Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: „Dramos iš savo gyvenimo nekursiu“

Ji ir šiandien mano, kad gyvenime labai svarbu meilė, santuoka ir visada svarbūs vaikai. Dar labai svarbu mylėti save. „Dabar gal net per daug save myliu!“ – svarsto Indrė. Tai reiškia, kad pabuvusi viena ėmė suprasti, kad labai gera gyventi, kai turi visišką sprendimų laisvę. Niekam dėl nieko nereikia aiškintis, su niekuo tartis, ko nors derinti, įrodinėti... „Fantastiška pačiai priimti sprendimus ir turėti vienintelį argumentą, kam man to reikia: nes noriu“, – juokiasi.

Greičiausiai dėl tos pačios priežasties ji nusprendusi ir mokytis pilotuoti lėktuvą. Ir dar dėl to, kad panašūs iššūkiai duoda naujų žinių smegenims. O joms negalima leisti apkerpėti. Neveikiančios smegenys – tiesus kelias į Alzheimerio ligą. „Darau tai ne dėl diplomo ir ne tam, kad kam nors ką nors įrodyčiau, o dėl to, kad man tai įdomu, teikia džiaugsmą.“ Džiaugsmą ir pozityvumą ji ir pati stengiasi skleisti – juk gyvenime ir taip per daug liūdesio. „Indre, kiek galima drugeliais vemti?.. Kiek galima būti visą laiką išsišiepus ir vien džiaugtis?“ – neslepia, kad būna ir tokių priekaištų. 

O kaip pasiekti, kad viskas džiugintų? Pirmiausia, sako Indrė, reikia rasti ar susikurti sau tinkantį džiaugsmo modelį.  Jos rytas prasideda nuo priminimo sau, ką gali sukontroliuoti. Diena – kad yra laisva priimti sprendimus. O vakare pagalvoja: nieko tokio, kad visko kontroliuoti negali ir kai kas nuo jos nepriklauso. Gal ir norėtų viską padaryti idealiai, bet ne visada pavyksta, ne visada būna, kaip nori, kartais planas gali keistis. Gali ir visiškai viskas sugriūti. Bet rytoj ji pradės iš naujo... Tačiau „disciplina“ yra žodis, kuris ją daro laimingiausią.

Gal jau pasiruošusi įsileisti kitą žmogų į savo širdį? „Jeigu ateitų meilė, norėčiau tokios, kuri nuneštų lyg banga – viską nušluotų. Ji nepakeistų manęs, nevaržytų – galėčiau tik džiaugtis ir augti šalia“, – svajoja Indrė.

Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: