Indrė Makaraitytė: Derinti skirtingus vaidmenis yra kasdienis iššūkis

Turite kokį nors žurnalistinį etikos kodeksą, ribas, kurių neleidžiate sau peržengti? Ar tikslui pasiekti visos priemonės – geros?

Koks mūsų, žurnalistų, tikslas? Sužinoti svarbią visuomenei informaciją. Ir jei ji yra svarbi – eini, klausi, domiesi, aiškiniesi. Jei į tavo klausimus neatsakoma, klausi vėl. Aš labai vengiu kišti nosį į asmeninius žmonių gyvenimus, bet kartais tai neišvengiama. Viskas priklauso nuo aplinkybių, nuo to, svarbus politiko privatus gyvenimas ar ne. Man, kaip ir daugybei žurnalistų, atrodė, kad, tarkim, Gretos Kildišienės mamos automobilio istorijoje visos detalės labai svarbios. Nes du politikai savo asmeninį gyvenimą pavertė politine problema... O dėl etikos, tai šitas aspektas visada alsuoja į nugarą. Jei priartėji prie ribos ar ją net peržengi, mano draugai, tarp kurių – daug žurnalistų, būna labai griežti: ataudžia mane negailėdami.

Kada nors kyla noras po laidos pasakyti žmogui, ką apie jį galvojate? Na, bent nutaisyti ledinį žvilgsnį?

Aš esu labai atvira. Daug kalbu ir neigiamų emocijų ar pykčio viduje nelaikau. Jei yra ką pasakyti žmogui, žinoma, pasakau. Ne tai, ką aš apie jį galvoju, o kodėl man kilo vienas ar kitas klausimas. Mes kartais po laidos dar ilgai ir karštai diskutuojame.

Ar valdžia stipriai keičia žmones?

Valdžia, pinigai, statusas labai keičia žmones. Plika akimi matyti, kuris jų valdžią gavo, iki tol nepersirgęs žvaigždžių ar statuso liga.

Kas blogiau: susireikšminimas ar mokėjimas gražiai kalbėti, maloniai šypsotis? Kokį žmogų kalbinti lengviau?

Sunkus pašnekovas – profesionalų išmokytas manipuliuoti, nuslėpti faktus, neatsakyti į tiesius klausimus.

Sunkus pašnekovas – profesionalų išmokytas manipuliuoti, nuslėpti faktus, neatsakyti į tiesius klausimus. Mūsų viešieji asmenys to mokosi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau mes, žurnalistai, taip pat rengiamės, kaip gauti atsakymus į klausimus. Man tikrai labai svarbu sužinoti tai, kas rūpi visuomenei. Ir jei nenorima atsakyti ar meluojama, klausimai aštrėja, tiesėja, pokalbio tempas greitėja... Politikai priima sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimai, todėl turiu atskleisti, kuo jie remiasi, kodėl elgiasi taip, kaip elgiasi.

Nebūnate subjektyvi?

Aišku, kad esu subjektyvi. Juk tai, kas man atrodo svarbu, kitam gali pasirodyti menkniekis, kabinėjimasis, puolimas. Bet tiesos monopolio nėra. Dirba daug žurnalistų, visi skirtingai mato pasaulį, išryškina skirtingas jo detales. Ir tai yra didžiausia laisvos žiniasklaidos vertybė: žmonės mato platesnį vaizdą.

Ar jūsų darbas turi bent truputį filmuose matomos „romantikos“: niekas negrasina, nemėgina papirkti?

Tos „romantikos“ tikrai netrūksta. Papirkti mėgino, kai buvau jauna ir neturėjau patirties; dabar turbūt bijotų prieiti su tokiu pasiūlymu. Buvo gąsdinimų, būna grasinamų skambučių atleisti iš darbo. Bet tai patiria kiekvienas dirbantis žurnalistas: blogi žmonės savo blogiems darbams nuslėpti naudojasi visomis priemonėmis.

O niekas nesakė, kad jūsų bijo?

Na, kartais pašnekovai pripažįsta, kad prieš eidami į mano laidą turi ruoštis. Pasako, kad esu griežta. Bet mes juk kalbame ne apie orą... Be to, žurnalistai taip pat ruošiasi pokalbiams ir jiems daug sunkiau – jie tą informaciją rankioja po trupinėlį. Nežinau, ar kas nors manęs bijo, bet matau, kad pašnekovus labiausiai glumina tiesūs klausimai, kai jie nenori į juos atvirai atsakyti.

Kas nors yra užsiminęs, kad jūsų darbas – ne moteriai?

Vienas psichologas yra man sakęs, kad politika – ne moterų reikalas, kad ji – karo atmaina, kuri vyksta pagal vyriškas taisykles, išderinančias moterišką pasaulį. Viskas būtų gerai, mes galėtume gyventi pagal savo moteriškumo prigimtį – harmoningame pasaulyje, jei tik gyvenimo taisyklių, ką galima daryti ir ko negalima, nenustatinėtų vyrai. Juokauju, žinoma. Bet daugiau niekada niekas man tokio dalyko nėra sakęs ir aš pati neskirstau žmonių pagal lytis.

Bet juk nelengva būti ir mama, ir kieta žurnaliste?

Mano gyvenimas – bėgimas. Ir derinti skirtingus vaidmenis yra kasdienis iššūkis: viską sužiūrėti, sutvarkyti begalę reikalų. Turiu daug energijos, tai mane gelbsti. Bet vakare krintu į lovą kaip lapas.

Vaikai mato, pakomentuoja jūsų laidas?

Mano vaikai labai domisi politika, stebi viską, kas vyksta, laidas taip pat komentuoja. Ypač – vyresnėlis. Jis vakare labai nori aptarti mūsų dieną ir kokias temas gvildenau. Bet ir penkiametė dukra žino, kas yra Donaldas Trumpas ir kokia tema aš kalbinau pašnekovus.

Ką apie jus sako vaikai? Juk turbūt pasakoja draugams, kokia jų mama.

Aš jiems – įprasta, jie kitokios mamos nėra matę. Kartais pyksta, kad man tenka daug dirbti, ypač kai parsinešu darbo namo ir jie turi užmigti vieni. Bet Upė mano draugams sakė, kad bus kaip mama – dirbs televizijoje.

Toje televizijoje atrodote labai stipri moteris. Tokia ir esate?

Juk visi mes kai kur stiprūs, o kai kur – labai silpni. Aš tiesiog sau daug ko neleidžiu. Bet leidžiu svarbiausią dalyką – priimti sprendimus. Pati priimu juos, pati išgyvenu jų pasekmes ir žinau, kad niekas kitas – tik aš esu už viską atsakinga.

Jau daug laiko praėjo nuo jūsų skyrybų. Gal jos davė ne tik skausmo, bet ir ką nors gera?

Man skyrybos buvo labai skaudžios, ilgai jaučiausi taip, it nugaroje būtų įsmeigtas peilis. Nes mano vyras pirmiausia buvo mano geriausias draugas. Kai gauni peilį į nugarą iš geriausio draugo, visas pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir prireikia laiko, kad iš naujo susirankiotum savo vertybes. Ar gali tokie dalykai duoti ką nors gera? Abejoju. Bet į gyvenimą tikrai pradėjau žiūrėti blaiviau, racionaliau. Tik nežinau, ar turėčiau tuo džiaugtis.

Ar visada esate racionali? Netikite dalykais, kurie protu nepatikrinami?

Aš labai pasitikiu savo nuojauta, daug ką suvokiu iš žmogaus akių, kūno kalbos. Intuicija niekada nėra manęs apgavusi, tik aš pati ją dažnai nurašau. O vėliau gailiuosi.

Kodėl jūsų hobis – juvelyrika, toks krapštukiškas darbas?

Ji mane traukia, nes tai jėgos sutramdymas subtilia forma. Neįtikėtinas derinys – grubūs įrankiai, kietas metalas ir plastiškos papuošalo formos.

Juvelyrai paprastai turi daug prietarų, tiki akmenų galiomis. O jūs?

Netikiu prietarais. Net neturiu mėgstamų akmenų ar metalų. Turiu tik mėgstamus papuošalus. Jie yra mano draugės Jurgos kurti, mamos, kitų artimų žmonių dovanoti, pačios pagaminti. Žmogaus šiluma yra tai, kas sušildo metalo gabalą.

Jei kartais kyla noras pagailėti savęs, kokia „tema“ gailite?

Stengiuosi negailėti savęs, o jei kuris nors dalykas mane liūdina, bandau kažkaip prie jo taikytis, susigyventi su juo. Kai reikia pasiguosti, skambinu sesei; turiu draugų, kurie manęs irgi pagaili ir grąžina į įprastą būseną. Nors nepasakyčiau, kad tai vyksta dažnai. Man atrodo, kad dažniau aš pati ką nors guodžiu.