Ineta Stasiulytė: „Abi dukros jau žino, ko reikia, kad pinigų daugėtų“

Nepaisant to aktorės vyresnėlė Upė be galo savarankiška mergina, jau galinti pasidžiaugti sukurtu verslu, kuriam pinigus užsidirbo pati filmuodamasi seriale „Moterys meluoja geriau“.  

Mažametė Frėja žaisdama dar „pypina“ mamos banko kortele, bet ir ji jau žino, kad nieko nemokamai nepasiims, kol nenuskambės kortelės „pyp pyp“. 

Tuo metu pati I.Stasiulytė žodį „taupyti“ iš savo žodyno išmetė prieš kurį laiką. Tą padaryti ji siūlo ir kitiems. Kaupti pinigus, anot jos, daug patraukliau nei taupyti. 

– Ineta, koks santykis su pinigais buvo jūsų vaikystėje?   

– Mums su sese tikrai niekada nieko netrūkdavo. Visko turėdavome. Tėvai, būdami pedagogai, darė ir vieną versliuką, ir kitą. Jie vis ką nors sugalvodavo. Tėtis labai verslus. Daug dalykų iš jo išmokau: kaip su žmonėmis bendrauti, kaip juos pajausti, kaip derėtis.  

Su pinigais susiję du vaikystės prisiminimai.  

Pirmas: Mes (aš, tėtis, mama ir sesė) sėdime kavinėje. Mudvi su sese atsiverčiame meniu. Sesuo tiesiog šauna į norimą patiekalą ir sako „noriu šito“. Aš pirma pasižiūriu, kiek tas „šitas“ kainuoja, išsirenku prie meniu esantį mažiausią skaičiuką ir sakau „šito noriu“. Kavinė man nebūdavo kažkoks stebuklas, norėdavau, kad tėvai mažiau išleistų „ant mūsų“.  

Antras: Mano vyresnioji dukra, visiškai nemokyta, kaip reikia spaustis, taupyti, prieš porą metų, pradėjusi filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau“, sumąstė, kad už uždirbtus pinigus pradės gaminti žvakes. Pati nusprendė, kad nori tuos pinigus ne ištaškyti, o kaupti ir įsigyti priemonių žvakių liejimui. Pati susikūrė internetinį puslapį, profesionalių nuotraukų pasidarė. Pradžioje pati tas žvakes gamino.  

Visa virtuvė buvo apkibusi vaškais, tylėjau dantis sukandusi, nieko nesakiau. Galvojau, bandyk, vaikeli, bandyk, netgi, jei nepavyks, tau čia bus labai gera pamoka, kaip toliau gyvenime suktis, ką daryti.  

Galiausiai ji susirado žmogų, galintį jai žvakes gaminti, ir jai pačiai nebereikia visko daryti. Ji puikiausiai su pinigais tvarkosi: ir į kelionę iškeliavo, ir pati labai džiaugėsi. Sako, mama, tu tiek daug dirbi, labai nebenoriu iš tavęs imti. Nebuvau jos to mokiusi, tai yra iš kažkur. 

– Ar sudėtinga jums paskirstyti kišenpinigius? 

– Pirmą kartą turiu paauglę dukrą, todėl nevaidinu mamos žinovės. Kai ko nors nežinau, jos paklausiu. Ji jau pakankama suaugusi, kad pati pradėtų galvoti.  

Anądien ji sako: „Mama, tikrai man duodi per daug pinigų.“ Klausiu: „Ar tai blogai? Galiu duoti ir mažiau. Jei nori, galime sutarti mėnesinę sumą.“  

Gal aš didžiulę klaidą darau, būdama tokia nedisciplinuota ir kad neauklėju, kaip turėtų būti. Bet man pirmiausia norisi sumokėti paskolos įmokas, o tada jau mėgautis ir džiaugtis. 

Mano profesija lanksti ir plūduriuojanti. Iš vienos pusės, tai faina, iš kitos – nėra jokių garantijų. Bet perspektyvoje galiausiai viskas įsivažiuoja, todėl ateina laikas, kai dukros klausiu: „Ko tu nori? Dabar mes galime sau tai leisti.“ 

Mamos pinigai – iš „linksmybių“ 

– Santykio su pinigais mokote ir savo trimetę? Ar ji jau žino, ką gali pinigai? 

– Jeigu veduosi Frėją į parduotuvę, duodu jai banko kortelę arba pinigų, kad žinotų, kaip visa tai veikia (kad be kortelės papypsėjimo nieko negaus). Vadinasi, kad ji gautų, ko nori, man reikia eiti į darbą (kartais ji to labai nenori, bet turi mane išleisti). Todėl jai pasakoju, kaip man ten smagu, kiek daug juokiamės. Frėja supranta, kad iš „linksmybių“ gaunu pinigų (juokiasi). 

– Ineta, kaip supažindinate savo atžalas su finansais, kur dėliojate akcentus?   

– Vaikui svarbu suprasti, kad ne pinigai svarbiausia, tuomet jis orientuosis į kitus dalykus, kurie ir leis uždirbti bei pritraukti pinigų. Pinigai yra atlygis už kažką.  

Už tai, kad kankinuosi, dirbu tą darbą jau 30 metų ir galvoju, koks košmaras, ir vėl pirmadienis?!  

Nejau tu gyveni ir nori gyventi tik savaitgalį? O penkias dienas gauni pinigus ir esi nepatenkintas?  

Gal patogu, nes ateina atlyginimas, o kai jis ateina, susitinki kavos su drauge ir skundies, kad neturi pinigų.  

Net jei mano kišenėje yra tik du eurai, būna tokių dienų, aš negaliu sakyti, kad neturiu pinigų. Aš turiu pinigų: turiu du eurus.   

– Kodėl ne visi žmonės turi pinigų? Atrodytų, dirba panašiai tiek pat?  

– Reikia mokėti su jais elgtis. Apie tai kalbuosi ir su savo vaikais. Kartais žmonės be galo trokšta turėti daug pinigų, bet jie niekaip negali užsidirbti. 

Dirba daug, bet jiems išpuola vis kokie nuostoliai, baudos, pinigai nuteka į šonus, nes jie yra velniškai užsikabinę už pačio pinigo. Turbūt reikėtų svajoti ne apie patį pinigą, ne apie pilną piniginę, o apie tai, ką nori duoti ar sukurti žmonėms.  

Tada natūraliai atsiras žmonių, kurie džiaugsis ir tau už tai sumokės. Na, o pagavus tą finansinį srautą, reikia labai protingai elgtis. Kartais man žinių pritrūksta, tada aš konsultuojuosi. Žodį „taupyti“ iš savo žodyno aš jau išbraukiau. Siūlau ir kitiems tą padaryti. Dabar pinigus tiesiog kaupiu baltai dienai.  

Apie pinigų kvapą 

– Kam kaupia pinigus Ineta Stasiulytė?  

– Vaikams, jų mokslams, turiu žmones, kurie padeda pinigus investuoti. Ačiū Dievui, kad mano aplinkoje atsiranda žmonių, kurie pasiūlo tai padaryti. Jų dėka tampu šiek tiek protingesnė šioje srityje. Jeigu man reikėtų išmanyti visus savo finansinius dalykus, kad ir mokesčius deklaruoti, sėdėčiau dieną naktį ir išmokčiau. Bet turiu buhalterę, kuri padeda tą padaryti, labai nemėgstu užsiimti tuo, ko šimtu procentų neišmanau. 

– Kam nėra pasitaikę sunkesnių laikotarpių, kai finansų sumažėdavo ar visai nebūdavo. Kaip jūs tai išspręsdavote? 

– Kol mano kišenėje nors du eurai, aš turiu pinigų. O jei jų mažėja, reikia pradėti domėtis, kodėl taip yra. 

Šaknys to dažniausiai mūsų mintyse, mūsų įsitikinimuose. Sveika tuos dalykus prakrapštyti, kitaip nieko nebus. Mums visiems labai pravartu pažiūrėti trupučiuką giliau ir savęs paklausti, kodėl man naudinga patirti tą dugną?  

Gal tada turiu galimybę varyti be gailesčio ant savo darbdavio, visus kaltinti, jausti bendrystę su savo draugais, kurie lygiai tą patį išgyvena? Gal iš to gaunu kokią nors naudą?  

Manęs gailisi, paremia, man nebereikia dirbti (gaunu nedarbo išmoką). Matyt, mes turime naudos, todėl ir esame tame dugne. Įdomu tuos dalykus išsikapstyti.  

– Ar mokate pasidžiaugti uždirbtais pinigais?  

– Pinigai niekada nesidaugins, jei mes nesimėgausime jais. Kiekvieną kartą, gaudama apvalią sumą, labai džiaugiuosi. Mes su Aisčiu Mickevičiumi, kai dirbame su Vaigauskais, kaskart mėgstame pinigus kvėpinti, bent jau kažkokią sumą. Jie turi kvepėti! Taigi mano pinigai kvepia.  

– Kuo būtent juos kvėpinate?  

– Aistis parfumeris, žinantis visokių slaptų dalykėlių. Pačiulės kvapas pritraukia pinigus. Jūs pamėginkite, jeigu grynuosius pakvėpinsite ja, jie tiesiog dauginsis. Čia yra faktas. Ne kliedesiai (juokiasi). 

Apie „gėdingą“ norą praturtėti 

– Kaip valdyti pinigus mokėtės pati? 

– Mane išmokė situacijos, kai pradėjau studijuoti. Tiesiog supratau, kad mano santykis su pinigais nėra teisingas (kad jų gausėtų ir būtų daugiau).  

Aš, porą metų atšokusi šokių projektą, sužinojau, kad visiems kitiems buvo mokama, o man ne. Daug dalykų padariau nemokamai vien todėl, kad skleidžiau aplinkai žinią, kad galiu tai padaryti. Aš gi tokia neverta, man nereikia nieko mokėti, man gi čia faina. Į tą „faina“ aš įdėdavau labai daug savo energijos, o už tai turi būti atlygis. 

Pradėjusi dirbti su kaučere, aiškinausi apie pinigus. Pasirodo, daug kur negalėdavau įvardinti norimos sumos, būdavo gėda, nepatogu... daug ką galėjau nemokamai padaryti. Iš senos teatro mokyklos buvo atėję tai, kad aktorius turi būti alkanas...  

Visi tie įsitikinimai neatneša jokio materialaus gėrio ir gausos. Netgi tokia mintis – kaip čia apie pinigus svajoti, Dieve, kaip tai yra žema, jau apie ką, apie ką, bet tik jau ne apie pinigus! Bent jau garsiai nesakyk! 

Pradėjau dirbti su šiais įsitikinimais, kurie ateina ir iš mūsų protėvių, tėvų, senelių. Manau, daugelis manome, kad reikia labai daug ir sunkiai dirbti, kad daug užsidirbtume.  

Galiausiai už atliktą darbą išmokau nusistatyti tokią pinigų sumą, kuri būtų komfortiška man pačiai ir aš jausčiausi jos nusipelniusi. Kai kuriuos dalykus atlieku nemokamai, nes  jaučiu, kad ten daug gaunu sau pačiai arba labai daug duodu ir man negaila.  

– Jei ne aktorystė, iš ko dar galėtumėte užsidirbti?  

– Aš galėčiau bet ką dirbti. Parduotuvės kasose visą dieną esu praleidusi su aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu. Ir puikiai. Nebijau jokių darbų: man nėra taip, kad, o Jėzus Marija, Stasiulytė... ji tokia garsi ir negalėtų kito darbo dirbti. 

Nieko panašaus, jeigu man kas nors užstrigtų su šia sritimi, bet kuriuo atveju ką nors sugalvočiau. Bet ir mano srityje dabar daug įdomių pasiūlymų ateina: seminaro ar teambildingo pravedimas, viešo kalbėjimo pamoka ir pan. 

Mano tėtis sakydavo, jei ko ir nemoki, gali išmokti. Tau nėra nieko neįmanomo. Jeigu kažkoks Petriukas iš Plungės išmoko, tu gali lygiai tą patį padaryti. Kame problema? 

Dėl tinginystės ir dėl to, kad aš negaliu, nemoku, man gėda... nes aš jaučiuosi žvaigždė, kaip aš dirbsiu kitą darbą? Nėra nė vieno darbo gėdingo.