In memoriam Milė Šablauskaitė: apie sūnaus netektį, anūkės tatuiruotę ir Agotukę iš „Amerika pirtyje“
Teatro bendruomenė gedi – spalio 1 dieną mirė Milė Šablauskaitė. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorei buvo 81-eri. Prisimindami ryškią scenos asmenybę publikuojame paskutinį interviu, kurį M.Šablauskaitė 2021-aisiais davė žurnalui „Legendos“.
Ji nežinojo, ką reiškia žodis „etiudas“, negana to – nebuvo mačiusi nė vieno spektaklio, bet į aktorinį įstojo, nors konkursas buvo didžiulis. Režisieriai ne kartą yra pasakę pastabą dėl išraiškingo stoto, bet tai nesutrukdė jai vaidinti Drugelio.
Kai visi turėjo dublerius, aktorė Milė Šablauskaitė Agotukę legendiniame spektaklyje „Amerika pirtyje“ keturiasdešimt metų vaidino niekieno nepavaduojama. Tik štai gyvenime galėjo sūnaus ir neprarasti – būtų užtekę scenoje laidoti vaikus. Tik joje galėjo likti ir nelaiminga meilė.
Kokią meilę patyrėte: paprastą kaip krapas Agotukės iš „Amerikos pirtyje“ ar dramatišką kaip Motušės Kuraž iš to paties pavadinimo pjesės?
Pamenu akimirką, kai iš kaimo su ryšuliais atvykau į Vilnių, į tuometę konservatoriją, ir išvydau Artūro tėvą, muzikantą... Prisižvilgčiojome vienas į kitą, bet jo motina manęs nenorėjo. Dar buvau su vaiku – savo meilės vaisiumi – nuvažiavusi pas tą šeimą, bet ir mažėlis širdies nesuminkštino, išėjau į lauką ir susmukau prie kriaušės, gerai, kad draugė buvo šalia. Ką gi, sunkiai, bet užauginau Artūriuką Šablauską, taip, vaikas buvo su mano pavarde.
Susilaukiau jo dar būdama studentė, tai vienas brolis paimdavo vaiką iš darželio ir laukdavo manęs, pas kitą brolį pernakvodavau, vis pakniopstom... Sykį mano tėvas atvyko į Vilnių ir pasiėmė anūką į kaimą. Mama, baisiai išgyvenusi dėl mano padėties, kad net nualpdavo mažos suknutę spintoje palietusi, atsigavo – neberūpėjo nė apkalbos kaime, juk gėda mergai vaiką pasidaryti.
Sūnus su tėvu, irgi jau amžiną atilsį, susipažino suaugęs. Artūras dirbo Vilniaus mažajame teatre, ėjo direktoriaus pareigas Rusų dramos teatre – bendra veiklos erdvė juodu ir suvedė.
Nebėra jau ir jaunėlio sūnaus Kęstučio tėvo. Puspenktą dešimtį įpusėjęs vyras mirė ant mano rankų, buvome prieš kelis mėnesius išsiskyrę, bet gyvenome po vienu stogu skirtinguose kambariuose.
Prieš dvylika metų palaidojote ir vyriausiąjį sūnų Artūrą...
Kapinėse jaunėlis mane apkabinęs laikė,