In memoriam Algimantas Čekuolis: išskirtinis interviu „Ir pavojų, ir meilių jo gyvenime buvo apstu“

TAIP PAT SKAITYKITE: Mirė Algimantas Čekuolis

Telefonas šiomis dienomis netyla – daug kas bent taip skuba devyniasdešimtmečio proga pasveikinti rašytoją, žurnalistą, diplomatą Algimantą ČEKUOLĮ. Už sveikinimus jubiliatas dėkoja kaip visada žvaliu, linksmu balsu. „Kambaryje nieko nėra, galiu nors ir flirtuoti. Bet žinau, kad jūsų laikas – ne tam skirtas“, – šmaikštauja.

Sakykite, devyniasdešimt metų yra daug?

Man atrodo, fiziologiškai žmogus sukonstruotas taip, kad gyventų 150–180 metų. Tai nereiškia, kad aš stengiuosi tuos metus pasiekti, bet esu tikras, kad kada nors žmonės į pensiją išeis ne anksčiau nei aštuoniasdešimties.

Atvirai kalbant, mano gyvenime buvo septyni etapai – ir visi geri. Šitas, ko gero, geriausias. Trukdo tik tai, kad jau beveik visos kūno dalys sužalotos: šlubavau kairiąja koja, paskui – dešiniąja. Tada lyg ir išsilygino, dabar vėl kažkas stringa. Pasiramstau lazda, bet mokausi ir be lazdos vaikščioti.

Toliau – akys: viena beveik visai nemato, kitoje – dirbtinis lęšiukas. Jaunystėje esu sirgęs džiova, bet išsigydžiau ir iki šiol gyvenu nežinodamas, kas yra gripas, sloga ar rimtas peršalimas. Nuo šiandieninio viruso, aišku, pasiskiepijau, dar neseniai gavau trečią skiepą – kaip sakau, sutvirtinimo sakramentą.

Nežinau, ką kalba senukai, – jie man ne draugai! Nepažįstu nė vieno vyresnio!

Neseniai vienas vaikinas manęs paklausė: „Kaip išgyventi tiek, kiek jūs?“ Sakau, paprasta: reikia dirbti kiekvieną dieną, rytais praustis šaltu vandeniu – nuo pakaušio iki kulnų – ir gerai išsitrinti rankšluosčiu. Valgyti ne per daug, gerti – dar mažiau. Ir nerūkyti. „Och, – atsiduso tas jaunuolis, – tai kam tada gyventi?“ O aš vis dar kas dvi savaites LRT portalui rašau savo įžvalgas. Ir tai man – lyg nagai katinui, kad lengviau įliptų į medį. Rašymas man duoda galimybę gyventi. Dabar rengiu dvi knygas.

Dvi knygas!

Jau faktiškai parašytos! Po Naujųjų išeis autobiografija „Medinė kaukė“ su prierašu „Autobiografija be pagražinimų ir nutylėjimų“. Antroji – mano įžvalgos, spausdintos portaluose ar visai neviešintos. Sako, negalima dviejų knygų vienu metu išleisti, bet taip susidėliojo.

Apie save esate pasakojęs šimtus kartų, daug ką iš praeities aprašęs knygose. Kas gi paskatino rašyti autobiografiją?

Atvirai kalbant, iš pradžių nelabai norėjau. Pirmiausia todėl, kad po šitiek metų gyvenimo detalės užsimiršta. Antra – be lašinukų nebus gardžios kiaušinienės. Vadinasi, knygai reikia pikantiškų dalykų ir visiško atvirumo. Leidykla dar paragino: „Negailėk erotikos.“ Graži erotika su svaja ir man patinka (juokiasi).

Kai pradėjau rimčiau prisiminimuose kapstytis, supratau, kad į daug ką naujai žvelgiu. Aiškiai matau priežastis, dėl ko elgiausi vienaip ar kitaip. Visai kitaip save pamatai, kai žiūri nuo kalniuko. Ir nepasakyčiau, kad ko nors gailėčiausi. Kiekvienos dienos ir kiekvieno pasirinkimo aplinkybės buvo tokios ir ne kitokios – jeigu jos pasikartotų dabar, matyt, padaryčiau tą pačią klaidą ar priimčiau tą patį sprendimą.

Pavyzdžiui, mano istorija glaudžiai susijusi su politika: kadangi tėvas buvo Lietuvos partizanas, šeimą garantuotai būtų išvežę, jeigu aš nebūčiau pirma laiko baigęs vidurinės mokyklos ir įstojęs į tada prestižiniu vadintą literatūros institutą tuometiniame Leningrade. Išgirdau, kad jei šeimos narys dirba arba mokosi Maskvoje ar Leningrade, tokių netremia.

1948-aisiais nuvažiavau laikyti rusų kalbos ir literatūros egzamino į tą institutą visai nemokėdamas rusiškai. Įstojau be stipendijos, todėl beveik nevalgiau, gyvenau nešildomame kambarėlyje – dėl to gavau džiovą. Taigi, nėra prasmės iš dabartinio žmogaus ir dabartinių aplinkybių pozicijos ko nors gailėtis ar muštis į krūtinę dėl veiksmo, padaryto būnant dvidešimt penkerių ar trisdešimties.

Knyga jau parašyta, dabar tik korektūra daroma, tad jeigu rytoj pakratysiu kojas, nors neatrodo, knyga vis tiek išeis.

Jūs net apie sveikatos rūpesčius kalbate be liūdesio – ne taip kaip dauguma vyresnių žmonių. Kaip išsaugote tokią sveiką nuotaiką?

Nežinau, ką kalba senukai, – jie man ne draugai! Nepažįstu nė vieno vyresnio! Mano draugai – sūnaus Justino ir dukters Ievos bičiuliai. Dabar gyvenu su sūnumi ir jo žmona – puikiai gyvename, nesipykstame, valgome reguliariai. Turiu du puikius anūkus: krepšininkų ūgio vyrukai užaugo. Vienas atvažiavo į Lietuvą ir nusprendė, kad nori čia studijuoti, – sunku jam dėl kalbos, bet jau pramoko.

Turite kuo didžiuotis!

Didžiuojuosi, bet girti jų per daug nereikia. Mano vaikams lengviau, nes jie gavo tikrai gerą pagrindą: abu kalba šešiomis kalbomis, nes kai dirbau korespondentu užsienyje, šeima vykdavo kartu ir vaikai lankė vietos mokyklas.

Jaučiuosi pakankamai daug užgyvenęs, todėl nelabai ko ir noriu. Gerai, kad gimiau. Ir gerai, kad labai ilgai jau negyvensiu. Patikėkite, aš jau išvalgiau puodą košės. Iki pat dugno išgraibiau. Kiauraakės nebijau – ji manęs turbūt bijo, nes vis dar gyvas esu, nors dukart vos nenuskendo laivai, kuriais plaukiojau jūreiviu būdamas, ne kartą rizikavau gyvybe. Ir pavojų, ir meilių gyvenime buvo apstu. Be meilės nieko nedariau, be žiūrėjimo į akutes nieko nebuvo...

Tai ką labiausiai mylėjote gyvenime?

Miegą. Ir iki šiol myliu gerą, saldų, aštuonių devynių valandų miegą. Be žadintuvo, be pareigos pašokti ir bėgti. ⦿