Indė, laimėjusi Kanų kino festivalį: išskirtinis interviu – apie šviesos blyksnį šiuo choatišku laiku
Jos filme kasdienybės akimirkos virsta švelniomis, bet giliai žeidžiančiomis tiesomis. Indų režisierė Payal Kapadia kuria kiną, kuris ne tiek pasakoja istorijas, kiek leidžia jose pabūti – lėtai, jautriai, be skubos. Filme „Taip įsivaizduojame šviesą“ ji panardina žiūrovą į Mumbajaus naktis, jaunų moterų vienatvę ir trapias viltis, kur šviesa tampa ne tik fiziniu reiškiniu, bet ir vidinės būsenos metafora. Paryžiuje kalbamės su režisiere apie šį filmą, apie žvilgsnį, kuris skrodžia gimtąją šalį iš esmės, apie kiną kaip pasipriešinimo formą, ir apie tai, kaip meilė tampa universalia kalba.
„Taip įsivaizduojame šviesą“ pasakoja apie meilę, vienatvę ir sunkumus padedančią įveikti draugystę bei seserystę. Šis filmas yra tarsi šviesos blyksnis šiais sudėtingais, sunkiai apčiuopiamais ir choatiškais laikais. Ir jį pažiūrėti, perskaitę interviu, galite namų kino platformoje zmonescinema.lt: https://zmonescinema.lt/filmas/taip-isivaizduojame-sviesa/3576
Jūs man sakėte, kad po filmo „Taip įsivaizduojame šviesą“, kurį Lietuvoje galime pamatyti namų kino platformose, niekur neskubėsite. Minėjote, kad ir toliau vystysite idėjas apie Mumbajų – kartu su mano minėtu filmu, išeis dar du filmai ir visi kartu jie taps savotiška trilogija apie jūsų gimtąjį miestą?
Taip, po to, kai 2024-aisiais laimėjau Kanų kino festivalį, leidau sau toliau vystyti savo idėjas ir niekur nelėkti kaip akis išdegus. Tiesa, reikalų nemažai. 2025 metais grįžau į Kanus kaip žiuri narė. Taip pat daug dirbu kaip prodiuserė. Man svarbu prisidėti prie projektų, kurie kalba apie socialines problemas, nagrinėja moterų padėtį Indijoje. Dėmesio skiriu ir tarptautinei savo karjerai.
Užsienio žiniasklaidoje vis pamatau jūsų interviu apie „Taip įsivaizduojame šviesą“. Jam tikrai sekasi, nepaisant to, kad pergalės Kanuose įtakotas dėmesys galėjo jau ir prigesti...
Ak, šis filmas...Aš prie jo praleidau penkerius metus. Rašydama scenarijų, ieškodama jam pinigų, kurdama jį aikštelėje ir už jos ribų. Nesimaivysiu, aš tikrai labai džiaugiuosi, kad mano filmas buvo ir vis dar yra taip gerai priimtas.
Jūs supynėte trijų draugių gyvenimo Mumbajuje kasdienybės akimirkas. Man labai įstrigo Anu, kuri užmezga slaptus santykius su musulmonų vaikinu. Aš skaičiau, kad Indijoje, mišrias santuokas pasirinkę žmonės sulaukia labai daug neapykantos ir ji pavirsta net gi žiauriais nusikaltimais. Kaip yra iš tikrųjų?
Taip, deja, Indijoje tapatybės klausimas daro didelę įtaką žmonių santuokoms. Nesvarbu, ar kalbame apie religiją, ar apie kastų sistemą. Aš norėjau apie tai kalbėti savo kine, bet ne didaktiškai. Man tiesiog nesinorėjo nusileisti iki to fanatiško lygio, kai žmogus susiaurinamas iki begalybės. Todėl tapatybė tikrai nėra pirmas dalykas, apibūdinantis šią porą. Iš tikrųjų jie tiesiog labai mieli, tas vaikinas toks švelnus, negali jo nepamėgti. Šiaip jau, žmonės gali būti visokie. Aš norėjau parodyti juos tiesiog kaip jauną porą, gerai leidžiančią laiką. Tačiau, žinoma, realybėje viskas kiek kitaip. Jūs teisingai perskaitėte, tokių incidentų, susijusių tiek su kasta, tiek su religija, yra nemažai ir jų realūs tėvai tikrai to nepriimtų.
Incidentų, tokių kaip nužudymai? Ar...
Būna visko. Žmonės kartais tiesiog pabėga kartu…
Kokia dabar moterų teisių situacija Indijoje?
Mano supratimu, mes mums visai nebloga sekasi. Pagal mūsų Konstituciją, turime puikias paveldėjimo teises, teises į abortą... Tokie dalykai moterims Indijoje yra visai palankūs. Žinoma, yra ir problemų: pavyzdžiui, išžaginimas santuokoje vis dar nėra kriminalizuotas, kas, manau, yra tikrai šūdina.
Indija yra sudėtinga šalis. Gerai bent tai, kad mes oficialiai turime tas konstitucines teises, nes daugelis šalių neturi net to. Tai labai sudėtingas klausimas ir jam atsakyti man prireiktų kokių dviejų dienų. Yra kastos, klasės, religijos klausimai, prieiga prie kultūros ir socialinių išteklių. Visa tai lemia, kokia moteris esi ir kokias privilegijas – ar jų trūkumą – turi. Tad būtų sunku atsakyti už „vieną moterį“, nes tai paneigtų daugybę kitų moterų patirčių.
Ar kada nors jautėtės ribojama kaip moteris?
Sakyčiau, kad ne.
Ar jūs esate išimtis iš taisyklės?
O jūs dažnai savo šalyje jaučiatės ribojama?
Na, ne. Tačiau Lietuvoje nėra suplanuotų santuokų! Juk kita labai svarbi “Taip įsivaizduojame šviesą“ linija yra apie moterį, kuri gyvena sutartoje santuokoje. Ar tai kasdienis reiškinys Indijoje?
Taip, tai visiškai normalu. Tai tikrai mūsų kultūros dalis.
Juk Prabha filme kenčia…
Jos vyras Vokietijoje taip pat kenčia. Galbūt jis irgi nenori gyventi suplanuotoje santuokoje. Noriu pasakyti, kad kiekvienoje šalyje santuoka yra labai sudėtingas dalykas, kaip ir meilė. Nežinau, kaip yra pas jus, kai kalbama apie imigraciją, musulmonų populiacijas ir spalvotuosius, besituokiančius su baltaodžiais. Tai taip pat sudėtinga. Deja, mūsų pasaulis sukurtas taip, kad labai gerai atskirtų skirtingų tapatybių žmones, kai kalbama apie prieigą prie mokyklų, švietimo, darbų ir panašių dalykų. Taip veikia kapitalizmas. Ir tai yra bėda – tiesioginė tapatybė tampa priežastimi atskirti žmones. Nes žmonės yra daug sudėtingesni nei tai.
Grįžtant šiek tiek atgal prie filmo kūrimo proceso. Ar galite šiek tiek papasakoti apie ištakas ir kaip praėjo tie penkeri metai? Ir taip pat apie momentą, kai buvote atrinkta į Kanus, nes tai jau savaime reiškia labai daug – gauti tokį pripažinimą filmui.
Taip, man tai buvo tiesiog neįtikėtina. Žinote, kai kuri filmą, nelabai galvoji apie pabaigą. Nekuri filmo tam, kad jis patektų į festivalį. Kuri filmą, kurį nori sukurti. Tu tarytum žiūri sau į kojas. Tai kaip ilgų distancijų bėgimas. Žinote, žiūri žemyn, nesakai: „O, ten kalnas ir aš noriu ten atsidurti.“ Tu tiesiog galvoji: „Gerai, turiu judėti toliau, kitaip nebaigsiu”. Toks buvo mano procesas. Aš tiesiog buvau panirusi į darbą. Tai užtruko ilgai dėl finansavimo paieškų, o ir filmuoti Mumbajuje nėra lengva. Ypač todėl, kad veiksmas vyksta musonų sezonu, kuris yra labai tropinis, lietingas ir sudėtingas laikas filmavimams. Tad viską suplanuoti... tai tiesiog užėmė daug daugiau laiko. Taip pat turėjome atidėti filmavimą šešiems mėnesiams, nes aplink buvo visiškas chaosas. Tad viskas susidėjo... Ir galiausiai, kai filmas buvo baigtas…Tiesą sakant, pateikėme jį Kanams kaip montažo versiją, garso dar neturėjome. Tad kai jį atrinko, turėjau sau įsignybti.
Atsiprašau, gal kvailas klausimas, bet kokia idėja slypi už filmo pavadinimo “Taip įsivaizduojame šviesą“?
Daug galvojau apie du žodžius: „įsivaizduoti“ ir „šviesa“. Kai šalyje tvyro tam tikras kultūrinis etosas…Na, konkrečiai Indijoje, mes labai mokomi paklusti sistemai tokiai, kokia ji yra. Jei sistema tokia, tavęs nemoko kvestionuoti šeimos, kvestionuoti vyresnių žmonių, nes tai laikoma nekultūringa. Tu nuolat privalai paklusti. Tačiau aš asmeniškai nesuprantu, kaip įvyks pokyčiai, jei jauni žmonės nekovos su esama sistema? Tad man tai yra apie galimybės pamatymą šviesa ir jos įsivaizdavimas yra mąstymas apie naują būdą ar galimybę. Beje, filmo pavadinimas malajalių kalba yra “Prabhayay Ninachathellam”. Jame yra veikėjos vardas – Prabha. Jis taip pat reiškia „šviesa“. Tad tai tarsi dviguba prasmė: „Taip įsivaizduojame šviesą” ir „Viskas, ką įsivaizdavo Prabha“.
Ta švytinti mėlyna spalva ir poetiškas balsas už kadro, ar tai idėjos dalis?
Mėlyna spalva... Pirmoji filmo dalis vyksta musonų sezonu. Mumbajuje musonų sezonas pasižymi tuo, kad yra labai karšta ir tvanku. Lietus trunka tik keturis mėnesius, pas mus nelyja visus metus. O kai lyja, tai lyja labai stipriai. Tai ne šiaip lietutis... Tavo skėtis tikrai sulūš (juokiasi). Viskas šlapia keturias, penkias dienas, vanduo kaupiasi, visiška betvarkė…Nelabai malonu. Kadangi tiek daug lyja, visi Mumbajaus namai uždengiami labai storu mėlynu plastiku, kuris yra labai tvirtas. Ir net jei esate labai turtingas ir turite prabangų butą, turite uždengti savo balkoną ar terasą tuo plastiku, nes net visa jūsų įranga, televizorius ar bet kas kitas sudrėks. Tad visi dengiasi tuo mėlynu plastiku. Pastebėjau, kad visas miestas padengtas ta keista mėlyna spalva. Ir tai nėra labai graži mėlyna, tai tokia šūdina netikra plastikinė mėlyna. Tad norėjau filme kuo daugiau naudoti tą keistą mėlyną. Rasti būdą, kaip ją paversti gražia, estetiška. Todėl filme yra daug keistos mėlynos atspalvių.
Sakėte, kad žmonės mokomi nekvestionuoti sistemos, bet jūs kvestionavote sistemą. Kai mokėtės kino mokykloje ir jai vadovauti paskyrė aukšto rango politiko Modi draugą, kuris neturėjo jokios kvalifikacijos, jūs protestavote.
Taip.
Jūs buvote suimta, tiesa?
Nebuvau suimta, bet mums visiems buvo iškeltos bylos. Už protestavimą.
Man tiesiog smalsu, nes jis buvo vienas pirmųjų, pasveikinusių jus po pergalės Kanuose. Ar tai nebuvo šiek tiek veidmainiška? Politikai tiesiog norėjo jumis pasinaudoti?
Na, taip yra visur, ar ne? Taip nutinka. Visada su menu susiję žmonės kvestionuoja valdžios galias. O tada menininkai pripažįstami kitose pasaulio dalyse ir vietinė valdžia nebežino, ką daryti.
Bet ar buvo kokio nors atgarsio iš politikų?
Ne, nelabai. Iš tikrųjų buvau visai patenkinta, nes Indijoje turime cenzūros tarybą ir paprastai reikia pristatyti filmą pirmiausiai jiems. O jei jie nusprendžia, kad jis per daug seksualus ar politiškai nepatogus, ar dar koks... Jie priverčia tave jį iškarpyti. Aš labai dėl to bijojau, nes visa filmo esmė – jaunos moters seksualumas. Jei neturėsiu sekso scenos, nebus istorijos! Tad parašiau visą esė ir buvau visiškai pasiruošusi eiti į tarybą.
Ir kaip sekėsi?
Jie nieko neiškirpo! Jiems patiko. Jie pasakė, kad darbas geras, paplekšnojo man per petį ir išėjo.
Net atsidusau, ta sekso scena juk esminė…
Cenzūros taryba suteikė man sertifikatą, kuris reiškia, kad filmas skirtas tik vyresniems nei 18 metų žmonėms. Na ir gerai, vis tiek manau, kad vaikai per mano filmą nueis miegoti (juokiasi).
Mane palietė filmo akimirka, kai balsas už kadro pasakė, jog keldamasis į Mumbajų galvoji, kad tai „svajonių miestas“, o susidūręs su realybe tiesiog supranti, kad tai „iliuzijų miestas“. Ar kada nors taip jautėtės?
Manau, kad Mumbajuje gyvenimas yra labai nesaugus. Nuolat nutinka kažkas, dėl ko turime daug didelių problemų. Pavyzdžiui, 2005aisiais buvo didžiulis potvynis ir žmonės tris dienas buvo įstrigę savo automobiliuose ir panašiai. Tai buvo tikrai šūdina situacija. Ir visi padėjo vieni kitiems, lyg ir viskas gerėjo. Bet esmė ta, kad tokie dalykai nuolat kartojasi ir visi sako: „o, Mumbajus atsigaus, Mumbajui seksis gerai.“
Tik tiesa ta, kad toks kalbėjimas yra būdas žmonėms nespręsti esminių problem. Mumbajaus infrastruktūra, teisės į erdvę, būstą, ligonines yra tokios silpnos, kad mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik padėti vieni kitiems. Ir iš tikrųjų nėra jokios sistemos, kad žmonės galėtų patogiai gyventi. Mes turime didžiausius lūšnynus šalyje…Gerai, tai vis tiek galimybių miestas, bet tai nereiškia, kad jame privalai gyventi blogai, neturėti būsto ir panašiai.
Tai mane tikrai erzina, todėl manau, kad Mumbajus - prieštaravimų miestas. Jis suteikia daug galimybių - ypač moterims, nes Mumbajuje gyventi ir dirbti moteriai yra daug saugiau nei daugelyje kitų šalies vietų. Manau, kad tai susiję su kino industrija, nes ji yra Mumbajuje ir joje dirba tiek daug moterų…Tad, kai pamaina baigiasi 4 valandą ryto ir turi važiuoti traukiniu namo…
Visa tai, manau, lėmė tam tikrą didesnį profesionalumą moterų atžvilgiu. Bet vis dėlto, visos tos kitos problemos vis dar egzistuoja. Visi šie dalykai sukosi mano galvoje kalbant apie Mumbajų kaip svajonių ir iliuzijų miestą.
+2Ar Holivudas jums skambina?
Holivudas? Ne, niekas man neskambina. Liūdna. Aš noriu kurti „Marvel“ filmą! (juokiasi)
Kur dabar esate įsikūrusi? Mumbajuje?
Gyvenu tarp Mumbajaus ir Paryžiaus.
Tai gal skambino prancūzų žvaigždės?
Taip, Juliette Binoche tik ir laukia šios indų režisierės! (juokiasi).