Inara Lopetaitė-Akin: „Holivude išlieka tik patys stipriausi“

Garsaus mados fotografo Asho Guptos studijos ilgai ieškoti nereikia: ji visai netoli Holivudo, ypač jei žodį „netoli“ matuosi Los Andželo masteliu. Studijoje, užimančioje antrą pastato aukštą ir atvirą terasą, klesti jaukus meniškas balaganas. Vonios kambaryje pūpso šūsnis „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“, iš televizoriaus sklinda lounge stiliaus muzika, odiniai baldai nukloti prašmatniomis dizainerių suknelėmis ir dar įspūdingesniais dainininkės Lady Gagos aksesuarais.

Po kambarį su puodeliu kavos bėginėja pusnuogė prancūzė manekenė Arielle, ją žvilgsniais sekioja būrelis stilistų, kirpėjų, dizainerių, fotografo asistentų, vadybininkų ir padėjėjų: tuoj prasidės fotosesija. Pats Ashas – aukštosios mados ir įžymybių fotografas, dirbantis garsiausiems mados žurnalams ir leidžiantis savo fotografijų knygas, – išnyra iš tamsaus kabineto ir šypsodamasis atskuba paspausti mums rankos. Jo charizma persismelkia net per didžiulį medvilninį šaliką ir tamsius akinius: norint tapti žymiu fotografu Los Andželo rinkoje, reikia tikrai daugiau negu talento.

Asho suburtoje profesionalų komandoje sunku nepastebėti dailios tamsiaplaukės, atidžiai stebinčios kūrybinį procesą ir kiekvieną akimirką pasiruošusios atnaujinti modelio makiažą. Lieknutė, apsivilkusi kuklia juoda suknele, su didžiulėmis platformomis – ją pačią lengvai palaikytum modeliu. „Oi, ne, – mojuoja rankomis Inara. – Tam buvo laikas prieš dešimt metų... Dabar retkarčiais dar fotografuojuosi, bet labiau savo malonumui. Tai nebėra mano pašaukimas, nes visas jėgas skiriu pagrindiniam darbui.“

Į specialiųjų efektų ir scenos grimo studijas Inara kibo vos atvykusi į Los Andželą, kino industrijos sostinę – prieš trejus metus. Nuėjo ilgą išbandymų kelią, kol galiausiai atsidūrė čia. „Ji dirba pas mane jau keturis mėnesius. Ir man tai labai patinka, – neslepia Ashas. – Matote, kiekvienas vizažistas yra susipažinęs su makiažo technika, bet kitas klausimas – ką jis su ja daro. Tai, ką žmogus kuria, kaip naudoja priemones ir spalvas, ateina iš jo šaknų, iš jo sielos. Tuo menininkai ir skiriasi vienas nuo kito. O Inara yra fenomenali.“

Fotosesija lauko terasoje vyksta gerą pusdienį. „Man tai patinka“, „nuostabu“, „tobula“ – Ashas čeksi fotoaparatu, negailėdamas komplimentų grakščiajai Arielle, o visa komanda sukasi aplink ir tyliai atlieka kiekvienas savo darbą. Keletą kartų visiškai pakeitusi modelio makiažą, Inara pagaliau atsipučia: „Baigta. Galime važiuoti namo.“ Išsibučiuojame su kūrybine grupe ir riedame į Korėjos miestelį – Los Andželo miesto dalį netoli Holivudo, pilną didžiulių komercinių pastatų, azijietiškų restoranų ir gyvenamųjų kvartalų. „Su šeima čia atsikraustėme prieš pusmetį, – pakeliui pasakoja Inara. – Anksčiau gyvenome jaukiame vyro Danieliaus namelyje Holivudo kalvose, kur įsikūrę daug įžymybių. Tačiau ten nebuvo geros mokyklos, todėl vien dėl vaikų ir gero jų išsilavinimo ryžomės išsikraustyti.“

Dabar šeima gyvena trijų aukštų kotedže. Inaros vyras Danielius (60) su mumis sveikinasi lietuviškai, trylikamečiai Inaros dvynukai Greta ir Jonas lietuvių kalbos, žinoma, irgi dar nepamiršę, nors mokykloje ir namuose dažniau kalba angliškai. Vakarieniauti einame į greta namų esantį korėjiečių restoraną. „Dabar, po trejų metų, pagaliau galiu pasakyti: esu laimingas žmogus, – šypteli Inara, už stalo netylant lietuviškiems ir angliškiems pokalbiams. – Turiu puikią šeimą, nuostabų darbą, apsipratau su amerikietišku gyvenimo būdu... Daugiau man nieko nereikia.“

Jei prieš ketverius metus nebūtumėte nuvykusi į grožio konkursą Kaliningrade, viso to dabar nebūtų?

Inara: Gal būtų kažkas kita?.. Pamenu, tuomet buvau pasiryžusi radikaliai keisti gyvenimą, nes ankstesniojo nebegalėjau tverti. Nenoriu prisiminti savo buvusios santuokos bloguoju, bet... Su pirmuoju vyru mes niekada nebuvome tikra šeima. Jis buvo labai turtingas, bet pinigai laimės nesuteikia... Aš su mažais vaikais gyvenau savo gyvenimą, jis – savo. Jam rūpėjo jo bizniai, azartiniai lošimai... 

Ar tuomet bent jau buvote materialiai aprūpinta?

Inara: Na, taip, buvo didžiulis gražus namas, auklės, namų tvarkytojos, vairuotojai... Atrodytų – ko dar trūksta? Bet viduje nebuvo nieko: jokio ryšio, jokių bendrų vakarienių, jokių šeimos reikalų. Pinigų man niekas neduodavo – net drabužių neturėjau, man tekdavo dėvėti vyro kojines... Paskui užpuolė finansinės bėdos. Jis lošė, turėjo nesutarimų su verslo partneriu, pasijuto apgautas, viskuo nusivylė... Turėjome keletą namų – išpardavė viską, net baldus, liko tik plikos sienos. Niekam niekada to nesakiau, netgi Danielius ilgai nežinojo: buvo labai gėda, kad mano vaikų tėvas taip pasielgė... Kiekvieną dieną reikėjo galvoti, kuo pamaitinti vaikus. Nebežinojau, ką daryti, tad išvažiavau uždarbiauti į Daniją. Dirbau ten penkerius metus: teko paragauti ir nelegalės, ir juodadarbės duonos, beprotiškai ilgėjausi Lietuvoje likusių vaikų... Kabinausi į gyvenimą iš paskutiniųjų, studijavau keliuose universitetuose, mokiausi vadybos ir užsienio kalbų, uždirbtus pinigus siunčiau buvusiam vyrui ir vaikams. 2008-aisiais išvažiavau į konkursą „Misis pasaulis“ trokšdama, kad viskas pasikeistų.

Pati nesuvokiu, kaip sugebėjau gauti pirmąjį užsakymą – grimuotojos darbą siaubo filme su specialiaisiais efektais. Dirbau dienomis ir naktimis – žinoma, už dyką, nes man tai buvo gera praktika.

Karūnos nelaimėjote, bet viskas iš tiesų pasikeitė...

Inara: Nes sutikau Danielių. Jis ten atvyko kaip scenarijaus autorius, jokios įtakos komisijos sprendimams neturėjo. „Jei būčiau turėjęs, tu būtum laimėjusi“, – juokavo vėliau.

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Danielius: Žinote, iki tol aš tiesiog nebuvau matęs Rytų Europos moterų...

Štai kodėl iškart buvote nokautuotas!

Danielius: Kaliningrade įsitikinau, kokios jos gražios ir patrauklios (juokiasi). Bet Inara iškart išsiskyrė iš kitų. Tiesa, ji buvo sunkiai pasiekiama, o ir aš nepakankamai stengiausi, taigi nedaug trūko, kad niekada nebūtume tapę pora... Tačiau paskutinę sekundę vis dėlto priėjau pasikalbėti. Rezultatai jau buvo paskelbti, ji – truputį nusivylusi, bet atsipalaidavusi, taigi galėjome be rūpesčių šnektelėti. Kai prisimenu tą dieną, abejoju, ar ji suprato bent žodį iš to, ką aš pasakiau...
Inara: Na, dar ko – žinoma, supratau!
Danielius: Nesu tikras (juokiasi). Dabar tavo anglų kalba kur kas geresnė... Man atrodė, kad pažinties pradžioje mes bendravome be žodžių: akimis, šypsenomis, žvilgsniais...
Inara: Kalbėjomės keturias valandas – pokalbį teko nutraukti tik todėl, kad jam reikėjo skristi atgal į Los Andželą, o man – į Daniją. Iškart pajutau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti. Palaikėme ryšį telefonu ir internetu. Po mėnesio jis pas mane atvažiavo: kartu praleidę savaitę supratome, kad puikiai tinkame vienas kitam. Jis anksčiau buvo vedęs, vaikų neturėjo; aš oficialiai nebuvau išsiskyrusi, bet buvęs vyras skyryboms neprieštaravo, tad labai greitai išsiskyriau ir prisiteisiau vaikų globą. Vos po kelių mėnesių Danielius pasiūlė susituokti. Jis surizikavo, ir aš surizikavau: ryžausi su vaikais išvykti gyventi į svetimą šalį.

Kaip pasijutote atsidūrusi Amerikoje?

Inara: Pirmosiomis dienomis viskas buvo įdomu, gyvenimas Holivude atrodė labai gražus. Paskui staiga apėmė baimė: miestas didžiulis ir svetimas, nieko nepažįstu, bijau net į parduotuvę viena išeiti... O dar reikėjo galvoti, ko griebtis, ką dirbti. Išlaikiau vairavimo egzaminą, su automobiliu pasijutau laisvesnė. Įstojau mokytis specialiųjų efektų ir grimo dailininko specialybės – ir iškart kibau į darbą.

Los Andžele lengva rasti darbo?

Inara: Labai sunku. Esi niekas, pradedi nuo nulio, griebiesi už šiaudo... Konkurencija Holivude siaubinga: vizažistų, aktorių, dainininkų čia begalybė. Pati nesuvokiu, kaip sugebėjau gauti pirmąjį užsakymą – grimuotojos darbą siaubo filme su specialiaisiais efektais. Dirbau dienomis ir naktimis – žinoma, už dyką, nes man tai buvo gera praktika. Ne visi žmonės su manimi buvo malonūs: pasitaikė ir išpuikusių, šiurkščių, nepatenkintų... Galėjau rinktis: arba viską mesti, arba pakelti galvą ir eiti toliau. 

Danielius: Aš ją palaikiau: „Nesustok, tęsk, ką pradėjai.“ Labai džiaugiuosi, kad ji ištvėrė. 
Inara: Ilgai dirbau už dyką, nes be praktikos tavęs Los Andžele niekas nesamdys. Apie darbo vietą Asho Guptos studijoje tada nė nesapnavau. Pati negaliu patikėti, kaip man pasisekė... Naujausiame jo fotografijų albume beveik visur makiažą atlikau aš, dirbu geriausių profesionalų komandoje. Bet kelias iki to buvo labai vingiuotas. Teko dirbti su neprofesionaliais modeliais ir fotografais, dalyvauti kuriant mėgėjiškus filmus, gerus ir blogus vaizdo klipus. Taip susipažįsti su žmonėmis, palieki jiems įspūdį... Kitąsyk jie, žiūrėk, vėl tau paskambina. Gauti darbo galima ir pagal skelbimus internete, tačiau į vieną vietą pretenduoja po kelis šimtus norinčių – net jei už darbą nemokama... Labai lengva pasijusti išnaudojamai, kita vertus, jeigu tau pasiseka – atkaklios pastangos gali būti dosniai atlygintos. Kartais vis dar dirbu nemokamai, jei paprašo bičiuliai arba projektas pasirodo įdomus. Taigi mano dienos uždarbis dabar svyruoja nuo nulio iki septynių šimtų dolerių. Neskaičiuoju, kiek uždirbu ir kiek išleidžiu, bet didesnio pasiekimo negu knyga su geriausiu mados fotografu neįsivaizduoju. Holivude išlieka tik patys stipriausi: daugelis atvažiuoja, padaužo galvą į sieną ir, pabrukę uodegas, važiuoja namo. O tie, kurie atkakliai dirba, pasiekia savo.

Ar šeimos gyvenimui lieka nors šiek tiek laiko?

Inara: Visi amerikiečiai įpratę daug dirbti... Turiu nuostabų vyrą, kuris mane puikiai supranta. Jaučiu šeimos palaikymą: mes esame komanda, ir aš iš gyvenimo daugiau nieko nenoriu.  

Kaip vaikams čia sekasi?

Inara: Geriau negu man – juk mažiems lengviau adaptuotis. Jie atvažiavo visiškai nemokėdami kalbos, bet išmoko vos per tris mėnesius. Mokykloje iš pradžių buvo sunku, nes ji nebuvo pati geriausia, bet dabar jie mokosi puikioje mokykloje, turi daug draugų ir yra labai patenkinti. Viskas tik į gera. 

Su savo tėčiu jie nebendrauja?

Inara: Norėčiau pasakyti, kad bendrauja... Bet negaliu. Per Kalėdas ar jų gimtadienį tėčiui reikia daug kartų priminti, kad bent žinutę parašytų... Stengiuosi dėl to nebesijaudinti: aš turiu šeimą, mano vaikai dabar yra ir Danieliaus vaikai, jis labai jais rūpinasi. 

O kaip jie žiūri į Danielių?

Inara: Labai gerai. Juk jie nieko daugiau neturi... Jis jiems – puikus pavyzdys. Nė negalėčiau įsivaizduoti geresnio patėvio.
Danielius: O aš galėčiau... Manau, mūsų santykiai vis dar yra šiek tiek įtempti. Pamenu, kai mes susipažinome, jie buvo maži mieli vaikučiai, kurie man patikliai duodavo ranką, kai eidavome pasivaikščioti. O dabar jau neduoda...

Jiems jau trylika – tai natūralu...

Danielius: Žinau. Bet vis tiek stengiuosi, kad mūsų santykiai būtų kuo šiltesni. 
Inara: Danielius, kaip tikras tėvas, moko juos būti sąžiningus, nemeluoti. Jie prisirišę prie jo, jis juos myli kaip savus. Gal vaikai ir jaučia nuoskaudą, kad tikrasis tėtis juos pamiršo, bet stengiamės tai kompensuoti savo meile. 
Danielius: Mes mielai bendrautume su jų tėčiu, išleistume vaikus į Lietuvą jo aplankyti, bet, be abejo, reikia noro ir jo noro. Aš norėčiau, kad jie nesijaustų gyvenantys Amerikoje tik todėl, kad daugiau neturi kur gyventi... Kad nesijaustų atstumti. Tikiuosi, greitai mes visi aplankysime Lietuvą. 

Danieliau, ką jūs dabar veikiate?

Danielius: Pastaraisiais metais daug dirbu kurdamas interneto puslapį: jis bus panašus į socialinį tinklą. 

Kuriate alternatyvą feisbukui?

Danielius: Jis bus unikalus ir labai naujoviškas: manau, pralenks feisbuką (juokiasi). Kartais vis dar rašau, bet didžiąją dalį laiko užima naujasis projektas, iš kurio mudu su Inara daug tikimės. 
Inara: Mes nesame turtingi, bet nesame ir vargšai. Manęs didesnis namas tikrai nepadarytų laimingesnės. Tačiau Danieliui norisi didesnių apartamentų, geresnio automobilio... 
Danielius: Juokinga, kai žmonės Lietuvoje kalba, jog Inara už manęs ištekėjo dėl pinigų ar žaliosios kortos: jei nebūtų meilės, jos jokia Amerika nesulaikytų. Nesu turtingas, tačiau taip norisi daugiau duoti savo šeimai, daugiau paaukoti labdarai, beglobiams gyvūnams... Inarai patinka Majamis, man – irgi: būtų smagu ten apsigyventi. Būtų smagu dažniau lankyti Vilnių... Tie norai įkvepia kurti verslą, kuris, tikiuosi, bus sėkmingas.

O kaip judu sutariate?

Inara: Buvo pakilimų ir nuosmukių, kaip kiekvienoje šeimoje. Juk negali būti be perstojo tobula... Bet dabar yra pakilimo stadija (šypsosi). Jis – labai geras vyras. Nepriekaištauja, jei nepagaminu vakarienės, kartu su manimi tvarko namus ar tiesiog pasamdo namų tvarkytoją. Savaitgaliais visi kartu lankomės kavinėse, keliaujame į atrakcionų parkus, per atostogas važiuojame į kurortus. Iš pradžių, neslėpsiu, planavome vaikus, bet dabar pasinėrėme į darbus. Dėl skirtingų tautybių mūsų santykiai tik įdomesni. Mūsų ir tikėjimai skirtingi: Danielius priklauso religiniam judėjimui Krikščionių mokslas ir kiekvieną sekmadienį lanko savo bažnyčią. Tačiau jo religija moko tik gerų dalykų, tad nėra ko tam prieštarauti. 

Danielius: Mums prikaišioja, kad netikime medicina, – tai netiesa, jei būtinai reikėtų, tikrai apsilankytume pas gydytoją. Bet jei negalavimai nedideli, stengiamės išvengti vaistų. 
Inara: Per gyvenimą jis nėra prarijęs nė vienos tabletės, nėra buvęs pas odontologą. Jis labai sąžiningas, niekada nemeluoja, o ištikimybė jam yra privalomas dalykas. Juk sakiau – juo galima visiškai pasikliauti!