Ina Gaidamavičienė: Šunys gelbsti nuo vienatvės, depresijos ir kitų civilizacijos padarinių

Socialiniuose tinkluose galima įžvelgti ryškią tendenciją: beglobiais gyvūnais žmonės atrodo susirūpinę labiau nei našlaičiais vaikais.

Žmonės, kurie perdėtai demonstruoja rūpestį beglobiais gyvūnais, neretai man atrodo įtartini ir besielgiantys kaip patys didžiausi egoistai. Įsivaikinti ar tapti našlaičių globėjais – begalinė atsakomybė ir milžiniškas įsipareigojimas visam gyvenimui, o su gyvūnais nepalyginti paprasčiau: atsibodo, pasikeitė gyvenimo aplinkybės – ir kaip nebereikalingą žaisliuką numylėtinį keturkojį imi ir pristatai kokiai nors globos organizacijai. Kita vertus, šiandien labai madinga pasiimti šuniuką iš prieglaudos – būtent šitaip kai kurie žmonės nori pasidemonstruoti esantys kilniaširdžiai ir ne snobai; kiti, žiūrėk, dairosi populiarios veislės ar net mišrūno visiškai neišmanydami, ką toliau su tuo gyvu padaru daryti, kaip elgtis ir gyventi.

Kažkada buvo madinga laikyti biglius, paskui – haskius, Jorkšyro terjerus, bet kai mada praėjo, snobai stengėsi šuniukų atsikratyti...

Jau nekalbu apie emigrantus – retas kuris, nusprendęs palikti Lietuvą, su savimi vežasi ir augintinį (pažįstu tik vieną merginą, kuri į Amsterdamą išsivežė net keturis savo gyvūnus). Kad ir kaip nederėtų smerkti, šiuo atžvilgiu žmonės yra žiaurūs. Iki šiol negaliu pamiršti vokiečių aviganės akių – ją į prieglaudą atvedė jauna pora, nusprendusi išvykti iš Lietuvos. Vaikus, jei jų neišsiveža, paprastai palieka seneliams, dėdėms, tetoms, o keturkojams augintiniams vietos niekur nebelieka. Yra ir dar baisesnių atvejų: kažkada buvo madinga laikyti biglius, paskui – haskius, Jorkšyro terjerus, bet kai tų veislių mada praėjo, snobai stengėsi šuniukų atsikratyti...

Kas atsitiko, kad, sulaukusi brandaus amžiaus, staiga pajutote, jog savo gyvenimą turite susieti su gyvūnais?

Gal ne taip jau staiga. Su tėvais gyvenau ir augau Kaune, Žaliakalnyje (toje vietoje, kur dabar stovi krepšininko Arvydo Sabonio namas), ir niekada namuose nebuvo keturkojų kulto. Tiesa, turėjome tokį kiemsargį, kuris vietoj būdos pasirinko kieme augančio ąžuolo drevę ir joje gyveno. Kai tėvams teko kraustytis į Vilnių ir šuniukas buvo kažkam atiduotas, jis po kurio laiko pabėgo iš naujųjų šeimininkų ir grįžo į savo senąją drevę. Tada tėtis mums, vaikams, paaiškino, kad Meškis bus profesorius, ir atidavė jį į tuometę Veterinarijos akademiją.

Vėliau supratome, kam. Kai įsikūrėme sostinėje, net nedrįsau tėvų prašyti, kad nupirktų šuniuką, nes iš anksto žinojau, kad to niekada nebus. Svarbiausios buvo meninės gimnastikos treniruotės, kurias lankiau visą savo vaikystę iki vidurinės mokyklos baigiamųjų klasių, – jų įkrautą energiją jaučiu iki šiol. Ilgaplaukių taksų veislės keturkojis mūsų namuose atsirado, kai vyriausias sūnus Domas (šiandien jam – 35-eri) pradėjo eiti į pirmą klasę. Šuniukas išgyveno aštuonerius metus, per tą laiką gimė antras sūnus, Antanas (dabar jam – 33-eji), ir dukra Urtė (jai – 25-eri). Šiai dar vežimėlyje taksiukas mėgdavo nulaižyti ašaras. Aplinkiniai stebėdavosi, kad toleruoju tokį „laukinį“ sambūvį, bet jau tada supratau, kad vaikai, augantys be šuniuko, yra nuskriausti vaikai. Negana to, namai be šuns – ne namai. Kai dukra atsistojo ir pradėjo vaikščioti, gyvūnas net supyko, imdavo ant jos loti: kaip čia dabar įprastas gyvenimas pasikeitė... Vėliau Urtė sakydavo, kad jos vyras bus policininkas, nes tik policininkai vedžiojasi vokiečių aviganius (matyt, televizijos serialo „Komisaras Reksas“ įtaka). Antanas, galima sakyti, net darželio nelankė, nes likęs vienas šuo kaukdavo, tad dienas leisdavo dviese. Būdavo, skambinu, klausiu, ką veikia, sako: „Piešiu, o šuo guli šalia.“ Tada laikėme basetą – šios veislės šuniukams būdingas nustebęs žvilgsnis. Pastebėjau, kad ir sūnaus žvilgsnis pasidarė labai panašus į baseto...

Didžiąją savo laiko dalį aukojau vaikams: buvau ir mama, ir taksi vairuotoja, kuri po pamokų vyresnįjį veždavo į baseiną, vidurinįjį – į Jūratės Stauskaitės dailės studiją, o mažąją – į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Rutina, bėgimas voverės ratu, bet šiandien dėl to nė kiek nesigailiu, gyvenimas tikrai nepralėkė pro šalį, tą periodą prisimenu su gražia nostalgija. Kai vaikai užaugo (Domas – chemikas, kaip ir mudu su vyru, gyvena ir dirba Vokietijoje; Antanas – fizikas, bet pramušęs galvą dėl kalnų dviračių; Urtė Danijoje studijavo mados technologijas, dabar – ekonomikos magistrantė), o vyras, kuris labai abejingas gyvūnams, greičiau – jų net nemėgsta, vis daugiau laiko ėmė skirti savo kaimo sodybai, pajutau ne tik tuštumą, bet ir veiklos trūkumą.

Iš darbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje išėjote likus vos porai metų iki pensijos – retas kuris pasiryžtų žengti tokį žingsnį.

Šiuo sprendimu prieš porą metų labiausiai šokiravau savo tėtį: jis neturėjo kito paaiškinimo, išskyrus tą, kad „nušokau nuo proto“. Nurimo tik tada, kai sužinojo, kad uždirbu ir moku mokesčius, tad ir dabar vis nepraleidžia progos pasiteirauti: „O mokesčius jau susimokėjai?“ Buvau aukščiausios kategorijos metalo restauratorė, į kurios rankas patekdavo vėlyvasis istorinis laikotarpis: ne archeologiniai radiniai, o etnografiniai objektai, monetos, šarvai, ginklai...

Nedrįsčiau sakyti, kad pasiekiau profesionalumo viršūnę, bet mačiau, kad savo darbe „pasiekiau lubas“, kasdien jaučiau monotoniją, nuobodulį ir iššūkių trūkumą. Maloniausia gyvenimo dalimi tapo rytiniai pasivaikščiojimai su paimta iš prieglaudos juoda Labradoro retriverio kalyte Maja Gabana – su ja tiesiog praskriedavau užmiesčio keliukais. Ir tai mane įkraudavo teigiamos energijos visai darbo dienai. Ėmiau mąstyti, o kodėl gi visas laikas negalėtų būti toks? Prisipažinsiu: visą gyvenimą bijojau didelių šunų. Augindama vaikus ir stumdydama šaligatviu vežimėlį, jį visada atsukdavau į besiartinantį masyvų keturkojį, kad tas manęs nekliudytų (tikėdavau, kad ant vežimėlio vis tiek niekada nešoks). Sykį net į darbą neišėjau, nes į laiptinę buvo įsmukęs kažkieno vilkšunis, o kai mano Maja Gabana apkandžiojo į svečius atėjusią draugę, rimtai susigriebiau: nedresuotas šuo – nenuspėjamas šuo. Mokiausi, daug skaičiau, sužinojau, pasirodo, elementariausių dalykų, pavyzdžiui, kad bet kurio keturkojo prielankumą įgysi tik artindamasis prie jo atverstais delnais ir pan. Atostogavau, naršiau feisbuke ir „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje pamačiau nuostabaus grožio kurtsharą, medžioklinį šunį, – noriu! Pasitariau su sūnumi, šis sudvejojo, ar du stambūs keturkojai nesukels per daug rūpesčių. Noras ir nusiteikimas buvo didesni už bet kokias abejones. Gal ir klydau priimdama tokį sprendimą, nes kurtsharai – bėgikų šunys, kasdien su jais reikia pasileisti bent po penkis kilometrus, bet vis tiek nesigailiu. Antras keturkojis paskatino įkurti šunų viešbutį – draugai paprašydavo kelias dienas prižiūrėti jų augintinius, sakydami: „Jei du turi, trečias ar ketvirtas savaime pabus.“, o paskui šis hobis tapo verslu. Iš pradžių dar svarsčiau: „Gal kada nors...“, bet ką reiškia „kada nors“ – imk ir daryk dabar. Paprašiau, kad sūnus sukurtų feisbuko puslapį, jis tapo toks pat populiarus ir lankomas, kaip ir pats viešbutis, į kurį dabar visų pageidaujančių jau nebegaliu priimti. Bet taip yra šiandien. Kai, kolegių nuostabai, išėjau iš darbo ir verčiausi su nedidele išmoka, buvo šiek tiek neramu, nes pirmomis savaitėmis keturkojų klientų antplūdžio tikrai nesulaukiau. Pirmas viešbučio gyventojas buvo trylikos metų šuniukas, vardu Keris, dėl kurio visą naktį nemiegojau: vis laksčiau prie jo, baimindamasi, ar jis dar gyvas. Bet jis gyvas ir po šiai dienai – daug keliaujantis jo šeimininkas vis atveža kelias dienas pažiūrėti.

Gyvenimas su šunimis mane daug ko išmokė: pasaulio pažinimo ir tolerancijos, gyvūnų psichologijos, kitokios kantrybės, nei ją buvo suformavusi mano profesija.

Gyvenimas su šunimis mane daug ko išmokė: pasaulio pažinimo ir tolerancijos, gyvūnų psichologijos, kitokios kantrybės, nei ją buvo suformavusi mano profesija, o svarbiausia – įsiklausyti į kiekvieno šuniuko poreikius. Antai vienas šeimininkas atveža savo mišrūną ir įspėja, kad jis agresyvus. Nematau jokios agresijos: žvaliai įšoka į automobilį, važiuojame į parką, bet išlipti nenori – piktai urzgia. Galvoju, ką daryti... Gelbsti intuicija: paimu jo pavadėlį ir šunelis tampa mielas kaip avinėlis. Pamąstau ir lyginu su žmogaus pasauliu: štai ką reiškia „savi marškiniai arčiau kūno“.

Dvidešimt keturias valandas po vienu stogu su tuzinu šunų – kas nors pasakytų, kad reikia didelės beprotystės pasirinkti tokį gyvenimo būdą.

Vienas smagiausių mano pasikeitusio gyvenimo privalumų yra tas, kad sekmadienio vakaras ir pirmadienio rytas nebekelia neigiamų emocijų: ak, ir vėl į tą darbą... Tūkstančiai žmonių išgyvena šią būseną ir šiandien aš juos galiu tik užjausti. Kokia palaima, kai nebereikia paskubomis pusryčiauti ir susipilti puodelio kavos, – ja galiu mėgautis mažais gurkšneliais kad ir visą pusvalandį. Mano namai-viešbutis nėra kalėjimas. Tai – ne ta erdvė, kurioje narvuose uždaryti kokie nors plėšrūnai. Jie nepatiria streso, nes gali vaikščioti po visus kambarius, gali miegoti, kur tik patinka, net ir mano lovoje. Nesuprantu, kai kas nors klausia, ar turiu privatų gyvenimą. Gyvenimas su šunimis ir yra mano privatus gyvenimas. Kitoks jis man nereikalingas.

Kai buvau jauna, norėjosi didesnio komforto, daiktų, prie kurių niekas neprisiliestų ir nepažeistų mano erdvės. Apgraužta kėdės ar stalo koja atrodė baisus nuostolis, o dabar – na, ir kas čia tokio? Išgalėsiu, nusipirksiu naują, o jei ne, bus viena kėde mažiau, ar tai pasaulio pabaiga? Nėra namuose tokio daikto, kurio netekusi išgyvenčiau didžiulę tragediją. Metams bėgant, požiūris į „turėjimą“ ir „buvimą“ smarkiai keitėsi pastarojo naudai. Vieta, kurioje esu įsikūrusi, gera tuo, kad šiame užmiestyje plyti laukai laukeliai, miškai miškeliai, todėl pasivaikščiojimą su viena keturkojų grupe keičia pasivaikščiojimas su kita, vasarą maudomės netoli esančiame upelyje, po kelis sukėlusi į automobilį, vežuosi juos į Vingio parką, kur neretai dar patiriu pagyvenusių žmonių diskriminaciją ir neapsakomą pyktį moteriai, kuri vedasi kelis šunis.

Vienintelis laikas, kai ištuštėja namai, – tai slidinėjimo atostogos kalnuose. Šiai aistrai negaliu atsispirti ir bent du kartus per sezoną stengiuosi pasiekti Alpes. Vaizdas, kurį matau Austrijos viešbutyje, – žmonės čia turi teisę atsivesti gyvūnus, šie išsitiesa po stalais restoranuose, negali nežavėti. Negali nežavėti ir nauja karta, kuri turi išsiugdžiusi labai jautrų požiūrį į gyvybę. Viena šešiolikmetė paauglė, vardu Gabija, net iš Naujininkų kartą ar du per savaitę atvažiuoja pas mane, į Pilaitės pakraštį, savanoriauti, nes yra rimtai užsidegusi būti kinologe.

Kad toleruotų jūsų verslu tapusį pomėgį, sutuoktiniui, kuris, kaip minėjote, nėra didelis gyvūnų gerbėjas, reikėjo begalinio supratingumo ir pasiaukojimo.

Kai kartu nugyventas jau ne vienas dešimtmetis, kai užauginti trys vaikai, nieko kito nebelieka, kaip besąlygiškai gerbti vienam kito pomėgius. Mudviem taip ir nutiko: iš profesijos chemikas, jis vadovauja vienai langų gamybos įmonei, o visą laisvalaikį skiria Anykščių krašte esančiai sodybai kurti (ėmėsi net baldus daryti) – iš esmės ten ir gyvena, tačiau bet kuriuo momentu yra pasiruošęs man padėti, jei tik iškyla koks nors rūpestis. Šiandien nebūtina kartu po vienu stogu praleisti dvidešimt keturias valandas, kad jaustumeisi esantis šeimos žmogus. Sunku pasakyti, ar būtume laimingesni, jei likę dviese dideliame name iš nuobodulio nerastume sau vietos. Dabar ir vienas, ir kitas negalime skųstis, kad gyvename nuobodžiai. O per šventes (iš kurių viena reikšmingiausių – mūsų namo gimtadienis gruodžio 19 dieną, jam jau dvidešimt metų), kai susirenkame visi, vietos po stogu užtenka ir žmonėms, ir šunims. Beje, iki šiol mūsų šeimą sieja vienas bendras didelis hobis – slidinėjimas: vyras su sūnumis renkasi sudėtingesnes trasas, man pakanka ir kuklesnių.

Kai namuose atsirado australų aviganis Meilė Kuperis, gimė idėja imtis dar vienos veiklos – psichoterapinio gydymo šunimis. Visame pasaulyje australų aviganiai laikomi šunimis psichologais ir yra vedžiojami po įvairius sutrikimus gydančius raidos centrus, nes jie geba nepersiimti pašalinių dirgiklių, išlieka stojiški, mažina stresą, atpalaiduoja, teikia pozityvių emocijų. Taip pat jie padeda žmonėms, išgyvenusiems gamtos stichijas ir kataklizmus, karo baisumus. Australų aviganiai – nuolatiniai gaisrininkų palydovai, dažni svečiai vaikų onkologijos centruose. Vakarų pasaulyje praktikuojama atvesti šunų į mokymo įstaigas, bibliotekas, kur susirenka lankytojų, turinčių mokymosi problemų, negebančių susikaupti.

Taigi per dvejus darbo metus supratau, kad ne tik delfinai, bet ir keturkojai švelniakailiai žinduoliai, kažkada laikyti kaip namų sargai, šiandien yra geriausi pagalbininkai, gelbstintys nuo vienatvės, depresijos ir daugybės kitų neigiamų šiuolaikinės civilizacijos padarinių. Šiandien, gerdama kavą su draugėmis, mėgstu pajuokauti: kai senatvėje nebegalėsiu užsidirbti, mane išlaikys šunys, įdarbinti ligoninėse, gaisrinėse, kitose socialinėse institucijose.