In memoriam Mykolui Biliūnui: į garsųjį ortopedą galėjo kreiptis ir benamis, ir krepšinio žvaigždė

Jautriais prisiminimais apie tėtį ir jo nuotraukomis pasidalijo žinomas Kauno fotografas Teodoras Biliūnas.

„Medicinos darbuotojų dieną mus paliko mano tėtis, gydytojas ortopedas traumatologas Mykolas Biliūnas. Žmogus, kuris iki paskutinės akimirkos stengėsi padėti visiems, bet negalvojęs apie savo problemas.

Mykolas pragyveno turiningą ir audringą gyvenimą nuo pokario, studijų Medicinos institute, darbo Palangoje ir Kaune iki vadovavimo Raudojo kryžiaus ligoninei. Nuo linksmybių kurortų ir Kauno restoranuose iki darbo Žaslių avarijos vietoje ir vadovavimo Kauno apskrities medikų štabui ekstremalioms situacijoms 1991 sausio įvykių metu, kai išėjęs iš namų grįžo po trijų savaičių.

Jis pažinojo visus ir jį pažinojo visi. Į jį galėjo kreiptis ir benamis, ir olimpinis čempionas, ir jo pagalbos visada sulaukdavo. Mykolas – vienas iš tų kelių žmonių, dėka kurių, aš dabar esu tuo kuo esu. Ačiū Tau už viską!“ – rašė gydytojo sūnus fotografas Teodoras Biliūnas.

Teodoro tėvas M.Biliūnas gydė buvusį Antano Smetonos vyriausybės užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, krepšininkus Arvydą Sabonį, Valdemarą Chomičių bei daugybę kitų Lietuvos istorijoje iškilų pėdsaką paliekančių ar palikusių žmonių.

Apie M.Biliūną šiltai pasakoja ir buvęs Kelių policijos vadas Gediminas Žemaitis. Daugiau nei prieš dešimtmetį jis beveik kiekvieną ankstų rytą prie Šv.Mykolo Arkangelo bažnyčios (Soboro) susitikdavo su dviem kitais žinomais kauniečiais – tuomečiu bažnyčios klebonu Ričardu Mikutavičiumi ir netoliese esančios Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės (dabar Kauno klinikinė ligoninė – red. past.) vadovu M.Biliūnu.

„Mūsų kompanija atrodė kaip iš romano – policininkas, gydytojas ir klebonas. Trūko tiktai viršaičio. Pasišnekučiuodavome, aptardavome Kauno aktualijas ir lėkdavome į savo darbovietes. Mano kabinetas tuo metu taip pat buvo netoli Soboro. Prisiminimai apie mūsų bendravimą – labai jaudinantys. Manau, kad tokie žmonės, kaip M.Biliūnas ir amžinatilsį R.Mikutavičius, gimsta kartą per kelis šimtmečius“, – anksčiau duotame interviu „Kauno dienai“ yra pasakojęs G.Žemaitis.

Atsisveikinimas su Mykolu Biliūnu

Su Mykolu Biliūnu penktadienį buvo galima atsisveikinti Kauno „Tylos namuose“.

Šv. Mišios vyks šeštadienį, balandžio 29 d. 8 val. Kauno šv. Antano bažnyčioje (Radvilėnų pl. 11).

Urna išlydima šeštadienį 12 val. į Kauno Petrašiūnų kapines.

Ateinančiųjų atsisveikinti artimieji prašo atnešti tik gėlės žiedą.

Mykolas Biliūnas gimė 1945 m. gegužės 30 d. Vilniuje, studijavo Kauno medicinos institute.

1968–1978 metais jis dirbo Palangos miesto ligoninės chirurgu, vėliau grįžo į Kauną. Nuo 1972 m. M.Biliūnas Kauno Raudojo Kryžiaus ligoninėje dirbo gydytoju traumatologu-ortopedu, 1975–1988 metais – Ortopedijos skyriaus vedėju, 1988–1998 metais buvo šios ligoninės direktorius, vyr. gydytojas, licencijuotas traumatologas-ortopedas.

M.Biliūnas didžiavosi tuo, kad 1988 m. Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju jį ne paskyrė, o išrinko kolektyvas.

„Tuo metu tai buvo nauja mada, ir aš buvau pirmas demokratiškai išrinktas gydymo įstaigos vadovas“, – 2011 metais „Kauno dienai“ sakė garsusis gydytojas, vadovavęs dešimtmetį.

1975 m. balandžio 4 d. Žaslių geležinkelio katastrofos metu organizavo nukentėjusių gabenimą ir skirstymą po gydymo įstaigas.

1991 m. sausio įvykių metu buvo Kauno apskrities medikų štabo ekstremalioms situacijoms vadovas.

Nepriklausomoje Lietuvoje M.Biliūnas aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje bei politinėje veikloje, 2000–2003 metais buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, Sveikatos ir jaunimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.

1993 metais išrinktas Kauno metų žmogumi.