Indrė Burlinskaitė apie jausmus Edvardui Gaurilovui: „Esame pasirengę dideliems pokyčiams“ (papildyta birželio 1 d.)

Jiedu skaičiuoja dar tik draugystės mėnesius. Susipažino šią žiemą, viename iš naktinių Vilniaus klubų. Edvardas kaip tik buvo grįžęs atostogų į Lietuvą. „Supažindino bendri draugai. Žinojau, kad ji kilusi iš Alytaus, kad yra žaidusi rankinį, kad buvo „Olialia“ mergaitė. Tiesą pasakius, nelabai daugiau kuo ir domėjausi“, – neslepia Edvardas. O Indrei aukštas, išvaizdus sportininkas paliko kur kas didesnį įspūdį. „Gražus vyras“, – tada pamaniau. Patraukė dėmesį vos pasirodęs klube. Vėliau bandžiau susirasti jį socialiniame tinkle, bet nesėkmingai. Nesuprantu, kodėl, bet niekaip neprisiminiau jo vardo. Tik po kelių mėnesių draugė netyčia priminė. Buvo nedrąsu, tačiau parodžiau iniciatyvą ir parašiau trumpą žinutę – mandagiai paklausiau: „Kaip sekasi?“

Indrės iniciatyva Edvardą nustebino. Sako niekada nebuvo sulaukęs tiek daug dėmesio iš merginos, bet jos atkaklumas ir nuoširdumas padarė savo. „Indrė graži ne tik išore, ji – be galo protinga ir nuoširdi mergina“, – negaili komplimentų draugei. Vienas kitą jie pažino ne per pasimatymus, o per ilgus pokalbius iki išnaktų internete. Sako iškart radę bendrų temų: Edvardas – futbolininkas, Indrė aštuonerius metus žaidė rankinį Alytaus komandoje. Vėliau diskusijas apie sportą keitė asmeniškesni pokalbiai apie pomėgius, vertybes, troškimus, karjerą. „Dabar juokauju: „Edvardai, kokie mes skirtingi, kai reikia rinktis, ką gaminsime pietums...“ Tačiau į gyvenimą žiūrime vienodu kampu, mūsų svajonės – tokios pačios, įsitikinimai panašūs. Mes norime vieno ir to paties – ateityje sukurti gražią ir darnią šeimą, atsparią visiems gyvenimo vėjams“, – prisipažįsta Indrė.

Gražuolė fotomodelis, erotiškas fantazijas žadinanti „Olialia“ mergaitė, pasak vieno portalo, nuolat „sprogdinanti seksualumo bombas“, prisipažįsta, kad, teisybę pasakius, iki šiol meilės reikalai jai nelabai sekėsi. „Daug kas stebėdavosi: „Kaip gi tu, Indrute, gali neturėti mylinčio draugo?“ Nenorėjau būti su bet kuo. Man keista, kad žmonės tuokiasi ir skiriasi: vieni dėl išskaičiavimo, kiti – dėl populiarumo, treti nebūna įsitikinę dėl savo jausmų, nevertina santykių, o tada išduoda, palieka šeimas. Man šeima – didžiausia vertybė. Svajoju ištekėti vieną vienintelį kartą ir visą gyvenimą būti ištikima vienam vyrui“, – tikina seksualios viliokės įvaizdžiu pagarsėjusi mergina.

Žiniasklaida buvo aprašiusi ne vieną jos romaną, į gerbėjų sąrašus įtraukusi ne vieną žymią pavardę. Tik Indrė tikina, kad ne viskas buvo tiesa. „Čia kaip sugedęs telefonas: kažkas kažką matė, kažkas kažką girdėjo, pasakė vienam, tas istoriją padailinęs persakė kitam... Štai jums ir nauja pokalbių prie puodelio kavos tema, – juokiasi mergina. – Žinoma, aš nesu vienuolė, kad man būtų draudžiama vaikščioti į pasimatymus. Artimo draugo ilgą laiką neturėjau, normalu, kad bendravau su žmonėmis. Laimei, man nereikėjo nieko įrodinėti Edvardui. Jis suprato, kokia esu, vos tik pažino mane.“

Kol kas jiedu puikiai susidoroja su Indrę nuolat lydinčiu apkalbų ir būtų nebūtų skandalų šleifu. Edvardo tai netgi visai nestebina: jis supranta, jog į merginas gavo Lietuvoje gana žinomą žmogų, todėl kalbos – neišvengiamos. „Iš pradžių buvau labai atsargus, nepažįstant žmogaus buvo sunku ką nors spręsti. Patiems reikėjo laiko, kad įsitikintume ir suprastume, ko norime. Kai jau buvome tikri, socialiniame tinkle pakeitėme savo statusus į „Įsipareigoję“, – pasakoja Edvardas. – Tai, kad dabar esame kartu, – likimo dovana. Mūsų santykiai paremti pasitikėjimu, pagarba ir meile vienas kitam.“

Artimo draugo ilgą laiką neturėjau, normalu, kad bendravau su žmonėmis. Laimei, man nereikėjo nieko įrodinėti Edvardui. Jis suprato, kokia esu, vos tik pažino mane.

Edvardas nuo viešumos apsvilti dar nespėjo. Gal dėl to, kad futbolininkai Lietuvoje netampa tokiomis garsenybėmis kaip, pavyzdžiui, krepšininkai. Iš Akmenės kilęs Edvardas futbolą pradėjo žaisti dar būdamas antroje klasėje. Vos penkiolikos išvyko sportuoti ir savarankiškai gyventi į Mažeikius. Baigęs vidurinę mokyklą pasirašė kontraktą su futbolo komanda „Kaunas“, o kad įgytų praktikos, buvo „paskolintas“ klubui „Šilutė“. Šioje komandoje aukščiausiojoje šalies lygoje žaidė ketverius metus. Bet grįžimas į Kauno futbolo klubą nebuvo džiaugsmingas – tai nebebuvo ta pati ekipa. Edvardas ryžosi drąsiam žingsniui: paprašė nutraukti sutartį abipusiu susitarimu, susikrovė lagaminus ir išskrido į Ispaniją. Šioje šalyje jam keliskart buvo tekę lankytis su Lietuvos jaunimo futbolo rinktinėmis.

„Jau tada pasižadėjau sau, kad būtinai vieną dieną grįšiu. Futbolininkui tai – lyg svajonių šalis“, – prisimena, kaip 2009 metais atsidūrė Barselonoje. Pradžia nebuvo lengva: reikėjo apsiprasti, pramokti ispanų kalbos. Dabar Edvardas žaidžia Katalonijos lygoje, CD „Blanes“ komandoje. „Lyga – pusiau profesionalų, todėl dauguma žaidėjų ir žaidžia, ir dirba kitus darbus, – pasakoja lietuvis. – Galbūt man pritrūko sėkmės ryškiai prasimušti futbolo pasaulyje, tačiau niekada nenuleidžiu rankų ir tikiu, kad dar įmanoma ko nors pasiekti. Užtat Ispanijoje supratau, ką reiškia mėgautis tikru futbolu: kai pamatai komandos „Barcelona“ rungtynes gyvai, supranti, kas yra tikras futbolas.“

Keleriose rungtynėse, kuriose žaidė mylimasis, Ispanijoje jau buvo ir Indrė. Ispanija jiems apskritai tapo meilės šalimi: pirmas tikras jųdviejų pasimatymas įvyko čia. Pirmas suvokimas „tai – mano žmogus“ atėjo irgi čia. „Niekada iki tol nebuvau sulaukusi tiek rūpesčio iš vyro. Visada būdavau ta, kuri verčiasi per galvą, kad tik viskas porai klostytųsi gerai. O šalia Edvardo pasijutau moterimi. Nurimau, jis man leido atsipalaiduoti, padarė skanią vakarienę, nešė kavą į lovą, o aš žiūrėjau ir stebėjausi: „Nejaugi man šitaip pasisekė.“ Pirmą kartą jaučiu, kad esu tokia reikalinga vyrui, – šypsodamasi kalba Indrė. – Neslėpsiu, kad „myliu“ per gyvenimą sakiau ne vieną kartą, tačiau tik visai neseniai supratau, kas yra tikrieji jausmai. Mylėti išmokau tik tada, kai visai nejučia į vyrą pradėjau žiūrėti kaip į vaikų tėtį ir galvoti, koks jis galėtų būti šeimoje.“

Kol kas porelė tenkinasi susitikimais bent kartą per mėnesį. Tačiau artimiausiu metu planuoja apsigyventi kartu. Nesvarbu, kur: Lietuvoje, Ispanijoje ar dar toliau. „Esame pasirengę dideliems pokyčiams vienas dėl kito, – neslepia Indrė. – Beje, lankiausi pas būrėją. O ji sakė, kad 2012-ieji – mano laimės ir meilės metai. Žiūriu, kad neklydo! Tfu tfu tfu – triskart per kairį petį.“