In memoriam. Kardiochirurgas, diplomatas, burlentininkas Jurgis Brėdikis: „Gyvenimas tikrai yra džiaugsmas“

2019 metais su tuomet 90-metį paminėjusiu profesoriumi žurnalistė Daiva Kaikarytė kalbėjosi jam įsibėgėjus rašyti aštuntą beletristikos knygą.

Sunku patikėti, kad kardiochirurgijos legenda profesorius Jurgis Brėdikis, atvėręs skalpeliu širdį, nieko nejausdavo – tik šaltakraujišką susikaupimą. „Kaip staliui lenta“, – sako jis. Kaip kitaip jis galėjo tapti širdies elektrostimuliacijos ir tachikardijos chirurginio gydymo pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, daugiau nei 60 išradimų autoriumi, o kur dar 13 jo vadovėlių bei monografijų!

Vilos Kulautuvoje pakrašty šiek tiek liūdnokai atrodo žole apžėlusi burlentė – taip, Jurgis Brėdikis yra šio sporto pradininkas Lietuvoje. O dar – sunkumų kilnojimo rekordininkas. Septyniolika metų nenulipo nuo motociklo. Čekijos, Vengrijos, Turkijos ambasadorius, sveikatos apsaugos ministras. Apie tokį asmenį reikėtų rašyti knygą! Profesorius purto galvą – ką reikia, jau pats parašęs ir dar prirašysiąs, tykiai šypsosi kliukindamas man stiklinėn šarminio vandens, – štai tokiu nevaišino dar niekas.

Sunku suvokti, kiek daug nuveikėte. Ar mėgaujatės sulėtėjusiu gyvenimo tempu?

Didelio pasikeitimo nejaučiu, viskas liko – domėjimasis naujienomis, tebesu kūrybingas. Aštuntą knygą nusprendžiau rašyti, nes ankstesnė – „Kitokiu žvilgsniu“ – sulaukė didelės sėkmės. Ir toliau nenukrypsiu nuo ją persmelkusio kvantinio, ezoterinio požiūrio į visatą, gyvenimo dėsnius. O ką daugiau galiu daryti – tik sėdėt ir žiūrėt į pušis? Ne, buvusio ritmo nenoriu pamesti.

Rašote kompiuteriu ar popieriuje?

Jokio popieriaus, jei kas norėtų suabejoti mano knygų autoryste, neturėčiau įrodymų, nes nevedu jokių užrašų nei dienoraščio. Įkvėpimą pripažįstu, bet kai viskas atsiranda galvoje, jo nereikia. Kita vertus, neturėdavau kada jo laukti, baigiu operaciją ir sėdu tęsti pradėto sakinio. Dabar kas rytą rašau penkias valandas iki pietų, padaręs pertrauką vėl sėdu kokioms trims.

Paminėjote žodį „ezoterika“, apie tai prabilusieji sulaukia aplinkinių nepatiklumo, žmonės linkę tikėti tik tuo, ką mato. Kaip jūs – medikas, mokslininkas, išradėjas – visa tai vertinate, kaip susidomėjote Rytų medicina?

Įtakos turėjo mano tėvo Juozo Brėdikio – filosofo ir diplomato – pažiūros, kurios neatitiko nė vienos žinomos religijos. Jis aiškiai skyrė tikėjimą nuo religijos, jam įtakos turėjo Levo Tolstojaus, Vydūno, Jiddu Krishnamurti, Nikolajaus Rericho darbai. Taigi klaustukus dar vaikystėje man iškėlė tėvas, o vėliau pats atkreipiau dėmesį, kad kalbėdami apie filosofinius dalykus apsiribojame tik keliais Vakarų Europos filosofais, istoriją pradedame nuo antikinių laikų, o juk indų vedose viskas buvo užrašyta dar prieš keturis tūkstančius metų.

Smalsumo vedamas nukeliavau į Indiją, Kiniją ir tai suformavo kitokį mano žinojimą. Domėjimasis kvantine fizika leido apjungti ir išvystyti kitokį požiūrį, kurio pagrindą sudaro mūsų dabartinės žinios, Rytų filosofija, vedos. Trumpai tariant, aiškiai suvokiau, kad sveikatos pagrindas yra energinė žmogaus pusiausvyra. Neaptikau jokių nesutapimų – mokslinis ir jutiminis potyriai puikiai vienas kitą papildė.

Blogiausia ypatybė yra neigti nesusipažinus. Dar Buda sakė, kad visos bėdos – nuo neišmanymo. Esu tikras, kad egzistuoja tėkmės dėsnis, viskas, kas reikia, ateina ne kovojant, o taip, kaip lemta.

Atsitiktinumų nėra. Apie tai rašiau knygoje „Kitokiu žvilgsniu“ – populiariai paaiškinau kvantinę fiziką ir holografijos esmę, išdėsčiau pagrindinius gyvenimo principus.

Tai ką mums daryti kasdien ar kartą per savaitę, kad nuramintume protą, širdį, gyventume harmonijoje su savimi, nes juk mus amžinai persekioja bėdos? Ir kaip jūs pats to pasiekėte?

Tai turi tapti savastimi. Tegu nenuskamba kaip pasigyrimas, bet manau, kad neįmanoma manęs išvesti iš pusiausvyros. Matyt, tam įtakos turėjo mano darbas. Kai pradėjau atlikti širdies operacijas, Kauno klinikose nebuvo daugiau žinančių už mane, pačiam tekdavo ne tik operuoti, bet ir budėti prie ligonio. Širdį pradėjau operuoti 1958-aisiais, iki kokių 1965-ųjų dar nebuvo nei reanimacijos, nei intensyviosios priežiūros palatų. Visiška saviveikla. Per savaitę gal tik dvi naktis galėdavau normaliai miegoti.

Pamenu, prieš disertacijos gynimą trečią nakties mane kelia – miršta ligonis. Reikia operacijos. Sėdu ant motociklo, lekiu degant raudonam šviesoforo signalui. Penktą ryto baigiau operaciją, valandą numigau, vėl nuvykau pažiūrėti, ar viskas ligoniui gerai, ir einu gintis disertacijos apie širdies stimuliaciją. Po oponento kalbos atsistoja profesorė ir sako, kad ar bereikia daugiau mano darbo svarumo įrodymų, juk be širdies elektrinės stimuliacijos šiąnakt būtų miręs žmogus.

Toks tempas privertė susitelkti, išmokti greitai perdėlioti prioritetus. Buvimas substresinės būsenos buvo labai reikalingas. Jei būčiau dėl kokių nors pratimų atsipalaidavęs, tie netikėtumai mane tiesiog būtų užmušę. Visada jausdavausi pasiruošęs – kaip bėgikas prie starto linijos.

Bet mes kaip tik girdime, kad ilgainiui tai nualina, stresas, gniaužiamos emocijos kenkia širdžiai, nervų sistemai.

Man tai tiesiog suteikė pasitikėjimo, išmokau emocijas amortizuoti, kitaip nebūčiau galėjęs dirbti. Pats stresas nėra baisus, nėra juodas, žalias ar mėlynas – nepakeliamą jį padaro mūsų reakcija į jį. Būtų teisinga to mokyti vaikus nuo darželio laikų. Jei reaguoji į stresą – jį sureikšmini, galvoji, nukreipi į jį savo energiją ir daug jos prarandi.

Nejaugi nepasitaikė akimirkos, kai nutrūkote, kai jutote didžiulį širdies skausmą? Ar verkėte kada gyvenime?

Iš neverkiančių aš. Bet kai gegužę mirė žmona, nebegaliu sau įsakyti – ašaros pačios rieda...

Labai mylėjau savo tėvą... Jis mirė ant mano rankų septintą ryto. Pats perrengiau ir devintą valandą nuėjau į egzaminą – buvau medicinos studijų ketvirtakursis. O kodėl turėjau nenueiti – žinių buvo, tėvui vis tiek padėti nebegalėjau. Jaučiu jo buvimą šalia iki šiol...

Kai užsimenate apie tėvą, kokia judviejų išgyventa akimirka stoja akyse?

Kartą žaisdamas peiliu smarkiai susižeidžiau ranką – randą iki šiol turiu. Mama barėsi, o tėvas tik tarstelėjo: „Kitąkart žinosi.“ Mažas būdamas neturėjau supratimo apie meditaciją, tik vėliau suvokiau, kad jis tai darydavo. Būdavo, pats guli, pakviečia mane šalia ir sako: „Užsimerk ir stenkis apie nieką negalvoti.“

Simboliška, kad gimėte Prahoje, trejų metų būdamas su tėvais parvykote į Kauną, o paskui pats grįžote į tą miestą paskirtas ambasadoriumi – kaip ir jūsų tėvas.

Taip, apsisuko ratas ir tapau ambasadoriumi Čekijoje, taip pat Vengrijoje ir Turkijoje – tik reziduojančiu Prahoje. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, įsijungiau į politiką, buvau paskirtas sveikatos apsaugos ministru, praktinės medicinos turėjau atsisakyti. Nemaniau, kad visam. Bet po šešerių metų pertraukos – politikos ir diplomatijos – tik mokslinę veiklą tikslinga buvo tęsti. Be to, buvau arti septyniasdešimties, kai sunkoka operuoti.

Ministras, ambasadorius – tikiu, kad pokyčiai šalyje jus uždegė, bet ar tik nenusivylėte patekęs į peripetijų sūkurį? Juk ne vienas ragavęs politikos prisipažino, kad į ją ėjo nusiteikęs daug ką padaryti, bet susidūrė su neįveikiamomis aplinkybėmis.

Jūs teisi... Algirdo Brazausko įtaka lėmė, kad neatsisakiau pasiūlyto posto, kita vertus, aš ir pasitikėjau savimi. Visgi nuvažiavau pas tėvą Stanislovą – jis palaikė. Sakė: „Jei manai, kad gali padaryti – tai daryk.“ Žinių turėjau pakankamai – įkūriau sveikatos apsaugos, reformų biurus, parūpo per didelis gydytojų skaičius, kokio nebuvo nė vienoje Europos šalyje, nepaprastai didelis nepanaudojamų lovų skaičius ligoninėse, pradėjau kontroliuoti medicinos studentų parengimo kokybę.

Neįprasta buvo ir tai, kad patarėju pasikviečiau žinomą Švedijos mokslininką lietuvį profesorių Eduardą Varnauską, – jis viską metė ir patriotizmo vedamas sutiko padėti be atlygio man eiti Vakarų sistemos link iš sovietinės struktūros, kurią paveldėjome. Sulaukiau pasipriešinimo, ir taip – chaoso buvo daug.

Gal tapęs ambasadoriumi atsikvėpėte?

Baigusį ministro kadenciją Algirdas Brazauskas mane išsiuntė į Prahą – kadangi buvome bičiuliai, jis žinojo mano ryšius su ta šalimi, tai, kad palaikiau santykius su Prahos medikais, esu Čekijos kardiologų draugijos narys, ten atlikau naujas operacijas pagal savo atrastą metodiką. Būnant mokslininku sudėtinga ambasadoriaus pareigas eiti, nes buvau įpratęs tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę. O čia beveik kas vakarą turi dalyvauti kokiame nors priėmime.

Gerai, kad turėjau konkrečios veiklos: Lietuva nupirko tokį apleistą pastatą, kad jo rūsyje iki kulnų buvo vandens, – turėjau ten įkurti ambasadą. Beveik metus dirbau statybininku – pats ieškojau čiaupų, baldų, plytelių, dažų. Rezultatas išėjo neblogas. Kadangi mokėjau čekų kalbą, sumaniau apjungti čekus ir lietuvius. Čekai turi puikius kalnus, jų kiekviename kaimelyje ar miestelyje yra ką įdomaus pamatyti, o štai upių ar ežerų, kur būtų galima maudytis, neturi. Užtat turime mes. Man pavyko padaryti taip, kad susidraugautų devyni Čekijos ir Lietuvos rajonai. Ryšiai tęsiasi iki šiol.

Kaip iš viso vertinate materiją? Tokio lygio mokslininkas ir išradėjas turėtų skraidyti privačiu lėktuvu...

Daiktai apskritai  mažai rūpi. Jei būčiau užsienyje dirbęs, be abejo, vien širdies elektrinės stimuliacijos elektrodų kūrimas būtų milijonus atnešęs. Bet esu patenkintas, kad Ukrainoje buvo pradėta serijinė mūsų širdies stimuliacijos elektrodų gamyba, juos naudojo visos buvusios Sovietų Sąjungos klinikos.

Viena – išrasti žoliapjovę ar televizorių, o čia toks subtilumas – širdies stimuliatorius!

Gydytojui blogiausia yra būti šalia ligonio ir negalėti jam padėti. Pradėjau gilintis į širdies blokadą – turintys šį sutrikimą anksčiau buvo vadinami mirtininkais: širdis sustoja, pradeda plakti, bet gali ir nepradėti. Klausimas, į kokių parametrų impulsus širdis reaguoja ir ar šiuos impulsus gali sukelti aparatas, privedė prie idėjos tokį sukurti. Pradžioje elektrodus prisiūdavau prie širdies, o laidus išvesdavau išorėn. Paskui atsirado į poodinį sluoksnį implantuojami aparatai, dar vėliau išmokta elektrodą įvesti per kaklo, rankos veną, nebereikėjo daryti krūtinės pjūvio.

Greičiausiai tuo pasinaudojo kitų šalių medikai?

Ir jie mus aplenkė! Kaune neturėjome galimybės sukurti implantuojamo stimuliatoriaus su ilgai veikiančiais elementais. O užsieniečiai greitai pagavo širdies elektrinės stimuliacijos idėją ir gausybė firmų pradėjo konkuruoti. Pačios stimuliacijos idėjos atradimo garbės negaliu prisiskirti tik sau, nes ji – tik kitu tikslu – jau buvo panaudota Amerikos gydytojų.

O tikrai originalus mano išradimas yra tachikardijos – dažno širdies ritmo sutrikimo – kriochirurginis gydymas. Jo sukūrimo istorija sudėtingesnė. Sukūriau kriotechnikos metodus, kaip šalčiu sunaikinti tachikardiją sukeliančius židinius neatvėrus širdies ertmių. Apsieidavome be dirbtinės kraujo apytakos aparato. Šis naujas operacijos būdas pasaulyje jau buvo pripažintas mano vardu. Vykau į Berlyną ir Prahą demonstruoti kolegoms, kaip tokiu būdu operuoti pacientus. Čia jau mano (šypsosi).

Jums gera ant dūšios, išdidu?

Malonu, kai pasiseka, idėja užkrečia kaip įsimylėjimas, jos išpildymo procesas – vienas maloniausių dalykų. Dieną naktį gimsta sumanymai – turėjau didelę inžinierių, fizikų, biofizikų, eksperimentatorių komandą, ji stengėsi viską įgyvendinti klinikose neskaičiuodama valandų. Aišku, reikėdavo pasukti galvą, kaip gauti pinigų, – kažkaip sukomės. Buvo savotiški Periklio laikai, kai visi užsikrėtę išradinėjimo dvasia, vyko tikra smegenų ataka.

Štai momentas: juk į širdį įvestas elektrodas gali atšokti nuo širdies sienelės ir stimuliacija nutrūks. Komandai paskelbiau, kad per savaitę reikia sugalvoti, kaip sukurti elektrodą, kuris fiksuojamas širdyje, – atsirado dešimt pasiūlymų! Įsukamo lyg kamščiatraukis elektrodo idėją net pasisavino vokiečių firma „Biotronik“. Tai buvo nuostabu.

Ar medikų pasaulyje šiandien minima jūsų pavardė, studentai ją žino?

(Nusijuokia ir prityla...) Maskvoje tai žinotų, Maskvos medicinos institute kabo stendas, kad čia baigiau aspirantūrą, ten studentams pasakojama apie mano darbus. Lietuvos universitetuose nėra tokios tradicijos. Prieš nevisus metus buvau paguldytas į vieną klinikų skyrių. Ateina rezidentas rašyti mano ligos istorijos. Pasakoju viską pasitelkęs medicininius terminus.

Apgalvojau, ką palieku. Taip, mano išradimai, bet tai jau istorija. Liko mokiniai, bet jie miršta, lieka mano beletristinės knygos – štai jos gal tas paminklas.

Rezidentas klausia: „Jūs turbūt kažką bendro su medicina turite?“ Na, trenkė mane tuomet, atvirai kalbant... Atsikvėpiau ir sakau: „Truputį turiu.“ Pagalvojau: viskas teisingai, ateina laikas, kai žmogus užmirštamas. Susitaikiau su mintimi, kad ligoninėje, kur dirbau ir kūriau keturiasdešimt metų, tesu ligonis Jurgis Brėdikis, sūnus Juozo – kaip metrikose įrašyta.

Gal paskatintas to susitikimo su rezidentu apgalvojau, ką palieku. Taip, mano išradimai, nuo jų žengti kiti svarbūs žingsniai, bet tai jau istorija. Liko mokiniai, bet jie miršta, lieka mano beletristinės knygos – štai jos gal tas paminklas.

Jūs dar pamiršote Lietuvos sunkumų kilnojimo čempiono ir burlenčių sporto pradininko titulus!

Teisingiau – aš rekordininkas. Viena ranka iškėliau 72,5 kilogramo svorį. Pamenu tą akimirką Kauno halėje, tuomet tapau Lietuvos čempionu, Sovietų Sąjungoje užėmiau ketvirtą vietą. Su draugais juokiamės, kad mano rekordo iki šiol niekas nepasiekė, nes... tiesiog panaikino tą rungtį.

Burlentė man velniškai patiko. Apie ją perskaičiau žurnale, nuvažiavau automobiliu į Krymą, Feodosiją, kur buvo pradėtos gaminti pirmosios burlentės, ir parsivežiau vieną ant stogo. Pradėjome buriuoti čia pat, Nemuno srovėje. Kai ji neša, gali paimti burlente įstrižiau ir petimi siekdamas vandenį skrosti per bangas. Sportas man patiko dėl valios ugdymo, o jos man reikėjo kardiochirurgo darbe.

Kokie jūsų širdies reikalai asmeniniame gyvenime, kaip sutikote savo dabar jau šviesaus atminimo žmoną?

Danutė buvo mano studentė. Per įskaitą parašiau jai dvejetą. Kai pasidomėjau, kam jį skyriau, pamačiau dailią mėlynakę blondinę, aukštą, liekną, gražiai besišypsančią. Vėliau taip nutiko, kad buvau paskirtas studentų būrio, kuriame buvo Danutė, vadovu – vykome į kolūkį bulvių kasti. Pakviečiau pajodinėti arkliu – kažkas tarp mudviejų prasidėjo, vėliau nutariau pasipiršti. Nuvažiuojam į gražią vietą motociklu ir klausiu Danutės, ar sutinka su manimi visą gyvenimą važiuoti visais keliais. Kitąmet būtų šešiasdešimt metų, kaip kartu...

Tai jūs žinote, kaip sutarti su savo žmogumi!

Neauklėti, nemokyti vienam kito. Bėda kyla, kai stengiamės kitą mokyti, keisti pagal save.

Mudviejų vaikai pasuko medikų keliu. Abu nuostabūs, jais didžiuojuosi, turiu keturis anūkus. Dukra Aida – vaikų psichoterapeutė. Sūnus Audrius operuoja ligonius, turinčius širdies ritmo sutrikimų. Dar kai studijavo trečiame kurse, įtraukiau jį į mokslinį darbą – įsisavino net daugiau nei įprasta studentui. Paskui stojo šalia manęs operuoti. Išgyvenu, kad jo nėra šalia, – trisdešimt metų dirba JAV, bet labai nori grįžti. Žinau iš draugų, kaip kartais tėvas neturi ryšio su vaikais, o mudviejų su Audriumi – nepaprastas. Mudu dirbome kartu, sportavome, jis tapo man daugiau nei sūnumi – draugu.

Jūsų gražios plaštakos, regis, tik ženk į operacinę...

Tikrai? (Profesorius nušvinta, ištiesia delną ir palaiko ore.) Visiškai nedreba. Prisimenu, būdamas ministru turėjau atidaryti Skuodo ligoninę. Žengiam tuo raudonu kilimėliu (nusijuokia), sėdam į tribūną, kam reikia, tas sako oficialias nuobodžias kalbas. Prie vyriausiojo gydytojo – jis chirurgas – prieina sesutė ir šnabžda, kad atvežta pacientė, kuriai ūminis apendicitas, reikia skubiai operuoti.

Sakau: „Leiskite man.“ Prisistatau pacientei, ši tik apsidžiaugia, sako, kad esu ir jos tetą operavęs. Kaip tik viena firma demonstravo naujus titano įrankius – jie tiesiog besvoriai! Tądien, kai laukdavo operacija, stengdavausi net portfelio dešine ranka nenešti, kad ranka nejustų sunkumo.

Be to, aš sugebėdavau operuoti dviem rankomis. Dar studijų metais atkreipiau dėmesį, kad antra ranka chirurgui praverstų kaip lygiavertė, o ne pagalbinė. Mėnesiui užsigipsavau dešinės tris pirštus ir išmokau operuoti kairiąja. Šis įgūdis man pravertė. Štai kartą operuojant plyšo dešinysis prieširdis, srūvantį kraują užspaudžiau dviem dešinės rankos pirštais, bet po jais užsiūti ertmę niekas kitas nebūtų galėjęs – tik aš pats. Tai atlikau kairiąja ranka. Taip operuoti tik dar vienas mano kolega išmoko.

Jums daug žmonių yra dėkingi?

Yra... Dar sutinku savo operuotų. Pernai (2018 metais – red. past.)  filharmonijoje prieina gal šešiasdešimties metų moteris ir klausia, ar ją prisimenu, nes kažkada operavau. Kaip prisiminsiu, juk jai tebuvo šešeri metai (juokiasi). Tarp kitko, jos atvejis buvo įdomus, sudėtingas, pasidžiaugiau, kad atlaikė, net vaikų susilaukė.

Buvo operacijų, kurias dariau pirmą kartą tik atlasą pažiūrėjęs, – tai neįprasta be praktikos. Įtampa didžiulė būdavo ir kai pirmąsyk operuodavau sugalvojęs naują techniką. Maniau, kad žmonės nesutiks būti pirmieji, bet nutikdavo atvirkščiai. Žmogus kabinasi į gyvenimą net žinodamas, kad operacija rizikinga.

Gyvenimas tikrai yra džiaugsmas.

Fotogalerija: