu vyravo meno, kultūros pasaulyje?
Sakyčiau, kad labai slogios, nors ir buvo trumpų pasidžiaugimų, jog menininkai pradėjo užsiiminėti internetine kūryba, tačiau visa tai vyko iš didelės bėdos. Didžioji dalis aktorių, muzikantų dirba pagal individualios veiklos sutartis ir jų pagrindinės pajamos yra iš suvaidintų spektaklių, repetuojamų darbų. Neseniai išgirdome pono Verygos pasisakymą, kad menininkams karantino metu repetuoti buvo galima. Tačiau tuo metu rinktis į grupeles buvo griežtai draudžiama, todėl dabar girdėti tokius dalykus – žiauru. Galbūt, jeigu tikrai būtų buvę pasakyta, kad galima repetuoti – aktoriai būtų bent jau pasiruošę ir kūrę naujus spektaklius, o dabar...šita prastova menininkams yra baisi.
Meno srities atstovai ir taip neturi finansinio stabilumo ir saugumo – visada balansuoja ant ribos: arba turi daug pinigų, arba jų jau nebeturi iš viso. Karantinas buvo smūgis, nes mes supratome, kad dabar nebus jokių pajamų ir nežinia, kokia bus ateitis. Šiuo metu visur skelbia, kad žmonės išsiilgę renginių, bet mes patys suprantame, kad neaišku ar tie žmonės, kurie išsiilgę renginių, bus mokūs. Karantinas palietė ne tik menininkus, bet apskritai visus žmones ir sugrąžinus renginius, mes neturėsime tiek žiūrovų. Juk jie nebeturės tokios pat galimybės ateiti į visus norimus spektaklius ar koncertus. O ir tikimybė užsikrėsti vis dar egzistuoja...
Kaip vertinate Vyriausybės požiūrį į kultūrą. Ar, jūsų galva, šiai sričiai buvo skiriama pakankamai dėmesio?
Žodžiais dėmesys lyg ir buvo skirtas, tačiau kalbant apie realią paramą, veiksmus – nelabai. Gal nuskambės ir žiauriai, bet per karantiną šios valdžios elgesys man priminė sovietmetį: neišmanantys žmonės priiminėja sprendimus, girdima labai daug melo, netikslumų, labai daug tuščių kalbų. Visą tai stebėti ir klausytis – liūdna.
Pasigirsta kalbų ir apie karantino naudą, kai kurie žmonės tikina, kad šis laikas privertė permąstyti vertybes, praleisti daugiau laiko su šeima. Filosofiškai mąstant, ar tai galėjo išeiti ir į teigiamą pusę?
Aš labai džiaugiuosi už tuos, kurie turėjo galimybę pabūti namuose, užsiimti su savo vaikais, nes mano šeimoje mes tiesiog su kompiuteriais bėgiojome iš vieno kambario į kitą: aš vesdavau paskaitas, vaikas dalyvaudavo pamokose, todėl labai smagiai laiko neleidome. Tačiau pažįstu šeimų, kurios atrado gražių akimirkų. Pati dirbdama su mažais vaikais laikausi nuomonės, kad tėvai per mažai laiko praleidžia su jais, todėl mane šis pokytis, jei toks įvyko, džiugina.
Ko per karantiną pasiilgote labiausiai?
Labiausiai pasiilgau laisvės daryti tai, ką noriu. Mano tėtis visuomet sakydavo: „Gyvenime turi daryti ką nori, bet būti protinga, kad žinotum, ko norėti“. Suprantu, kad suvaržymai reikalingi, tačiau tos tikrosios laisvės esu pasiilgusi.
