Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas: „Mes vis dar stipriai susikabinę rankomis“ (papildyta balandžio 20 d.)

Ineta paskendusi aktorės darbuose, Deividas kartu su šokėja Karina Jeremian sukasi ką tik atidarytoje šokių studijoje. Ar užtenka laiko sau ir vienas kitam?

Deividas: Taip, Inetai – nauji spektakliai, repeticijos. Mano darbas – šokių pamokos ar vaidmuo Jurijaus Smorigino spektaklyje – daugiausia vakarais. Taigi nors dienomis mažai matomės, užtat atsigriebiame naktį.
Ineta: Naktį mes gaminame (kvatoja). Pradedame vos grįžę – kokią dešimtą ar vienuoliktą vakaro. Jėgų gal tokiu metu jau ir mažoka, bet per dieną prisikaupia tiek noro pabendrauti, pabūti kartu...
Deividas: Labai pasiilgstame vienas kito, todėl bent virtuvėje norisi pabūti kartu. Ir tai – labai geras būdas pabendrauti, pasikalbėti apie visos dienos įvykius. Be to, kaskart stengiamės paįvairinti savo meniu. Ineta mėgsta improvizuoti. Net aš pradėjau gaminti!

Ineta: Iš tikrųjų anksčiau Deividas sakydavo: „Nenoriu. Nieko nemoku...“ Bet, žiūriu, vieną vakarą grįžtu – jau pagaminta. Kitą vakarą – vėl... Gera. Bet smagiausia, kai virtuvėje sukamės abu. Pavyzdžiui, kartu kepsnius ruošiame: jis mėsą prieskoniais apibarsto, aš – padruskinu. Duetu gaminame. Anksčiau visus vydavau iš virtuvės, nes man patinka gaminti susikaupus, kai šalia niekas nesisuka, kai netrukdo. Dabar visai kitaip reaguoju. Smagu, kad yra su kuo pasitarti, kaip svogūnus pjaustyti. Galima stambiai, kaip pjausto Deividas. Arba žiauriai smulkiai, kaip darau aš.

Va, žinote, dar koks metų įvykis buvo: per Velykas pirmą kartą pasimatė mano ir Inetos tėvai!

Deividas: Aš nemoku smulkiai.
Ineta: Jam slysta iš rankų tas svogūnas... Užtat kartu smagiai prisigaminame ir paskui apsivalgome.
Deividas: Man salotų neužtenka. Maistas be mėsos man – ne maistas.
Ineta: Pasiūlau makaronų. Ne, jam vis tiek reikia su mėsyte ar bent jau žuvimi. Aš kartais esu priversta valgyti mėsą, nors man jos gal ne taip ir norisi.

Žiūrėkite, kad buitis neužpjautų santykių...

Ineta: Kad man ji visai miela. Juo labiau kad su Deividu buitis yra labai lengva, nes jis žiauriai pedantiškas, tvarkingas.
Deividas: Be to, mūsų su Ineta nuomonės daug kur sutampa. Pasirodo, abu turime neuždarytų spintelių sindromą: negalime ramiai sėdėti, kai kurios nors durelės pravertos (juokiasi).

Nagi, patikrinkime: klozeto dangtis turi būti nuleistas ar pakeltas?

Ineta: Faktas, kad nuleistas. Bet mes abu jį nuleidžiame ir problemos tiesiog nelieka.
Deividas: Abu nemėgstame, kad namai būtų apkrauti daiktais, smulkmenomis, detalėmis. Ar bent jau stengiamės paslėpti viską spintose ir spintelėse, kad nesimatytų. Svarbiausia – kuo mažiau apsikrauti. Nors, tiesą sakant, aš kartais pavargstu nuo savo paties pedantiškumo. Nes jeigu pradedu tvarkytis, visus kampus iki galo turiu išvalyti.
Ineta: Man net prisiliesti neleidžia. Grindis, visus kranus namuose nublizgina iki akinančio spindesio.

Matau, kad savo klausimą apie nešvarias kojines po lova teks atšaukti...

Ineta: Tokio dalyko tikrai niekada neradau.

TV projekte šokote 2010-ųjų rudenį. Kad esate pora, prisipažinote tik po gero pusmečio. O nuo kada patys skaičiuojate savo, kaip poros, laiką?

Ineta: Neturime mes tokios datos. Mano manymu, mūsų santykiams dar nė metų nėra. O tiek daug visko buvo, tiek nutiko...
Deividas: Nauji draugai, naujos patirtys, darbai, pasiekimai... Konkrečiau? Hmm... Pasipiršti nepasipiršau. Vaikų nesusilaukėme...
Ineta: Išeitų, kad faktiškai nieko tokio ir neįvyko (juokiasi).
Deividas: Su Ineta turime bendrą svajonę – pasistatyti kotedžą. Jau apsisprendėme, kad tikrai to norime. Na, gerai, jeigu ne kotedžo, tai bent jau pastovios bendros gyvenamosios vietos norisi.

Vis dar migruojate tarp dviejų butų? Kodėl negyvenate kuriuose nors vienuose namuose?

Deividas: Mano bute trise gyventi būtų sudėtinga – nedidelis ir tolokai nuo centro, kur Inetos dukra lanko mokyklą. Jeigu aš keliuosi pas Inetą, tada mano butas lieka vienišas. Nesinori, kad sulaukėtų, voratinkliais apeitų...

Su Ineta turime bendrą svajonę – pasistatyti kotedžą. Jau apsisprendėme, kad tikrai to norime.

Išnuomok ir galva neskaudės.

Deividas: Na, jau ne – mano namuose turi būti mano švara, mano tvarka. Niekam nenorėčiau jo užleisti. Ten tiek pastangų, meilės įdėta.
Ineta: Užtat ir turime bendrų namų svajonę, dėl kurios dabar vaikštome po baldų parduotuves, žvalgomės gražių interjerų, akcentų...
Deividas: Dabar tai – viena iš mūsų pramogų (juokiasi). Namų dar neturime, o interjerą jau renkamės. Aš tik žinau, kur norėčiau gyventi: ten, kur mano dabartiniai namai, nes ten – parkas, gamta. Mes abu su Ineta – iš mažų gražių miestelių. Mums ir mieste norisi gamtos. Va, žinote, dar koks metų įvykis buvo: per Velykas pirmą kartą pasimatė mano ir Inetos tėvai! Maniškiai – iš Anykščių, Inetos – iš Telšių, o susirinko visi neutralioje zonoje – Vilniuje, pas Inetos seserį. Manau, tai – gan svarbus žingsnis.

Sakyčiau, tokios „smatrynos“ kvepia sužadėtuvėmis...

Deividas: Nežinau... man tai niekuo nekvepia (juokiasi)...
Ineta: Aš irgi jokio kvapo neužuodžiu (kvatoja). Senovėje tėvų susitikimas gal ką ir reiškė, bet ne šiais laikais.
Deividas: Va, dar vieną metų įvykį prisiminiau – Ineta pasidarė tatuiruotę!
Ineta: Tai būtina visai Lietuvai apie tai pasakoti?
Deividas: Vis tiek kas nors vasarą paplūdimyje pamatys.
Ineta: Išsitatuiravau ženklą, kuris mane tiesiog persekioja, – karališkąją leliją. Aš ją visur matau – nuo freskų iki mineralinio vandens buteliuko etikečių.
Deividas: ...dar mašinos variklis užkalė... Kuo ne metų įvykis?..

Sugebi tu, Deividai, nuleisti ant žemės... Beje, kalbant apie mistiką, vienoje TV laidoje būrėja pareiškė, kad tau Ineta – tikrai ne paskutinė gyvenimo moteris...

Deividas: Žinai, išmokau negirdėti to, ko nenoriu. Išmokau atsiriboti nuo to, kas man nenaudinga, nepatinka. Kam man imti į galvą kitų sakomas nesąmones?

Kaip manote, kada visi liausis svarstę, kiek ilgai truks judviejų draugystė, kada Deividas susiras kitą?..

Ineta: Gal ir susiras. Bet tada aš žiauriai juo nusivilsiu.
Deividas: Kokias nesąmones jūs šnekate? Neprisišnekėkime, neužsikoduokime. Niekas čia nieko nepaliks. Ane?

Kiek buvę santykiai turi įtakos jūsų dabartiniam elgesiui, gyvenimui?

Ineta: Ankstesni patyrimai yra tarsi pamokos. Gera ar bloga ta patirtis, bet iš jos sėkmingai mokaisi.
Deividas: Pavyzdžiui, aš dabar dėmesį skirstau kitaip: daugiau jo skiriu Inetai, daugiau rūpinuosi buitimi. Supratau, kad reikia būti ne tik pasinėrus į darbus, bet ir skirti laiko asmeniniam savo bei artimo žmogaus gyvenimams. Draugai sako, kad būdamas su Ineta pasikeičiau. Į gera.

Ineta: O aš išmokau vieną svarbų dalyką – nieko nereikia laikyti savyje. Aš – kaupikė: net jeigu man kas nepatinka, laikau savyje, kaupiu, tyliu, kad kitam nesukelčiau nepatogumo jausmo... Kaupiu kaupiu, kol vieną dieną viskas sprogsta! Šitas dalykas mano gyvenime kartojosi kaip koks užburtas ratas: žmonės nesuprasdavo, kas atsitiko, kad viską išlieju staiga, netikėtai, visiškai be priežasties. Kadangi dabar nenoriu visko išsprogdinti, stengiuosi tai, ką jaučiu, pasakyti tiesiai, drąsiai ir tuo momentu, kai reikia, o ne kada nors. Taigi Deividui – kur kas sudėtingiau, nes jis išgirsta viską, kas man patinka ir kas nepatinka.
Deividas: Man taip labai tinka, nes aš noriu suprasti, noriu viską žinoti. Kai nereikia spėlioti, kas atsitiko, daug lengviau kartu gyventi.

Mes iš tiesų nemažai dirbame kartu, nes kuriant šou Deividas rūpinasi choreografija, aš – aktoriniais dalykais. Išeina visai neblogai.

Ineta: Bet Deividas labai gerai jaučia mane. Galiu nieko nesakyti...
Deividas: ...kad iš tavo veidelio jau matyti – kažkas atsitiko. Šiaip ji – pleputė, linksma. O jeigu tyli, nesišypso, aišku, kad kažkas blogai.
Ineta: Nuo kitų man pavykdavo nuslėpti, o nuo Deivido – neįmanoma! Užtat mes su juo dar mokomės tokio dalyko: jeigu sakau „ne“, vadinasi, tai reiškia „taip“. Jeigu sakau: „Vežk mane namo, aš nebenoriu čia būti“, tai niekur nereikia manęs vežti.

Deividas: Nesakyk, tu manęs irgi pradedi klausyti... Atsimenu, anksčiau mane reikėdavo ištempti, kone prievarta išvežti iš kokių nors pobūvių, vakarėlių ar draugų kompanijų. Man vis norėdavosi kuo ilgiau pabūti, pabendrauti. Tarsi ką praleisti būčiau bijojęs. O dabar išeina, kad Ineta labiau nori kur nors būti ir linksmintis nei aš. Todėl dažniausiai aš ją išsivežu vakarėliui įpusėjus.
Ineta: Ir man tai patinka, ypač kai pasako, kad nori išvažiuoti tam, kad pabūtume dviese, – iškart nokautuoja.

Ar tebešokate dviese?

Deividas: Mažai.
Ineta: Nors mintyse aš niekada nenustojau to daryti. Dabar daugiau padedame kitiems sukurti šou programas ar individualius numerius. Smagu, kad žmonės vis dažniau sugalvoja nustebinti savo draugus ar kolegas įvairiais netikėtais siurprizais.
Deividas: Buvome pasvarstę eiti į konkursus, kur šoka profesionalas su mėgėju, bet kol kas būtų sudėtinga rasti laiko intensyvioms treniruotėms.
Ineta: Reikia, kad susidėliotų studijos reikalai, darbų ritmas. O tada bus galima pagalvoti. Tik labai juokėmės, kai svarstėme, kokią šukuoseną man reikėtų pasidaryti. Palaidi – netinka. Į kuodelį sulyzinti? Na, jau ne! Gal tada – peruką?!
Deividas: Bet kol kas svarbiausia – mūsų su kolege Karina šokių studija.

Nesupyk, bet daug kas mano, kad pinigų studijai davė Karinos draugas garsus pokerio žaidėjas Antanas Guoga, o tu studijoje – tik dėl vardo...

Deividas: Ne, mes su Karina – studijos bendraturčiai. Investavome abu, daug ką padarėme savo rankomis, taupėme, stengėmės... Norėjosi, kad studija būtų jauki, šilta, kad žmonės ten jaustųsi lyg namie. Įmonėse dabar labai populiaru rengti teminius vakarėlius, žmonės mėgsta ne paprastus balius, o originalius pasilinksminimus. Kuriame tokias programas, rengiame šou. Dabar, kai turime nuolatinę darbo vietą, tai daryti kur kas smagiau. Be to, pačioje studijoje galima rengti seminarus, šventes, pasportuoti, atsipalaiduoti, susipažinti. Planuojame, kad vėliau čia bus ne tik šokių, bet ir aktorinio meistriškumo pamokos. Taip pat – kūno formavimo užsiėmimai – body ballet.

Ineta: Mes iš tiesų nemažai dirbame kartu, nes kuriant šou Deividas rūpinasi choreografija, aš – aktoriniais dalykais. Išeina visai neblogai.
Deividas: Ineta daug padėjo ir įrengiant studiją.
Ineta: Kai tau žmogus yra svarbus, daug kas tampa bendru reikalu. Negali pasakyti: „Ei, klausyk, nebegalvok gal daugiau šiandien.“ Gyvename vienas kito darbais, mintimis.

Nuo rudens televizijos vėl žada šokių projektus. Deividas, aišku, eis šokti. Ineta, o tu vėl padėsi ir mokysi naują jo partnerę – kokią kolegę aktorę ar šiaip žavią damą?

Ineta: Manau, kad ne. Daugiau nebedarysiu tos klaidos. Vieną kartą paprašyta, pabandžiau padėti. Bet... Manau, nereikia kištis. Nes tada liksi be kaltės kalta. Poros šokis – poros reikalas.

O apie vestuves dar negalvojate? Apie bendrus vaikus?

Ineta: O čia jau – STOP!
Deividas: Plyta!

Nenori būti ištekėjusi?

Ineta: Kai vyras manęs šito paklaus, jam ir atsakysiu. O kai klausia moteris žurnalistė, net nežinau, ką ir sakyti (juokiasi).