In memoriam. Kino operatorius Jonas Gricius: „Kai likimas man šyptelėjo...“

Jis – operatorius, dirbęs su geriausiais režisūros meistrais ir pelnęs jų filmams aukščiausių apdovanojimų. Jis – charizmatiškas žmogus, kurio namuose vakarodavo mūsų meno elitas, lenkų ir rusų kino žvaigždės. Galiausiai jis – gražios šeimos tėvas, anūkų vadinamas bočiumi... Nors, aišku, gyvenimas nebuvo labai rožinis.

Kviečiame skaityti „Legendų“ žurnalistės Julės Šiurkutės interviu su Jonu Griciumi.

Jus lengva rasti – ant namo kabo lenta: „Čia gyveno Augustinas Gricius“. Todėl negaliu nepaklausti apie garsųjį tėvą.

Mano tėvas, kai buvo dešimtmetis, perskaitęs Dantės „Pragarą“ naktį bijojo išlipti iš lovos. Dvylikos jau rašė žinutes į Žemaitės laikraštį. Jis buvo toks self-made, beveik kaip Džekas Londonas, tik tiek, kad šis tapo pasaulinio garso rašytoju, o tėvas tokio garso nesulaukė... Pirmojo pasaulinio karo metais pateko į vokiečių lagerį ir už kažkokią pražangą taip gavo į ausį, kad viena ausimi apkurto. Po lagerio užsirašė į savanorius, dirbo telegrafe. O kai baigė savanoriauti, išvažiavo į Kauną. Ir pradėjo rašyti feljetonus. 1924 m. išėjo pirmoji jo knyga „Činčiberis“. Truputį dirbo „Vilkolakio“ teatre, buvo žurnalistas.  

Ir, be abejo, – įdomus žmogus?

Manau, kad taip. Jam labai simpatizavo Vaižgantas, tada jau profesorius, klasikas. Kai tėvas vedė mamą, juos sutuokė Vaižgantas; jis krikštijo mano seserį Laimą ir mane... Kartą (man buvo penkeri ir gyvenome Karo ligoninės gatvėje) išgirdau, kad kažkas beldžia į langą: „Vaižgantas mirė!“ Tėvas pašoko taip, tarsi būtų galėjęs ką nors pakeisti toje likimo knygoje. O kitą dieną visi nuėjome į jo namus ir pamačiau pašarvotą labai seną, žilą žmogų. Bet didžiausią įspūdį padarė ne jis, o studentų garbės sargyba: su korporacinėmis kepurėmis, su špagomis – visi stovėjo kaip statulos.

Turbūt tėvas turėjo ir kitų garsių draugų?

Jis kažkaip susidraugavo su Justu Paleckiu. 1925 m. šiam gimė sūnus Vilnius, o po metų gimė mano sesuo Laima. Paleckiukui vežimėlis jau nebebuvo reikalingas, tai atiteko mano sesei. Paskui 1927 m. gimė Sigita Paleckytė, o aš – metais vėliau ir, aišku, Sigitos vežimėlyje važinėjau aš.

1931 m. Paleckiams gimė Geruta, ir jos vežimėlį paveldėjo mano brolis Algis. Jie lankydavosi pas mus, mes – pas juos; nedažnai, bet draugavome šeimomis. 1933 m. Paleckis pradėjo leisti žurnalą „Bangos“ (labai panašų į dabartinę „Savaitę“, tik ten buvo ne televizijos, o radijo programos), tėvas tapo jo pavaduotoju.

 Bet, nepaisant tos draugystės, jūsų šeima buvo ištremta?

1941 metų birželio 14 dieną. Tėvas parėjo atidavęs numerį į spaustuvę; tada jis dirbo pas Genriką Zimaną, kuris žinojo, ką sovietams reikia rašyti, bet nežinojo, kaip tai daroma, o tėvas žinojo. Parėjo jis ir sako: „Vaikai, bus karas.“ O naktį atsibudęs pamačiau, kad tėvas sėdi kampe, prieš jį – kažkoks piemuo su ginklu. Kiti du rusiškai kalbantys žmonės darė kratą.

Kai baigė, be jokių kaltinimų, be paaiškinimų susodino mus į sunkvežimį, o paskui – į vagoną su grotuotais langais. Važiavome ilgai. Po savaitės vagonai sustojo Permėje. Abu su tėvu žiūrėjome pro grotuotą langą. Prieš mus ant bėgių kažkodėl atsisėdo geležinkelininkas ir pasakė: „Prasidėjo karas.“ Nepasakyčiau, kad kas nors būtų šaukęs: „Valio!“, nors visi tyliai pamanėme, kad po poros savaičių jau būsime namuose. Bet atsidūrėme Altajaus krašto stepėse.

Vis dėlto, palyginti su kitais, tremtyje buvote neilgai – tik trejus metus.

Paleckis padėjo. 1942 m. balandžio mėnesį gavome telegramą (raidžių juostelės buvo užklijuotos ant laikraščio skiautės): „Darome viską, kad sugrąžintume jus į literatūrinį darbą.“ Tėvas tuomet (baigęs trijų mėnesių traktorininkų kursus) visas tepaluotas, nesiskutęs, šašais nuėjusiu veidu, atrodė menkai panašus į rašytoją. Ir NKVD nepatikėjo, kad jis – tas, kurį reikalaujama grąžinti.

Bet telegrama palengvino gyvenimą. Kai iš Jakutsko mus perkėlė į Irkutską (kaip Vladimiro Vysockio dainoje: „Повезли из Сибири в Сибирь“ – „Išvežė iš Sibiro į Sibirą“), jau buvome įkurdinti bute: viename kambaryje gyveno buvęs Lietuvos banko viršininkas, kitame – mes. Tėvas net gavo kažkokį pasą. Gerai atsimenu kelionę iš Irkutsko į Maskvą. Jokių traukinių tvarkaraščių nebuvo.

Ir nė vienoje geležinkelio stotyje nėjo laikrodžiai. Kai kažkas pasidomėjo – kodėl, buvo paaiškinta: kad šnipai nežinotų, kada koks traukinys eina. Tarsi tie šnipai neturėtų savo laikrodžių... 

Kai grįžęs namo ir baigęs gimnaziją susiruošėte studijuoti į Maskvą, ar bent žinojote, kas tie kino operatoriai?

Mano sprendimas buvo atsitiktinumas, apie kurį dabar, turėdamas daug laisvo laiko, ne kartą galvojau. „Aušros“ gimnaziją baigiau sidabro medaliu ir galėjau tapti bet kuo. Pavyzdžiui, astronomu. Pasaulinis astronomas nebūčiau, bet į daugelį klausimų, kurie šiandien man labai įdomūs, bent jau turėčiau atsakymus. Dabar rado planetą X, žinomas jos dydis ir kad ji Saulę apsuka per 12 000 metų.

Galima įsivaizduoti, kokiu atstumu ji nuo tos Saulės yra! Pekliškai įdomu. Ir netiesa, kad kosmosas vadinamas kosmosu, nes ten – tvarka. Kaip netiesa, kad buvo tik vienas Kūrėjas. Manau, danguje, kaip mūsų Seime, dievų buvo daug ir jie buvo skirtingų nuomonių, ką reikia daryti su visata.

Kaip atrodė Stalino laikų VGIK’as? Žmonės nebijojo atvirai kalbėti?

Iškart po karo pirmenybę visada teikdavo demobilizuotiems kareiviams. Įeini į VGIK’ą ir visur – milinės, milinės. Kai įstojau, jų jau buvo mažiau. Bet tie, pergyvenę karą, neatrodė bailūs. Net turėjo savo klubą, susuko filmą – kaip po VGIK’ą vaikšto neva Chaplinas ir pastebi visas kvailystes, kurios vyksta. Vėliau tą klubą uždarė, filmą sudegino.

Gal yra darbų, kur susitaikoma su netalentingais žmonėmis, bet – ne kine. Pavyzdžiui, negabus aktorius – didžiulė nelaimė ir visai grupei, ir jam pačiam.

Vis tiek, pavyzdžiui, režisūrą studijavęs Grigorijus Čiuchrajus, buvęs žvalgybinio būrio vadas, nieko nebijojo. Tiesą sakant, tai jis mane į komjaunimą įgrūdo. Ligi tol buvau „nepartinis“. Mokiausi gimnazijoje, kuri vadinta Pirmąja Kauno berniukų komjaunimo vardo gimnazija, nors komjaunuolis ten buvo tik vienas.

Juk dar gyvenote Maskvoje, kai Stalinas mirė?

Į institutą visada važiuodavau troleibusu. Ir tą dieną, kai Staliną rado nugriuvusį, vienoje stotelėje įlipo balsu raudanti moteris: „Stalinas susirgo!“ Neliko nė vieno abejingo: pusė iškart ėmė šaukti, kad tą moterį reikia suimti, kita pusė – raudoti drauge su ja. O po kokių keturių dienų jis mirė. Aišku, kad mes, studentai, nesėdėjome namuose.

Šiaip taip nusigavome iki Kuzneckij most: ten jau buvo užtvaros, bet žmonės šokinėjo per mašinas, lindo tarp raitosios milicijos arklių kojų. Nors baisiausi dalykai dėjosi aikštėje Trubnaja. Dabar visi mini skirtingą nukentėjusiųjų skaičių, bet mes savo akimis matėme, kaip į sunkvežimį krovė sutryptus ir sutraiškytus žmones. Staliną palaidojo kovo 8-ąją, Moters dieną.

Gedulas gedulu, o aš vis dėlto nuėjau pas Maskvos universiteto lietuvius studentus. Kambariuose ten gyvendavo gal po 20 žmonių. Iš pradžių visi sėdėjo nuleidę galvas, paskui kažkas ištraukė butelį vyno ir... prasidėjo Moters diena.

Iki šiol nesuprantu, ko siekė Stalinas. Hitlerio siekis buvo kvailas, bet aiškus: norėjo, kad jo nuskriausta tauta valdytų pasaulį. O kokį tikslą turėjo tas į Peterburgą atsibeldęs gruzinas?

Kaip atsitiko, kad jūs, visai jaunas ir dar lietuvis, filmavote du geriausius Grigorijaus Kozincevo filmus – „Hamletą“ ir „Karalių Lyrą“?

Baigęs studijas Lietuvoje susipažinau su Andrejumi Moskvinu – jis filmavo „Aušrą prie Nemuno“ – ir įsiprašiau pas jį dirbti. Paskui drauge išvažiavome į „Lenfilmą“, tapau jo asistentu. Jis mane ir supažindino su Kozincevu. Nuo „Don Kichoto“ su juo dirbau – tas kūrinys irgi Kozincevo.

Dirbant kino studijoje, kaip ir teatre, nepavyksta būti bohema. Bohema gali būti dailininkas, kompozitorius: noriu šiandien išgerti ir geriu, noriu tapyti – tapau. 

Tai buvo vienas pirmųjų spalvotų plataus ekrano filmų. Juostą turėjome siaubingą, o tais laikais tokių plačių ekranų buvo nedaug: pora Maskvoje, pora – Leningrade, gal dar – Novosibirske. Todėl filmavome dviem kameromis: plačiam ir įprastam ekranui. Pastarąją versiją filmavau aš. Ir taip jau išėjo, kad, kai mirė Moskvinas, Kozincevas patikėjo mano jėgomis ir pakvietė dirbti – gavau tokį palikimą...

Kozincevas iš pradžių gal ir buvo patenkintas, kad rusai nuvertė carą, bet kai prasidėjo industrializacija ir kolektyvizacija, nusivylė. Tačiau jis buvo rusas. Ingmaras Bergmanas, kai Švedijoje pakėlė mokečius, išvažiavo. Gérardas Depardieu, labai geras aktorius, pabėgo iš Prancūzijos į Rusiją, nes manė, kad bet kada galės grįžti. O iš Sovietų Sąjungos nelabai galėjai pabėgti...

Kozincevas jus nustebino? Tarkim, tuo, kaip suvokė „Hamletą“?

Kas yra Hamletas? Kiekvienas arklys jį žino, jau nekalbant apie „būti ar nebūti?“ Bet Kozincevas, prieš pradėdamas filmuoti, gerai įsigilino ir parašė knygą: „Mūsų amžininkas Šekspyras“. Ta drama buvo vaidinta visur – pradedant Londono „Globus“ teatru, baigiant kažkokiu laivu, kuris pateko į štilį, nebuvo ko veikti, todėl jūreiviai nutarė suvaidinti „Hamletą“.

Kozincevas norėjo parodyti ne laiku gimusį demokratiškai mąstantį žmogų. Aš gimnazijoje skaičiau „Hamletą“, bet – vokiečių kalba ir maždaug taip, kaip vokiečiai jį traktavo. Ir pas Kozincevą atvažiavau turėdamas tą gimnazijos suvokimą. Bet jau pirmą dieną supratau, kad darysime kitokį filmą. Kozincevas ne tik gerai kalbėjo angliškai, bet ir mokėjo aiškintis, kas ką reiškia. 

Pavyzdžiui, kai laidojama Ofelija, Hamletas rėkia jos broliui Laertui: „Ką padaryti esi tu pasiruošęs? Išgerti acto? Suvalgyt krokodilą?“ Man tie žodžiai nieko nesakė – pyktis, ir tiek. O, pasirodo, actą didikai gėrė, kad oda būtų blyškesnė, o krokodilas buvo to meto vaistinių simbolis – vietos, kur pardavinėdavo actą.

„Hamlete“ neliko nė vieno posakio, kurio režisierius nebūtų galėjęs išaiškinti. Tas darbas buvo sunkus, bet ir labai įdomus. O kad Kozincevas buvo patenkintas, rodo tai, kad „Karalių Lyrą“ kūrė beveik ta pati komanda.

Koks buvo Inokentijus Smoktunovskis, apie kurį sukurta tiek mitų? Net girdėjau, esą kai kas jam virš galvos matydavo lyg ir aurą, lyg ir nimbą.

Genialus aktorius, be jokių abejonių. Artimiau, asmeniškai mes nesusiėjome. Tačiau Kozincevui jis neatrodė labai geras. Ir kai režisierius mirė, jo žmona liepė iš fotografijų parodos išimti visas nuotraukas, kur jos vyras buvo su Smoktunovskiu. Ten, kur yra kulisai, – intrigos neišvengiamos. Kitaip nebūna. Tiek tegaliu pasakyti. Lengva kalbėti apie dalykus, kurie matuojami metrais ar litrais. O lįsti ten, kur galioja asmeninė nuomonė, – sudėtinga.

Jūs dirbote ir garsiausiame, bet kontroversiškame lietuviškame filme „Niekas nenorėjo mirti“. Žinojote, ką darote?

Jei pavartytumėte pokario spaudą, nerastumėte nė vieno žodžio, kad Lietuvoje vyko partizaninis karas. Pirmas apie tai parašė Mykolas Sluckis romane „Laiptai į dangų“: ūkininkas (jį mūsų filme vaidino Vaclovas Blėdis) nenori, kad sūnus patektų nei pas partizanus, nei pas stribus, nei į sovietinę armiją, – ir jį paslepia. Tai buvo pirma vieša užuomina, kad Lietuvoje kažkas tokio vyko.

Raimondas Vabalas, vos perskaitęs knygą, pateikė paraišką filmuoti. Bet jo ir Sluckio senarijus nepatiko Maskvai. Kažkas apie tai pasakė Vytautui  Žalakevičiui, jis parašė savo scenarijų apie pokarį (pavadintą „Teroras“) ir jį, vėliau tapusį filmu „Niekas nenorėjo mirti“, Maskva palaimino...

Ten, kur yra kulisai, intrigos – neišvengiamos. Lengva kalbėti apie dalykus, kurie matuojami metrais ar litrais. O lįsti ten, kur galioja asmeninė nuomonė, – sudėtinga.

Mes gerai žinojome, ką filmuojame. Kad filmo pradžia – tikra tiesa, kuri buvo visoje Lietuvoje, o po mūšio, kuriame broliai Lokiai nugalėjo ir ginklus išdalijo valstiečiams, prasideda visiškas melas... Pamenu, paskutinį mūšį turėjome filmuoti iš viršaus, tad pastatėme apie poros metrų aukščio pastolius. Užlipome aš, Žalakevičius, užkėlėme kamerą. Tvarkau kadrą, o Vytautas sako: „Pažiūrėk, mes čia – neblogi taikiniai.“

Atsisuku, o ant šlaito sėdi žiūrovai: kaimiečiai, kurių dauguma – grįžę iš lagerių, iš kalėjimų ir turi pasislėpę šautuvėlių, – tai žinojome. Nebuvo labai jauku. O kai nufilmavome ir nusileidome, Vytas pasakė: „Na va, likome gyvi. Net kažkaip apmaudu.“

Kodėl tai vienintelis bendras jūsų filmas?

Su Žalakevičiumi pažinojome vienas kitą dar iš tarpukario ir jau tada nebuvome ypatingi bičiuliai. Jis, karininko sūnus, lankė privačią gimnaziją, aš – valstybinę; paskui abu susitikome „Aušros“ gimnazijoje, nors santykių tai nepataisė. Bet į Maskvą jis ryžosi išvažiuoti tik tada, kai baigęs pirmą kursą jam papasakojau, kas yra VGIK’as.

O kai likimas man šyptelėjo ir su Moskvinu dirbau prie „Don Kichoto“, iš Žalakevičiaus gavau laišką: „Atvažiuok filmuoti mano diplominio darbo.“ Atsisakiau, ne bet kaip, o mandagiai  – atsiprašiau, kad jau dirbu. Bet Vytautas buvo užgaulus žmogus. Ir kai 1957-aisiais grįžau į Lietuvą, jis manęs jau nebekvietė į savo projektus...

Susitikome su juo Koktebelyje, kai filmavome „Paskutinę atostogų dieną“. Teoriškai jis ten rašė „Terorą“, o praktiškai buvo pasiųstas pažiūrėti, kaip sekasi Arūnui Žebriūnui. Ir vieną vakarą prie vyno taurės jam pasakiau: „Vytai, mudu su tavimi niekada nefilmuosime“, – turėjau omenyje nelabai draugišką mūsų bendravimą. „O aš kaip tik norėjau tave kviesti!“ Bet ir šiuokart būtume prasilenkę, nes jau buvau pažadėjęs Raimondui Vabalui filmuoti „Laiptus į dangų“. Atvažiuoju į Vilnių: Vabalui dirbti neleidžiama, o Žalakevičiui – žalia šviesa...

Dirbome su juo labai gerai. Kai baigėme, „Lietuvos“ kino teatre turėjo vykti vyriausybinė peržiūra. Ji praėjo be aplodismentų. O kas buvo toliau – mano ir Žalakevičiaus prisiminimai visiškai skiriasi. Jis, sulaukęs šaltoko priėmimo, neva paėmė filmą tiesiai iš „Lietuvos“ ir nuvežė į Maskvą: ten jį kone išbučiavo – kokį šedevrą sukūrei! Triumfo liudininkų nėra. Ir ta Maskvos meilė galėjo įsiplieksti tik vienu atveju: jei Lokių drama buvo suprasta ne kaip Lietuvos istorija, o kaip neaiškaus kaimo neaiškūs banditų reikalai.

Vis kvočiu apie filmus, kurie tapo kino istorija. O kuris darbas jums buvo lengviausias, smagiausias?

„Paskutinė atostogų diena“. Nežinau, kur Arūnas Žebriūnas perskaitė Jurijaus Nagibino novelę „Mergaitė ir aidas“; bet jis, dar visai žalias, būtinai norėjo ją ekranizuoti. Jis buvo diplomuotas architektas, sukūręs „Gyvuosius didvyrius“ ir nepavykusį filmą, vėliau pavadintą „Kanonada“. Mes pastarąjį filmavome jau gavę premiją už „Gyvuosius didvyrius“; o kai turi apdovanojimą, kitas žingsnis – tik Kanai.

Bet kai bandai silpną scenarijų pritempti iki Kanų (o ten dar šeimyniniai reikalai įsipainiojo), nieko gera nesitikėk. Jis ir pats tai suprato, išvažiavo mokytis į Maskvą. Bet ir grįžęs iš Maskvos nekėlė pasitikėjimo, todėl kino studijos direktorius Julius Lozoraitis man pasakė: „Jei tu filmuosi „Paskutinę atostogų dieną“, filmas bus, o jei ne, tai – ne.“ Po „Hamleto“ jaučiausi pervargęs, bet su Žebriūnu buvome geri draugai, sugėrovai – kaip atsisakysi? Ir išvažiavome į Krymą...

Su vaikais aktoriais galima filmuoti tik keturias valandas. Į mūsų pasirinktą vietą įmanoma buvo patekti tik plaukte. Tad mes į filmavimo vietą laivu nuplukdydavome aparatūrą, o paskui šokdavome į vandenį – ir artistai, ir komanda... Filmo pavadinimas  buvo mano pasiūlytas, nors jis niekam, net man pačiam, nepatiko.

Bet kai filmas buvo išvežtas į Lokarno festivalį ir iš ten grižo su „Sidabrinėmis burėmis“, pavadinimas jau neatrodė svarbus. Kad Kanuose yra vaikiškų filmų festivalis, kad jį ir ten nusiuntė, mes nežinojome, bet jis vėl gavo pirmąją premiją.

Visuose festivaliuose prizus atsiimdavote ne jūs – kas nors kitas?

Dalyvaudavome tik Maskvoje. Rusai negalėjo apsikęsti, kad visi festivalius turi, o jie – ne, ir įkūrė Maskvos tarptautinį festivalį. Tai buvo gal 1965 metai. Nuvažiuojame į Maskvą, o ten, už Puškino paminklo, dar tik stato kino teatrą – tą, kuriame turi vykti festivalio atidarymo iškilmės. Pastatyti spėjo, bet nebuvo nė vieno kino seanso, per kurį neįvyktų kokia nors nesąmonė: tai žiūrėdavome suspaustą vaizdą, tai salėje ilgam užsidegdavo šviesa, tai dar kokių nors netikėtumų nutikdavo. 

Neabejoju, kad jus galima vadinti geriausiu to meto Lietuvos kino studijos operatoriumi. O koks buvo tikrasis jūsų statusas?

Dabar negaliu prisiminti, kada tai vyko, gal – devintajame dešimtmetyje, kai priklausiau keturiolikai kažkokių organizacijų. Buvau Lietuvos kinematografijos sąjungos pirmininkas, „Literatūros ir meno“ red. kolegijos narys, dalydavau premijas valstybiniame premijų komitete ir t. t. – net nueiti visur nespėdavau.

Kartą, taip jau nutiko, buvo suregzta intriga, kaip nuversti Julių Lozoraitį, tuometinį kino studijos direktorių. Pusė tos intrigos pavyko: Lozoraitį pašalino. Bet antra pusė – kad į jo vietą ateitų žmogus, kuris viską organizavo, Kino komitetui nepatiko. Ir vieną rytą pusryčiaudamas sulaukiu skambučio iš Kino komiteto pirmininko: „Ar galėtumėte atvažiuoti?“ Šeimai taip ir pasakiau: „Dabar man siūlys tapti direktoriumi.“

O niekada gyvenime to nenorėjau, niekada. Nuvažiavau – akurat. Tai sutarėme, kad  pareigas eisiu laikinai, kad per tris mėnesius bus rastas žmogus, kuris mane pakeis. Ant durų pakabinau įspėjimą: „1) Šefas – visada teisus;  2) Jeigu šefas neteisus, žiūrėk pirmą punktą.“ Maniau, kad tai bus epizodas, bet mano direktoriavimas užsitęsė, truko beveik trejus metus.

Tai buvo nelaimė man ir nelaimė studijai. Nors pastarojoje jau dirbo per daug atsitiktinių žmonių. Na, nori vyras būti režisieriumi, nors tu ką, o jam reikėtų būti rašytoju ar ganyti karves, nes Dievas nedavė režisieriaus talento. Gal ir yra profesijų, kur su tuo susitaikoma, bet ne kine, nes tai – kolektyvinis darbas.

Jums turbūt atrodo, kad karjerą baigėte kartu su Nepriklausomybe. Bet juk nenustojote dirbti?

Kai su manimi nebedirbo profesionalai, nufilmavau dar kokius penkis filmukus. Vienas jų – su Audriumi Stoniu, kiti – su studentais. Jie nesiskundė, kad su manimi sunku dirbti ar ko nors nesuprantu, nors jiems buvo 25 metai, o man – 85-eri. 

Dar pamenu tokias „Gaisrininkų legendas“, kur operatorius Gricius tapo aktoriumi.

Tai buvo chuliganizmas, kuriuo dar nesidomi policija. Pas sūnų vaidinau („Gaisrininkų legendose“) ir su Rolandu Kazlu: jis vienu metu turėjo laidą televizijoje, kurios dabar jau nebėra.

Šiaip jau žurnalistai visada klausia, kaip jų pašnekovai ilsisi. O jūs ilsėtis kada nors turėjote laiko?

Geriausias mano poilsis buvo knygos, jų skaitymas. Bet 2003 metais gydytoja Elena Mieželaitienė pasakė: „Akinius galiu išrašyti. Bet greitai jau nebeskaitysi, nebevairuosi.“ Ir dar paguodė, kad apakti neapaksiu, turbūt nesitikėjo, kad taip ilgai gyvensiu. Bet yra, kaip yra: dabar viena akimi matau tik juodą kvadratą, o kita – kokia  40 procentų geriau.

Klausimas, kurį seniai reikėjo užduoti: kaip sutikote būsimą žmoną?

Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“ ji dirbo pliauške: tai žemiausia režisieriaus asistenčių pakopa. O susipažinome minėtoje „Kanonadoje“... Viskas buvo taip pekliškai seniai – mes vedę jau 56 metus, – kad nebepamenu. Nors tik per auksines vestuves kunigas Andrius Narbekovas mus sutuokė.

Dalia nesijautė gyvanašlė? Ji augino vaikus, o jūs kūrėte filmus, ir vis – ekspedicijose, ne namuose?

Tai kad visas mano darbas buvo ekspedicijos. Kai žmona su vaikais važiuodavo į Palangą, kaimynai sakydavo: „Na, va, brolienė turi gerą vyrą, visi drauge atvažiuoja. O Dalios vaikai auga be tėvo.“

Galiu tą patį klausimą pateikti Daliai?

Dalia: Taip ir buvo. Vaikus auginau viena, jie – mano. Nors vyrą matydavau ne tik namuose, lankydavau jį ten, kur filmuodavo. Jeigu norite tikrų legendų, klauskite manęs. Jonas, tiek metų dirbęs kine, sugebėjo išlikti atokiai nuo intrigų ir visokių  paskalų. Kartą jis parėjo namo ir sako: „Dabar sėskis, nustebinsiu.“ Ir praneša, kad Eugenija Pleškytė ištekėjo už Juliaus Lozoraičio.

Aš jam atsakau, kad tai žinau jau pusę metų, o ir kitiems ši žinia – nenauja... Norėčiau, kad kas nors įamžintų mano  atsiminimus. Tarkim, kaip žiūrėdama „Hamleto“ medžiagą pastebėjau ant Gertrūdos rankos laikrodį – Moskvinas man dėkojo už tai.

Arba kaip per „Paskutinę atostogų dieną“, vos atvažiuodavo tonvagenas ir įjungdavo muziką, iš vandens išnirdavo delfinai ir imdavo šokti – kiekvieną dieną. O kiek kino anekdotų žinau! Vien ko verta istorija, įvykusi filmuojant „Laiptus į dangų“. Buvo netinkamas oras ir visi laukė tinkamo. Juozas Jaruševičius nutarė snustelėti po krūmu.

Pramiegojo visą filmavimo pamainą ir atsibudęs pamatė, kad yra vienas, grupė išvažiavo. Vėliau jis pasakojo, kaip su stribo kostiumu bei šautuvu  bandė stabdyti mašinas ir kaip paskui šunkeliais ir aplinkkeliais ėjo į Kauną.

Dalia, dar vienas klausimas: kodėl jūsų šeimoje vien Augustinai ir Jonai? Būna, kad vieną šauki, o du atsiliepia?

Todėl, kad vyrai pataikavo vienas kitam. Mano Jonas sūnui davė savo tėvo vardą, o šis savajam – Jono. Dėl tų Jonų mūsų giminėje – tikra nelaimė: jų yra tiek, kad per Jonines net nežinai, į kurią pusę eiti.

Žurnalą „Legendos“ galite užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.