Indrės Stonkuvienės stebuklingos šventės: lietuviški sušiai, elfų padėjėjai ir maldos Kalėdų Seneliui

„Viliuosi, kad šviečiančios lemputės padeda išgyventi laikotarpį, kuris yra sudėtingas visiems“, – 15min pasakoja ji, pridėdama, kad jos papuošti namai taip džiugina vaikus, jog jie nė nenori išeiti iš namų.

Prieš šventes – puošybos ir gaminimo repeticijos

Paklausta, kokiomis nuotaikomis Indrė Stonkuvienė laukia švenčių, ji nusijuokė, nes kaip tik dieną prieš repetavo, kaip puoš šventinį stalą ir kokius patiekalus ant jo serviruos.

„Šventės šiemet vyks pas mane. Jau bandau patiekalų gaminimą, nes prieš dieną per mūsų šeimos moterų komiteto susirinkimą darėme produktų sąrašą ir meniu. Galvoju, kaip dar galima įdomiau paruošti stalą. Norime, kad jis nebūtų perkrautas, o maistas – neišmestas.

Bus suneštinis stalas, pasiskirstėme, kas už kokį patiekalą yra atsakingas. Dabar bandau gaminti lietuviškus sušius. Repetuoju tam, kad šventės dieną jau žinočiau, kaip viską daryti ir kad nebūtų įtampos bei galėčiau ramiai kepti, sūdyti. Ir puošti namus“, – 15min pasakojo I.Stonkuvienė.

O lietuviškų sušių receptas – nesudėtingas. Indrė atskleidė, kad pirmiausiai reikia sutrinti virtas bulves, vėliau jas uždėti ant plėvelės. Tada iškepti burokėlius, išvirti morkas, marinuotą agurkėlį, majonezą, virtą kiaušinį, o viską supjausčius plonomis riekelėmis sudėti ant bulvių masės ir susukti į ritinį.

Dabar, kai jau pasipraktikavo, Indrė gali pasakyti, kad visą tą susuktą dešrą reiktų palaikyti šaldytuve, jog sustingtų. Tada – ją supjaustyti į nedidelius rutuliukus, o ant jų uždėti silkę ir, kad būtų skaniau, dar užberti traškių svogūnų.

Anksčiau pašnekovė teigė, kad prieš miegą naršydavo internete, ieškodama batų, aksesuarų, drabužių, tačiau dabar jos lankomuose puslapiuose mirguliuoja patiekalai: „Vis tikrinu sąrašus, pasipildau. Džiaugiuosi, kad viską pradėjau gerokai anksčiau.“

Kūčios Indrei siejasi su marinuota silkute, kurią teigia beprotiškai mėgstanti, balta bei raudona mišrainėmis. Kad tai neskambėtų labai paprastai, ji visą tai vadina la balta mišrainė ir la raudona miršainė.

„Šios šventės yra laukiamiausios, o pastaraisiais metais dar labiau supratau, kaip tai yra svarbu. Viduje dabar jaučiu harmoniją, ramybę, norą būti ir švęsti su šeima. Vėl atsiranda daugiau tikėjimo, jaučiu, kad tai – stebuklų metas. Lemputės priduoda šio jausmo ir šventinės geros nuotaikos. Norisi, kad jos taip greitai nepraeitų“, – sakė moteris.

Namus puošia gruodžio pradžioje

Indrės namai buvo pradėti puošti vos iškritus sniegui: „Žinau, kad yra šeimų, kurios eglutę puošia tik Kūčių vakarą, mes, aišku, to nedarome, bet, saugant patį medį, jį puošiame tik gruodžio 12 dieną kartu su vaikais.

O pačius namus išpuošiau gruodžio pradžioje. Iš tikrųjų, laukiau sniego, o kai jis iškrito, iš karto ėmiausi darbo, paskambinau savo dekoratorėms ir pradėjome. Norisi išlaikyti tą emociją visą gruodžio mėnesį ir dar šiek tiek palikti ir sausį.

Viliuosi, kad šviečiančios lemputės padeda išgyventi laikotarpį, kuris yra sudėtingas visiems. Juk nuo to, kad būsi suniurzęs ir blogai nusiteikęs, niekas nepasikeis. Gali susikurti sau šventę. Darau tai dėl emocinės būsenos ir vaikų nuotaikos.“

Tikėjimas ir viltis švenčių metu, anot jos, yra ypač svarbūs vaikams, kai juos aplanko visokie nykštukai, Kalėdų Senelis: „Tas vaikų džiaugsmas ir smalsumas man atperka viską. Labai norisi sukurti tą atmosferą. Pavyzdžiui, mano vaikai dabar niekur nenori važiuoti iš namų, nes jiems juose gera. O aš vis papildau namų kampelius, prisipirkau visokių dekoracijų. Vadinu tai motinėlės lizdo sindromu – vis kurpiu kurpiu, tada pasižiūriu, ko trūksta.“

Kaip pasakojo Indrė, tie, kas atvažiuoja pas ją į svečius, sako: „O, Dieve, tu jau tikrai pasiruošusi Kalėdoms.“

Beje, šiemet, kaip ir beveik visada I.Stonkuvienės namuose, žaliaskarė yra gyva. Pašnekovė įvardijo ir to priežastį.

„Jeigu aš atrasčiau tokią dirbtinę eglę, kuri primintų gyvą, tai gal ir apgalvočiau šį sprendimą. Pas mus yra didelė svetainė, tad reikia didesnės eglės. Savo eglę vis prižiūriu, purškiu vandeniu, kad ji gyvuotų, kadangi namuose yra labai šilta. Norisi tikrumo ir paprastumo“, – 15min teigė Indrė.

Jos eglutę puošia dūžtantys žaisliukai. Kaip pasakojo moteris, jie labai gražūs, tad su kiekvienais metais, kai vaikai auga, vis labiau pasiteisina. O kol vaikai buvo maži, ji dūžtančius kabindavo aukščiau.

„Kadangi mūsų didelės šeimos yra trečia žiema, tad eglutę ir puošia mūsų visų vardiniai žaisliukai, kuriuos gavome dovanų. Jie labai paprasti ir gražūs, mediniai apvalūs, rankų darbo, ant kurių yra išraižyti mūsų vardai“, – tęsė nuomonės formuotoja.

Kad Kalėdų Senelis yra, buvo įsitikinusi iki 17-os

Paklausta, koks gražiausias išlikęs vaikystės prisiminimas iš šventinio laikotarpio, Indrė prisiminė save, kai jai buvo 12-ka metų.

„Būdama jau beveik paauglė, prašiau Baby Born lėlytės. Mes gyvenome keturių kambarių bute. Tada, pamenu susipykome su mamyte ir ji man pasakė, kad Kalėdų Senelis viską girdi, todėl gali ir neatnešti man to, ko labai noriu. O tuo metu tokios lėlytės buvo tik atsiradusios, jos mokėjo šlapintis ir seilėtis. Atsimenu, kad man tada taip suspaudė širdį, jog aš nuėjau prie eglutės, atsiklaupiau ir meldžiausi Kalėdų Seneliui.

Visko jam prižadėjau, kad gerai mokysiuosi, padėsiu mamytei. Kitą dieną, Kalėdų rytą, nubėgome prie eglutės, visi pakavome dovanas ir aš suvokiau, kad ant tokio dydžio dėžės, kurioje turėtų būti lėlė, mano vardo nėra. Tada taip įsiskaudinau. Galvojau, kad tiek prisidirbau Kalėdų Seneliui. Tuomet atėjo tėvelis, sako, va, dar vieną dėžę radau. Taip apsidžiaugiau ir lėlytę labai mylėjau, todėl tą beibiborną turiu iki dabar, su juo žaidžia Cecilija“, – šypsojosi I.Stonkuvienė.

Indrė išsidavė, kad Kalėdų Seneliu tikėjo labai ilgai. O ir dabar ją, kaip pati pripažino, įkvepia tas tikėjimas kažkuo aukščiau, kažkuo daugiau, nei mūsų smegenys ir protas ar mokslas gali paaiškinti.

„Iki šiol tikiu, kad mes, suaugusieji, esame tik elfų pagalbininkai. Tikiu, kad yra suaugusiųjų Kalėdų Senelis. Manyje yra užsilikusi ta vaikiškumo kruopelė. Tai ir tas tikėjimas Kalėdų Seneliu užsitęsė iki 16 ar 17-kos metų. Jei kas nors mokykloje sakydavo, kad jo nėra, aš sakydavau – YRA. Jis dabar pas tave neateis ir neatneš dovanų, bet viskas gerai, man daugiau liks.

Neatsimenu tos akimirkos, kada nustojau tikėti. Buvau jauniausia šeimoje, tad, atsimenu, kai po Kūčių vakarienės visi eidavome miegoti, aš nuspręsdavau miegoti prie eglutės, o tada kiti turėdavo laukti, kol aš užmigsiu, kad galėtų padėti dovanėles. Šeima ilgai stengėsi išlaikyti tą stebuklą. O visą tą emociją dabar aš perduodu ir savo vaikams.

Mes ilgai rašydavome Kalėdų Seneliui į užsienį, gaudavome laiškus su atsakymais. Atsimenu, buvau radusi netgi dovanas, bet tada tėvai man gražiai paaiškino, kad Kalėdų Senelis yra vienas ir jam sunku per vieną naktį viską sunešti, tad jie priglaudė dovanėles“, – prisiminimais su 15min pasidalijo I.Stonkuvienė.

Švenčių planas – Indrės rankose

Moteris labai tiksliai žino, kaip švęs gražiausias metų šventes, ir paklausta viską išvardijo.

„Mūsų planas yra labai aiškus, tuoj atsiversiu savo organizacinį lapą: 15 valandą renkamės šventinių pietų, tada kūrename pirtį, vėliau – sniego pramogos, o tada visi švarūs, pasipuošę sėdame prie šventinio Kūčių stalo, pavalgome.

Beje, turime tokią tradiciją. Mano mamytė, tai yra, seneliai, dovanoja visiems šešiems anūkams dovanas, o tos dovanos yra kažkokios veiklos, tad turime žaisti. Tada visi kartu pas mus namuose miegame, o Kalėdų rytą keliamės, skamba kalėdinė muzika, pakuojame dovanas.

Mūsų yra beveik 15-ka šeimos narių, tai, galite įsivaizduoti, esame tokia mini itališka tradicinė šeima. Šis visas šventinis chaosas man sukelia tiek ramybės, harmonijos viduje. Būsime visi kartu, o tai ir yra svarbiausia.“

Fotogalerija: