Po keleto bandymų suderinti pokalbio laiką pagalvojau: Indre, ir kada gi tu nurimsi – skubi, leki...
Klausau tavęs ir šypsausi, nes viduje esu rami rami. Nebejaučiu įtampos, spazmų galvoje. Užtat su kokiu polėkiu ir užsidegimu viską darau! O taip yra todėl, kad į iššūkius primenančias situacijas išmokau reaguoti kitaip, aiškiai susidėliojusi, kada esu verslininkė, socialinių iniciatyvų kūrėja, o kada – mama ir mylimoji. Tai man labai palengvino gyvenimą. Kam be reikalo draskytis į visas puses ir žudyti nervų ląsteles?
Sykį pagavau save per dažnai vaikams atsakant: „Vėliau! Mama dabar užsiėmusi.“ Ir net pati išsigandau: „Oh my God, ką vaikai apie mane atsimins? Darbšti, veikli ir nuolat pavargusi? Ne ne ne!“ Visi vakarai – kai dukra ir sūnus lieka su manimi, o ne pas tėtį – skirti vaikams, ir jokiais kitais klausimais manęs trukdyti negalima. Jau kokie treji metai mano sekmadieniai – irgi šventi. Tik išimtiniais atvejais sutinku tądien dirbti. Kiek galima? Galiausiai supratus, kas gyvenime yra svarbiausia, mąstymas labai greitai pasikeičia ir tokie sprendimai nebestebina.
Žinoma, kai esi labai jaunas ir daliji save į kairę ir dešinę,