Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas: išbandymas vestuviniu valsu

– Gal pagaliau savo vestuves planuojate?!

Deividas: Pirmiausia manęs reikėtų klausti, kada aš piršiuosi.

Ineta: Ačiū Dievui, jis dar nedarė šitos durnystės... Ir jokių vestuvių iš mūsų šią vasarą tikrai nesitikėkite. Mes net netikime prietaru, kad jeigu pagavai nuotakos puokštę ar keliaraištį, būtinai tais metais bus vestuvės.

Deividas: Įsivaizduokite, aš pagavau šokėjos Karinos Jeremian keliaraištį...

Ineta: ...o aš – nuotakos puokštę per vienų mūsų draugų vestuves. Bet pati sau pasakiau: po metų tų pagautų daiktų grėsmė anuliuojasi, todėl reikia tiesiog tyliai ramiai pralaukti šituos metus... Vestuvių šiemet tikrai nebus.

Deividas: Nors kas ten žino... Mano Zodiako ženklas – Svarstyklės, niekada negali žinoti, kas man vieną dieną šaus į galvą.

– Skeptikai prognozavo, kad šokių mada kaip staiga prasidėjo, taip staiga ir baigsis. Lygiai taip pat, kaip jūsų santykiai: užsimezgę TV šokių projekte, neatlaikys gyvenimo realybės.

Deividas: Su Ineta mes puikiai sutariame, o pramoginiai šokiai Lietuvoje visada buvo populiarūs. Mūsų su šokėja Karina Jeremian įkurta šokių studija puikiai gyvuoja. Žmonės apskritai tapo kūrybiškesni: įmonių vakarėliai, didelių kompanijų gimtadieniai, paprastų žmonių šventės ar vestuvės dabar neapsiriboja tik valgymu ir gėrimu prie stalo. Visi nori parodyti gražų šou, programą, šokį. Dar labiau mus džiugina, kad šokio tradiciją gaivina jaunavedžiai.

– Negi per vestuves paprastas valsas jau nemadingas? Taip ir matau, kaip jaunikis nemokšiškai mindo nuotakos suknelės padurkus, jaunoji stengiasi pataikyti į taktą, pašnibždomis skaičiuodama „viens du trys, viens du trys“...

Ineta: Vis dažniau jaunavedžių poros nori šokti ne valsą. Matyt, laikai keičiasi ir norima, kad šokis įsimintų svečiams, kad būtų neeilinis.

Deividas: Pavyzdžiui, mūsų draugai per savo vestuves šoko pagal hiphopo muziką.

Ineta: Šokio pradžia buvo tokia romantiška, spaudžianti ašarą, net nebūtum įtaręs, kad staiga viskas pasikeis ir jie ims šokti hiphopą! Beje, įsiminė, kai mokytis vestuvinio šokio pas mus atėjo dreduotas vaikinas.

Deividas: Aš jau maniau, kad reikės gatvės šokį kurti ar kokį rokenrolą. O pasirodė, kad įspūdingos išvaizdos jaunikis – be galo romantiškas ir švelnus. Jis pasirinko tokią lėtą, romantišką rumbą, kad mums širdis apsalo nuo šitos poros.

Ineta: Taigi, įvaizdis – dar ne viskas. O būna, kad iš pažiūros visai paprasti, ramūs žmonės per savo vestuves šokti nori tik pagal mėgstamiausią gabalą – nepaprastai ritmingą ir greitą kūrinį. O kartą pas mus mokytis atėjo viena nuostabi pora, kuri planavo švęsti sidabrines vestuves. Smagiausia, kad šokį – kaip dovaną tėvams bei svečiams – kūrė ir jų vaikai.

Dažnai poros per savo vestuves net netrokšta parodyti kokios nors ypatingos programos, tiesiog nori pramokti gražiai šokti. Pamenu, labai juokiausi, kai paskambino viena moteris ir delikačiai paklausė: „Kiek laiko ir repeticijų reikėtų mano... medžiui... išjudinti?..“ Patikinau, kad po dešimties pamokų jos medis tikrai suksis valso ritmu.

Deividas: Kartais užtenka tiesiog pasakyti: „Apkabink ją taip, kaip apkabini dėkodamas, kad paruošė vakarienę.“ Ir apkabina nuostabiai švelniai.

Ineta: Gyvenime mes mokame apkabinti, o kai reikia šokti, rankos ir kojos medinės pasidaro...

– Kokia yra vestuvinių šokių specifika?

Deividas: Neretai mokytis šokti moterims savo vyrus ar vaikinus į studiją tenka tempti per prievartą. O mokytis vestuvinio šokio abu ateina norėdami. Abu stengiasi dėl savo šventės.

Ineta: Man labiausiai norisi, kad tas jų šokis būtų jautrus. Kad išspaustų ašarą mamytėms ir tetulėms... Kai repetuojame paskutinius kartus, kai pora jau būna gana įgudusi, aš matau, kurioje vietoje svečių gerklėse pakils ašarų gumulas, kada užspaus gerklę, kurioje vietoje bus plojimai...

Deividas: Dėl to mums ir gera kartu dirbti: Ineta įžvelgia jausmus, o aš – ritmą ir techniką. Paprastai prieš vestuves poros būna įsitempusios, pervargusios, nedrąsios, bet Ineta sugeba jas savo kalbomis atpalaiduoti.

Ineta: Būna, matai, kad apsipykę, kad kandžiojasi. Nori nenori jauti jų nuotaikas. Vienai porai net gana griežtai pasakiau: „Pasipyksite namuose. Ten išsiaiškinsite, daryti šitą šventę ar ne. O jeigu jau atėjote čia kurti nuostabaus šokio, tada galvokite šiandien tik vienas apie kitą, o ne apie baliaus maistus, restoranus ar dar neužsakytus balandžius. Taip, vestuvių rūpesčių tikrai daug, bet esminis dalykas, dėl ko tuokiamasi – meilė, turi likti.“ Aš tikiu, kad dažnam netgi tas vestuvinis šokis padeda iki galo apsispręsti, su tuo žmogumi eina prie altoriaus ar ne. Juk vien išmokti vestuvinį šokį ir jį išgyventi yra išbandymas: apkabinti, pakelti, nenumesti, pasitikėti... Gyvenime bus lygiai taip pat.

– Bet ką jūs išmanote apie vestuvinius šokius, patys nė karto nežengę prie altoriaus?

Deividas: Esame buvę draugų ar giminaičių vestuvėse. Ineta ne kartą scenoje yra vaidinusi nuotaką.

Ineta: Man vestuvinė suknelė – ne naujiena.

Deividas: Daugybę kartų scenoje esame kūrę meilę, romantiką, daugybę kartų esame mirę šokio metu.

Ineta: Nereikia būti prostitute, kad galėtum ją suvaidinti. Nebūtina ištekėti, kad galėtum kurti ir šokti vestuvinį valsą.

Deividas: Ir nereikia vestuvių, kad žinotum, kaip romantiškai ir švelniai apkabinti moterį.

– O kokią muziką rinktumėtės savo vestuvėms?

Deividas: Aš tai gal ne šokti, o dainuoti bandyčiau...

Ineta: Aš tada aplink dainuojantį Deividą kaip simbolį nešiočiau dramblį su priminta ausimi... Nes jis labai ritmiškas, tačiau visiškai nedainingas... Prisimenu, kai mokėmės TV projektui pirmą savo bendrą šokį – valsą, jis visą laiką niūniavo. Negalėjau susilaikyti nesijuokusi, nes šitaip pro šalį traukti gali tik aukščiausio lygio profesionalas!