Esi kilusi iš Kauno, užaugai Panemunėje. Tai tinkama vieta menininkams gimti?
Panemunė ilgai buvo gamtos priebėga, tėtis ten užaugo. Gyveno šalia šokėjų Norvaišų, tada jie turbūt buvo vieninteliai menininkai rajone... Dabar ten kurortas: sutvarkyti parkai, dviračių takai, kavinės ant Nemuno kranto. Anksčiau su tėvais vaikščiodavome po tuščią Panemunės mišką, o dabar net mašinos nėra kur pastatyti (juokiasi). Baigiau gimnaziją, vėliau ją pavadino KTU licėjumi: buvau pirmūnė, viskas lengvai sekėsi, todėl galėjau imtis milijono veiklų.
Lankiau muzikos mokyklą, lengvąją atletiką, grojau fortepijonu ir kanklėmis, dainavau, šokinėjau į aukštį ir tolį... Bet teatras visada buvo šalia. Mokykloje teatro paslapčių mus mokė aktorius Tomas Erbrėderis, žiauriai kietai varėme: statėme spektaklius, gastroliavome, nuvažiavome net iki Rumunijos ir Prancūzijos. Tiesa, nuo studijų Tomas mus atkalbinėjo: „Niekas nestosite į akademiją, aš neleisiu.“
Paskutinėse klasėse sukau galvą: gal turėčiau rinktis diplomatiją, tarptautinius santykius ar psichologiją kaip visi gabūs vaikai?.. Bet nuvažiavau į teatro festivalį – ir vienas aktorius telefone parodė vaizdelį, kaip jie Teatro akademijoje gyvena: per paskaitas juokauja, verčiasi kūliais, dainuoja... Oho, pamaniau, jei čia tokios studijos – labai noriu! Tėvams ši mintis nelabai patiko, bet ką padarysi.