Pirmadienio popietę indiško restorano „Sue‘s Indian Raja“ savininko Rajinderio Kumaro Chaudhary rezidencijoje Vilniaus priemiestyje buvo paminėtos 67-osios Indijos nepriklausomybės metinės. Į iškilmingą šventę rinkosi šalies politikai, ambasadų darbuotojai, verslininkai ir žinomi žmonės. Susirinkusiems sveikinimo žodį tarė Indijai Lietuvoje ir Lenkijoje atstovaujanti ambasadorė Monika Kapil Mohta.
Renginys buvo pradėtas skambant Indijos, o paskui ir Lietuvos himnams. Vėliau baltu sariu pasipuošusi M.Kapil Mohta angliškai kreipėsi į gausiai susirinkusius ir prabilo apie nepriklausomybės svarbą jos šalies žmonėms.
Ambasadorės kalba buvo nuolat verčiama į lietuvių kalbą, kad visus susirinkusius pasiektų Monikos išsakytos mintys: „1947 metais Indija paskelbė savo nepriklausomybę ir šią dieną mūsų mintys krypsta į tautos tėvą Mahatmą Gandhį ir visus tuos, kurie paaukojo savo gyvybes, kad mes galėtumėme jaustis laisvi ir nepriklausomi. Po nepriklausomybės paskelbimo 1951 metais mūsų žmonės paskelbė konstituciją, kuri per pastaruosius keturis dešimtmečius tarnauja kaip kelrodė žvaigždė siekiant tolimesnių tautos tikslų, siekiant būti nepriklausomais, siekiant šalies klestėjimo. Konstitucija – tai dokumentas, padedantis mūsų žmonėms toliau siekti laisvės, ji nurodo mūsų teises ir pareigas. Draugai, mes gyvename pasaulyje, kuris yra drebinamas negandų, politinių konfliktų ir globalinių ekonominių problemų. Tokia situacija kviečia mus burtis kartu ir kurti geresnę ateitį. Nors mes neturime savo ambasados Lietuvoje, tačiau galiu jus užtikrinti, kad mūsų širdis visada yra su jumis.“
Rugpjūčio 15-ąją, kuri yra laikoma oficialia Indijos Nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės diena, visoje šalyje vyksta įvairūs renginiai.
„Kiekvienas iškelia vėliavą, vaikai bėgioja gatvėmis ir mojuoja Indijos vėliavomis. Taip pat turime senus laikus menančią tradiciją – leisti aitvarus. Tai simbolizuoja laisvę. Nereikia pamiršti ir tai, kad dėvime apdarus, kurie yra vėliavos spalvų. O svarbiausia, kad nė viena indiška šventė neapsieina be saldumynų. Todėl ir šią dieną yra valgoma daug saldainių, įvairių saldžių patiekalų, nes tai yra mūsų šventimo tradicijos“, – portalui Žmonės.lt pasakojo M.Kapil Mohta. Ambasadorė pridūrė, kad jai labai malonu, jog lietuviai taip domisi Indijos kultūra ir papročiais.
„Man net keista, nes geografine prasme esame labai nutolę, mūsų valstybių gyventojų skaičius skiriasi, tačiau lietuviai man sako, kad mėgsta mūsų šalį, o ypač juos žavi mūsų kultūra. Taip pat pastebėjau, kad yra panašumų mūsų kalbose, juk lietuvių kalba yra kilusi iš indoeuropiečių, todėl net kai kurie vardai turi šiokias tokias indiškas šaknis“, – tikino ambasadorė.
Indiški šokiai ir vaišės
Po ambasadorės kalbos svečiams pasirodymą surengė klasikinių indiškų šokių šokėja bei mokytoja Kristina Luna ir „Radžjašri Rameš scenos meno ir šokio teatro akademijos“ šokėjos iš Vilniaus ir Kauno filialų. Taip pat susirinkusiems skambėjo indiškos melodijos ir buvo kviečiama susipažinti ir pasivaišinti indiškais patiekalais. Susirinkusiems grojo Šiaurės Indijos klasikinės muzikos ansamblis „Svara“, solistas Anatolijus Lomonosovas. Kai kurios viešnios laikėsi kvietimo kodo ir dėvėjo nacionalinį Indijos kostiumą – sarį.
„Indijoje yra aštuoni klasikinio šokio stiliai. Aš pristačiau du stilius, o mergaitės pristatė dar vieną. Pirmasis buvo iš Šiaurės Indijos ir buvo skirtas pirmapradžiam garsui „Om“. Judesys yra viso ko pradžia, o tas plėtojamas „Om“ yra lyg visatos kūrimas. Šokis yra užbaigiamas posmu dievui Šivai. Paskutinis šokis – iš Odisi stiliaus. Tai – rytų pakrantės šokis „Mokša“, kas reiškia „išsilaisvinimas“. Dažnas šokio repertuaras yra baigiamas būtent juo. Taip lyg pasiekiamas pasirodymo tikslas. Šokėjas per meną tarsi vienu žingsniu su žiūrovu priartėja prie sielos išsilaisvinimo“, – portalui Žmonės.lt apie pasirodymą pasakojo Kristina.
Moteris kiekvieną šokį atliko vilkėdama vis skirtingus kostiumus. Anot jos, tai buvo daroma todėl, kad kiekvienas šokis yra iš vis kito regiono, o ir rūbai juose skiriasi. „Sijonas, palaidinė, daug skambaliukų, nes kaip ir šokant flamenko reikia ritmiškai trypti kojomis – tai buvo pirmojo šokio rūbų ansamblis. Antrajam reikia dėvėti kelnes, nes yra daugiau įtūpimų, todėl renkuosi kelnių kostiumą, kad gražiau atrodytų bendras vaizdas. Visų stilių šokių aprangoje vyrauja gėlės, taip pat daugybė įvairių papuošalų. Šokėja yra lyg Dievo nuotaka, atliekantį sakralinį veiksmą šventyklose, jai priklauso visi tradiciniai ištekėjusios moters papuošalai. Tai, ką dabar matote, nėra viskas, nes dėl laiko trūkumo nepavyko visko užsidėti“, – juokėsi Kristina.
K.Luna daugiau nei prieš dešimtmetį pirmą kartą apsilankė Indijoje ir ten praleido dešimt metų. Šokis Kristinai tapo ne tik jos profesija, bet ir gyvenimo būdu.
Paklausta, kokie yra skirtumai ir panašumai tarp Indijos ir Lietuvos kultūros, Kristina teigė: „Visų pirma, Indijos kultūroje yra daugiau spalvų, daugiau formų, išraiškos ir ekspresijos. Mes esame šiauriečiai, esame labiau užsidarę, todėl viskas yra subtiliau. Mes šokame vadovaudamiesi protu, o Indijoje šokis iki šiol yra širdies menas, nes viskas eina per jausmus. Visi žinome, kas yra meilė, pyktis, skausmas, neapykanta, nes tai yra žmogiška. Tačiau per tuos jausmus mes galime papasakoti apie dievišką pasaulį, kurio mes iš esmės negalime atpasakoti paprastais žodžiais. Per jausmą, kuris yra indiškų menų ašis, bandoma pasibelsti į klausytojo ar žiūrovų širdį ir per tai labiau pasinerti į pasąmonę.“