In memoriam. Vytautas Nosevičius – keliautojas, turėjęs ypatingą aistrą: „Jam užteko tik vieno žodžio“

Prisiminimais apie Vytautą Nosevičių dalijosi keliautojai Justinas Navikas, Danas Pankevičius, Dalia Smagurauskaitė, Gerimantas Statinis ir Vytautas Bukauskas.

Vytautui užteko tik vieno žodžio – KALNAI

Justinas Navikas, keliautojas, dviejų romanų autorius

Su Vytautu susitikdavome arba knygų mugėse, arba namuose, šeimose, bet visada kalba pasisukdavo apie keliones. Žinodamas Vytauto aistrą kalnams, kartais jį paerzindavau – sakydavau, kad ir man smalsu lipti į kalnus ir pažiūrėti, kas yra už tų kalnų, ogi ten – tik dar kiti kalnai – nuobodybė.

Baltos kalnų viršūnės dar ilgai mums švies jo atvaizdu.

Vytautas tik nušvisdavo savo plačia šypsena, jam užteko tik vieno žodžio KALNAI, ir aš neįsivaizdavau jo be kalnų, o dabar – KALNŲ BE JO! Kalnai ir visa vieniša planeta tapo dar vienišesnė. O baltos kalnų viršūnės dar ilgai mums švies jo atvaizdu ir tokia nerealiai šilta šypsena.

Mūsų draugystė truko 21 metus

Danas Pankevičius, visas pasaulio valstybes aplankęs lietuvis

Keliautoją ir žurnalistą Vytautą Nosevičių pažinojau nuo 2004-ųjų. Būtent jis buvo pirmasis žurnalistas, manęs paprašęs interviu po apsilankymo tuo metu labai uždarame Mianmare. Tai buvo pirmasis mano gyvenime interviu – smarkiai jaudinausi, tačiau vos pamačiau linksmą ir nuoširdų Vytautą, visos baimės iš karto išgaravo.

Tai buvo pirmasis mano gyvenime interviu.

Nuo tada prasidėjo mūsų draugystė, trukusi 21 metus. Ne kartą buvau pas jį svečiuose, o jis – pas mane. Pastaraisiais metais rečiau būdavau Lietuvoje, bet, kaskart atvykęs į Vilniaus turizmo parodas, visuomet užsukdavau prie žurnalo „Kelionės ir pramogos“ stendo. Ten ir sutikdavau Vytautą – iš tolo švytintį plačia šypsena. Tokį jį ir atsiminsiu: didelės širdies žmogų, visuomet linksmą, mandagų, išmintingą ir smalsų pasaulio pažinimui.

Nuoširdi užuojauta jo šeimai, artimiesiems ir draugams.

Stebino jo ištvermė

Dalia Smagurauskaitė, keliautoja, rašytoja

Su Vytautu buvome kolegos žurnalistai, kūrę kelionių žurnalus ir aptardavę kelionių naujienas. Esu jo žurnalui ir interviu davusi.

Keletą sykių kartu vykome į žurnalistams organizuotus turus į kaimynines šalis. Visada prisiminsiu Vytautą būtent iš jų – besišypsantį, linksmą, viskuo besidomintį, smalsų žmogų, mielą keistuolį. Prie vakarienės stalo visada būdavo įdomu klausytis jo istorijų apie kalnus, keliones, jėgerius. Juoko iki ašarų tikrai netrūkdavo.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Vytautas buvo jautrios sielos žmogus, giliai jautęs pasaulį.

Stebino jo ištvermė, žavėjo pozityvumas ir tikrumas, buvo įdomu išgirsti požiūrį į kasdienius dalykus, kuriam įtaką padarė Tolimųjų Rytų išmintis, Dalai Lama. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Vytautas buvo jautrios sielos žmogus, giliai jautęs pasaulį.

Vytauto išėjimas man buvo netikėtas, todėl sunku patikėti, kad jo jau nebėra, kad daugiau nesusitiksime nei knygų, nei kelionių mugėse, kad nesusikirs keliai ir nepamatysiu jo nuoširdžios šypsenos.

Vytauto šeimai noriu palinkėti ištvermės, o pačiam Vytautui – kilti aukščiau už kalnus, nes jo kelionė niekada nesibaigs.

Kalnai buvo jo aistra

Gerimantas Statinis, keliautojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubo narys

Prieš nepilnus metus paskutinį kartą su Vytautu matėmės Rasų kapinėse, tuomet jis vedė ekskursiją po lietuviškąjį Nekropolį, pasakodamas apie garsių ir nusipelniusių Lietuvai žmonių gyvenimus ir jų antkapius. Žinojo daug įdomių detalių, kurias glaustai mums pasakojo. Buvo ruduo, lapkričio mėnuo, metas, kai prisimenami mus palikę žmonės, ir vakarais kapai tarsi žaltvykslėmis pasipuošdavo žvakių liepsnelėmis.

Vytautas nemėgo tuščiažodžiavimo, nebuvo plepys, bet linksmo būdo ir gerai jautė humoro ribas, nors jame buvo galima įžvelgti ir melancholinio pesimizmo. Gyvai diskutuodavo intelektualiais klausimais ir buvo apsiskaitęs. Vytautas surinko didžiulę biblioteką vertingų knygų.

Pastaraisiais metais vedė išgyvenimo žygius, lydėjo grupes į kalnus.

Vytautas Nosevičius gimė 1977 m. birželio 18 d., Gyvatės metais pagal rytiečių kalendorių, Gyvatės metais ir paliko šį pasaulį. Augo Vilniuje. Išbandė visas kovos menų šakas, pas Kačiušytę treniravosi plaukimą. Baigė M.Biržiškos gimnaziją. Mokėsi fizikos, rusų kalbos specialybių Vilniaus universitete, bet nebaigė. Mokėsi kinų kalbą, labai domėjosi Rytais, ypač Kinijos kultūra ir tradicijomis. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą, fizino aktyvumo ir sveikatos pedagoginę specialybę.

Taip pat baigė Žurnalistikos profesines studijas, gidų kursus. Dirbo pedagoginį darbą, mokė vaikus akrobatikos. Kartu su mama Ona Nosevičiene leido žurnalą „Kelionės ir pramogos“, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubo narys.

Pirmoji kelionė į kalnus buvo žygis į Kaukazą kartu su Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentu Algimantu Jucevičiumi.

„Kalnai – rimtas dalykas. Kai juos įsimyli, tai jau visam gyvenimui“, – taip V.Nosevičius sakė mano vedamoje tinklalaidėje „Kelionių kompasas“. Kalnai buvo jo aistra. Pastaraisiais metais vedė išgyvenimo žygius, lydėjo grupes į kalnus po įvairias šalis. Kelionėse rašydavo dienoraštį. Nebuvo veganas, tačiau vengdavo valgyti mėsą, bet jeigu močiutė išvirdavo cepelinų, gerbdamas jos triūsą, mielai jų paragaudavo.

Kolega prisiminė vieną kelionę važiuojant per kalnus, kai Vytautas tai būdavo autobuse, tai dingdavo iš jo. Jis negalėjo suprasti, kaip tai nutikdavo? Pasirodo, kol sovietinis PAZ‘ikas kratėsi kalnų keliais, Vytautas sugebėdavo pro langą išlipti ant autobuso stogo, o vėliau, kai nusibosdavo kelio dulkės, vėl įsliuogdavo į vidų... Buvo nutrūktgalvis.

Aš irgi pamenu atsitikimą kalnuose – A.Jucevičius duoda komandą stovyklai startuoti, o Vytauto nėra. Visi sunerimę, o po valandėlės Vytautas pasirodo ir sako: „Buvau pasilipęs aukščiau ir meditavau. Matau dar niekur neinate, tai ir sėdžiu toliau...“ Buvo katinas, kuris vaikščioja, kur nori...

Vytautas buvo ištobulinęs savo kūną – panėręs po vandeniu išbūdavo beveik iki 5 minučių, žiemą maudėsi lediniame vandenyje, mėgo bekelės bėgimo trasas. Didelės valios ir vidinės jėgos žmogus. Niekada nieko neįžeisdavo, visada rasdavo pasakyti ką nors gero ir gražaus.

Didžiausia Vytauto vertybė – tolerancija. Jis mylėjo visus, visada šypsodavosi, buvo nepaprasto gerumo žmogus, tačiau labai jautrus, kitų įžeidimus priimdavo giliai į širdį. Turėjo daug planų, tačiau likimas pakoregavo kitaip. Rugpjūčio 29 dieną, 14.45 val., jis paliko šį pasaulį. Buvo vedęs ir turėjo tris vaikus.

Niekada nieko neįžeisdavo, visada rasdavo pasakyti ką nors gero ir gražaus.

Prieš ketverius metus, bežygiuojant aplink Vilnių, sutikome V.Nosevičių kartu su kale Aira, tokį visą linksmą, sušilusį, skubantį prasimankštinti. „Vytai, įrašyk į dienoraštį ką nors...“ – paprašiau. Jis mielai brūkštelėjo kelis sakinius ir pasišokinėdamas išnyko už Sapieginės kalvų.

Ilsėkis ramybėje Vytautai, stebėk mus iš viršaus, siųsk ženklus, kad viską darytume teisingai.

Planavome keliauti...

Vytautas Bukauskas, keliautojas, Lietuvos Shotokan karatė federacijos narys

Vytas buvo ne tik mano bendravardis, bet ir draugas. Su juo susipažinau per jo mamą Onutę, kai pradėjau spausdinti straipsnius apie savo keliones jų žurnale „Kelionės ir pramogos“.

Jis visada buvo geros nuotaikos ir besidomintis tuo, kur žmonės keliauja. Turėjome dar vieną mus vienijančią temą – kovos menai. Jis visada mane pasveikindavo su karatė pasiekimais varžybose. Pats jose nedalyvaudavo, nors, manau, duomenis tam turėjo.

Nesame kartu keliavę, bet planų per pastaruosius keletą metų buvo.

Išskirčiau istoriją su japonų dviratininku, kuris keliavo aplink pasaulį. Lietuva jam buvo 100-oji šalis, o Vytautas parekomendavo Nakanishiui apsistoti pas mus sodo namelyje, kuriame mes gyvenome. Tas susitikimas turėjo esminės reikšmės mano pirmai kelionei į Japoniją ir po to dar kelioms bei televizijos laidoms apie tą šalį per LRT kelionių laidą „Keliauk“.