Indrė Stonkuvienė: „Populiarus“ ne visada reiškia „mylimas“

Straipsnių antraštėse jūs – ir veikli moteris, ir moteris raketa, ir moteris, kuri „kaip čia viską spėja“, ir Manto Stonkaus žmona, Cecilijos ir Pranciškaus mama, kuriai viskas kažkodėl sekasi. Beveik tobula supermoteris!

Virtualybėje, bet ne realybėje... Tas „ir kaip ji viską spėja?“ priklauso ne nuo tobulumo, o nuo požiūrio ir gebėjimo susiplanuoti dieną. Per savo karjerą turbūt perėjau visus etapus. Iš pradžių niekam nesakiau „ne“ – tai buvo vardo užsitarnavimo metai. Dabar, kai jau įsibėgėjo mano brandai #MamųPasaulyje ir #MoterųPasaulyje, kai jau turiu su manimi dirbančią komandą, su kuria pasiskirstome darbais, jau nebe mane renkasi, o aš renkuosi. Ir šiandien tai yra didžiulė prabanga!

Prisiminkite, pavyzdžiui, vakarykštę dieną – kokia ji buvo?

Kaip kiekvieną darbo dieną, kėliausi septintą – pirmoji. Nusiprausiau, apsirengiau, pažadinau vaikus, jiems papjausčiau vaisių, pati išgėriau kavos ir išvežiau juos į darželį. Tada – sporto salė, paskui – susitikimai, susitikimai, susitikimai, skambučiai, skambučiai, skambučiai, susirašinėjimai laiškais, važiavimas apipirkti šeimos, vakarienės gaminimas... Vakar buvo neeilinis vakaras, kai Mantas buvo laisvas, taigi jis pasiėmė vaikus iš darželio ir namie vakarieniauti galėjome kartu.

Vakarienė iš serijos „kuo greičiau, tuo geriau“?

Taip taip, stengiuosi greitai ir paprastai: omletas, skrebučiai su avokadais ar makaronai – žodžiu, toks lengvas pusrytinis meniu, nes vaikai jau būna kelis kartus pavalgę darželyje. 

Esate sakiusi, kad, pradėjusi naują veiklą – iniciatyvą #MoterųPasaulyje, atradote vidinę ramybę. Atrodytų, kad kai darbo daugiau – ramybės mažiau?

Taip, kiekvieną mėnesį susitikimą organizuojame už Lietuvos ribų, darbo tikrai daugėja, bet aš turėjau galvoje vidinę ramybę. Anksčiau važinėdama po mokyklas kalbėdavausi su moksleiviais apie tai, kad bent man gyvenime svarbu atrasti aukso viduriuką, nepulti į kraštutinumus, neišsitaškyti kurioje vienoje veikloje, kad nukentėtų kitos gyvenimo sritys, taigi atrasti pusiausvyrą. Tą pusiausvyrą, tą vidinę laimę, aišku, atrandi per patirtis ir gyvenimiškas pamokas. Dabar man labai smagu, kad pati galiu planuoti savo laiką, išvykas, susitikimus, kad mano darbas turi prasmę, nes teikia gero ir kitiems. Kai jauti grįžtamąjį ryšį, moterų palaikymą – tai ir atsakymas, kad eini teisingu keliu.

Yra daug gražių jaunų merginų, kurios laiko save influencerėmis ar tik svajoja jomis būti, bet visa jų veikla internete – tik kuo dailesnių savo nuotraukų eksponavimas. Joms tai irgi atrodo teisingas kelias...

Kadaise buvau viena pirmųjų – iš tų žmonių, kurie išnaudojo socialinius tinklus savo žinomumui. Neturėjome į ką lygiuotis, nebuvo pavyzdžių, patys ieškojome ir mėginome atrasti būdus, kurie patrauktų žmones. Vienintelis mano palinkėjimas jaunoms influencerėms būtų toks: nesitaškyti, nenorėti visko labai greitai. Dabar žmonės nori staiga tapti žvaigždėmis, bet nesupranta, kad kuo daugiau turi sekėjų, tuo didesnę atsakomybę turi jausti. Ir suvokti, kad kartais atlaikyti žinomumą ir viešumą ne visiems yra paprasta: tas staigus pakilimas, deja, dažnai pranašauja ir staigų kritimą. Bent aš esu linkusi siekti, kad žmonėms „kalbėtų“ mano veikla, mano darbo rezultatai, ir jau dabar nebeturiu niekam nieko įrodinėti. Šou versle sukuosi dvylika metų, esu dirbusi įvairiausiose srityse, pradedant darbais už kadro – režisierės, prodiuserės, montuotojos.

Kartais žmonės savo karjeros pradžią prisimena kaip košmarą: reikėjo dirbti žvėriškai daug, vis įrodinėti, kad kažką sugebi.

Priešingai – smagiai prisimenu tuos laikus, kai tik ieškojau savęs! Nereikia koncentruotis vien į tikslą ir rezultatą – reikia jausti proceso žavesį! Tą tikrai fainą ėjimą tikslo link. Nes kas gi sako, kad pasiektas tikslas yra pabaiga? Jei tai pabaiga, reikia vėl ką nors pradėti iš naujo – todėl ir neužsisėdžiu vienoje vietoje. Džiaugiuosi, kad mano juokingi vaizdo įrašai instagrame užkrėtė daug moterų, bet nesustojau tik ties tuo. Manau, kad kalbant moterims apie tai, jog gera tiesiog būti savimi, sumažėjo patyčių ir padaugėjo viena kitos palaikymo, skatinimo nebijoti ką nors pradėti daryti. O kritikams, kurie sėdi namuose ir nieko nebando sukurti, visada sakau: „Prašau – pamėginkite padaryti geriau!“

Esate turbūt pirma socialinių tinklų veikėja, kuriai nebuvo problema pasijuokti iš savęs ir pasirodyti sekėjams be makiažo. Yra šaunių moterų, kurias seku, bet kartais peršasi mintis, kad jos jau šeštą ryto atrodo kaip išsiruošusios į vakarėlį.

Man visai smagu, kad mane kopijuoja: dabar ne viena influencerė nori būti „negraži“ ir „juokinga“, bet aš skatinu visa ko ieškoti savyje – to, kas būtent tau yra žiauriai faina.

O kai jums buvo šešiolika ar aštuoniolika, turbūt irgi norėjosi būti „gražesnei“, kaip būdinga tokio amžiaus merginoms?

Būdama aštuntokė svėriau turbūt dvigubai daugiau nei mano klasės draugės. Buvau klasės seniūnė, renginių organizatorė, kūriau šokius, dainavau, turėjau savo grupę, važinėjau į konkursus ir atstovavau Lietuvai. Ir netgi turėjau paklausą tarp berniukų, kurie kone visi buvo už mane mažesni. Taigi mano svoris nebuvo jokia problema – jaučiausi labai gerai. Ir jei ne visų kitų nuomonė, tie stereotipai, tas „formatas“, kaip esą turi atrodyti, būčiau ir toliau taip jautusis. Nebūčiau susimąsčiusi ir turbūt nebūčiau per pusmetį numetusi dvidešimt dviejų kilogramų – kai po vasaros atostogų atėjau į mokyklą, niekas manęs nepažino. Bet ilgainiui savo minusus sugebėjau paversti pliusais, o vėliau ir pinigais, taigi netobulumas kartais praverčia. Nors nemėgstu žodžio „tobulas“. Tas žodis tiesiog provokuoja atvirkštinę reakciją – negatyvą. Nemėgstu pikčiurnų ir pavyduolių – jie labai silpni ir kompleksuoti žmonės. Kai dalijuosi savo istorijomis, savo išgyvenimais, niekas neturi teisės sakyti: „Nesąmonė!“ Tai mano istorija, mano patirtis ir mano išgyvenimai.

Kai kam daryti gerus darbus, regis, įgimta, kiti apie tai, kad gali ir duoti, o ne tik imti, nesusimąsto visą gyvenimą. Jūs norą padėti, skatinti, palaikyti atsinešėte iš šeimos?

Taip, mano šeima, tėvelių pavyzdys tam turėjo įtakos. Mano ikona, mano įkvėpėja yra mamytė: mano vaikystė buvo gana sunki dėl ligų, ir ji tikrai aukojosi (kodėl mes bijome to žodžio?) dėl manęs, dėl šeimos. Vėliau tai mane paskatino viešai iškelti klausimą: kodėl visuomenė nuvertina šeimos moteris? Kodėl jų darbą šeimoje visi priima kaip savaime suprantamą? Kodėl mes aukštiname vyrą, kuris eina dirbti, uždirba pinigų ir sako, kad štai jo žmona „sėdi namie“. Tai aš pasiūlyčiau vyrams pasėdėti namie su vaikais, pakūrenti tą šeimos židinį. Manau, didelis moterų menas yra sukurti tokią namų aurą, kad visi norėtų į juos grįžti. Mano tėvų namuose tokia aura buvo. Ją jutau, nors buvau tikrai kitokia nei sesuo ir kiti šeimos nariai.

Kuo buvote kitokia?

Viena bendra mūsų su seserimi mokytoja sakydavo: „Jūs – kaip diena ir naktis.“ Tai jau spėkit, kuri ta „naktis“, – aš, aišku. Sesuo penkeriais metais vyresnė, ji buvo tokia atsakinga ir rūpestinga, kad labai išgyvendavo, jog man, pavyzdžiui, kitą dieną kontrolinis, o aš jos nesuprasdavau: „Ir kas? Kaip nors išsisuksiu!“ Taigi tokio požiūrio besilaikiusi sesė tapo teisėja, o aš tapau vaidintoja, kaip kartais juokauju. Mūsų požiūriai visada skyrėsi, nors abi esame labai šeimyniškos ir labai gerai sutariame. O sesės pavyzdys irgi turėjo įtakos ieškoti savęs – kur galiu būti geriausia.

Nuo praėjusių metų pavasario jau įvyko nemažai #MoterųPasaulio susitikimų. Kas jus pačią labiausiai nustebino?

Labiausiai nustebino tai, kad kiekvieną kartą pagalvojus, jog turbūt jau nebegali būti geriau, kitame susitikime būna! Kai pradėjau, nesitikėjau, kad bus tokia renginių gausa ir toks susidomėjimas ne tik čia: grįžau iš Oslo ir Stokholmo, laukia Kaunas, Kopenhaga, keli renginiai Airijoje, Čikaga. Visada sakau: svajokite atsargiai, bet garsiai ir paleiskite mintis – tai, kas kartais atrodo neįmanoma, išsipildo. Labai svajojau, kad jei dėl manęs susirinks bent 500 moterų, jausiuosi laiminga. Ir visa tai išsipildė! Moterų susirenka, jos atsipalaiduoja, nebekonkuruoja, juokiasi, verkia, šoka, o svarbiausia, supranta, kad jos stiprios nebe po vieną, o kartu, – tai man didelis džiaugsmas. Ir didžiausias komplimentas iš jų yra toks: „Tave pamačius ir išgirdus norisi prieiti ir apsikabinti.“

Moterims, pasirodo, reikia tokių susitikimų. Kodėl? Gal kad vis dar gyvename gana patriarchalinėje visuomenėje: vyrai turėdavo kur legaliai išeiti (krepšinis, medžioklė, žvejyba ir t. t.). Moterys su vyrais – prašom, o vienos? Išėjusios su draugėmis jos kartais jaučiasi kaltos.

Taip, tikrai. Ir aš juokauju, kad kartais jaučiuosi kalta, o kad nesijausčiau, susikūriau tokį darbą. Aš nesakau, kad mums nereikia vyrų. Ne, mums jų reikia, bet svarbu nepamiršti ir savęs. Juk kai būsi laiminga, tavo šeima irgi bus tokia.

Jūsų susitikimuose moterys ne tik linksminasi. Pasakojate jautrių istorijų iš savo gyvenimo, be to, kiekvienas jų turi savo heroję – moterį, kuriai reikia pagalbos. Sujaudinti moteris turbūt lengviau?

Aišku, prajuokinti lietuvius yra daug sunkiau, nei pravirkdyti. Mano susitikimai populiarūs gal ir dėl to, kad nebadau pirštais į kitą žmogų, neaiškinu, kaip reikia gyventi, nesakau, kad esame vienas už kitą geresni ar blogesni. Ir labai džiaugiuosi, kad pas mane ateina net trijų kartų moterys – visai jaunos, jų mamos ir net močiutės, nes moteriškos temos universalios: viena kažko dar nepatyrė, kita patiria dabar, o trečiai tokie sunkumai jau praeityje. Ir visai nesvarbu, koks tavo darbas, kiek tu uždirbi ir kaip gyveni. Tada iškyla natūralūs klausimas: kodėl mes, moterys, vienos kitas suprasdamos, negalime vienos kitų palaikyti? Štai šito turbūt dauguma yra pasiilgę – palaikymo.

Neslegia pečių tai, kad už kiekvieną moterį, kuriai padedate, esate atsakinga tarsi labai ilgam?

Aš neskirstau pinigų, bet, kaip sakoma, duodu į rankas meškerę ir noriu, kad moteris nesijaustų vieniša, atstumta ar kitokia. Mūsų herojės turi sergančių vaikų, juos slaugydamos netenka darbo, kai kurias palieka vyrai, nes jiems „per sunku“. Lietuvoje daug padedama sergantiems vaikams, bet pamirštamos jų mamos – jei jos palūžta, pasekmės būna skaudžios. Tas moteris ne be reikalo vadinu herojėmis, nes po susitikimų su jomis kartais sutrinku: kuri pas kurią atėjome pagalbos... Jos labai labai stiprios ir tai užkrečia kitas susiimti. Todėl visada sakau: mėgaukimės tuo, kad galime padėti! Nes padėti daug lengviau, nei priimti pagalbą.

Nors gali pasirodyti, kad esate vulkaniškos energijos moteris, bet tikriausiai ir tokioms baterijos išsenka. Juk būna dienų kaip tyčia? Kai gaila savęs ir norisi paverkti?

Aš to neslepiu. Pradedu susitikimų vakarą nuo istorijos, kaip man gimė idėja kurti juokingus vaizdelius. Buvo etapas, kai žinojau, kad niekas nieko už mane nepadarys, sau galiu padėti tik pati, tad susikaupusias neigiamas emocijas ir išgyvenimus reikia išlieti, o ne kaupti, nuryti ir apsimesti, kad viskas gerai. Kiekvienas esame konteineris, kuriame susisluoksniavusios tos emocinės šiukšlės, nes mūsų niekas nemokė reikšti emocijų. Ir linksmai nusiteikęs vaikas tėvams yra malonumas, bet štai jei jis liūdnas ir nusiminęs, esame linkę užspausti tas jo emocijas, jas nuvertinti – taip ir mes augome. Aišku, būna dienų, kai esu pavargusi, kai man sunku ar skauda, – aš gi moteris, ne robotas. Ir kai sakau, kad noriu bent valandą pailsėti nuo savo vaikų, nesu blogesnė mama, o sugrįžtu pas juos tik geresnė.

Sakoma, kad stipri moteris arba pati save išaugina tokią, arba gyvenimas ją priverčia. Kaip yra jums?

Tik atsiradus vaikams, pasikeitė absoliučiai viskas. Supratimas, kas yra meilė, kas yra vertybės, kas yra gyvenimo pagrindas. Tada turbūt ateina ir stiprybė. Bet kokie sunkūs išgyvenimai, patirtis mus lipdo kaip brandžias asmenybes.

Jūsų šeimoje yra taisyklių? Vienuose namuose mačiau sąrašą ant sienos...

Gailiuosi, kad to neužrašėme dar santykių su Mantu pradžioje, kai svajojome apie šeimą. Bet per tuos metus išsigrynino pagrindinis punktas – tvarka. Vidinė ir išorinė. Mano vyras yra pedantas kubu, taigi vejamės jį ir bandome su vaikais įsisąmoninti, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą ir kuo mažiau daiktų, tuo geriau. Kita taisyklė – nelauk, kad šeima tau ką nors duos. Duok pati ar pats. Dar viena – niekas nieko neprivalo, bet gali. Taigi galiu padaryti gero savo vyrui, vaikams, aplinkiniams nelaukdama, kad jie tuojau atsidėkos. Ir dar esu už tai, kad reikia kalbėtis. Nelaukti, kad kitas bus ekstrasensas ir pamatys tave kiaurai, o pasakyti: „Man skaudu, man nepatinka tas ir tas, o patinka tai.“