Ineta Stasiulytė: „Jei nesirūpinsi močiutėmis, gyvenime nesiseks, nors tu ką“

Kaip apsisprendėte prisijungti prie socialinės iniciatyvos „Šiandien yra vakar“?

Kiekvieną pasiūlymą priimu atsiklaususi savo širdies. Būna tokių atvejų, kai dar nebaigus pasakoti apie projektą aš iškart sakau – taip, dalyvausiu. Šis atvejis buvo būtent toks. Senolių vienišumo tema jau kuris laikas, atrodo, tvyrojo ore.

Noriu pasidalinti viena asmenine istorija, kuri man iki šiol yra visiška mistika. Visai neseniai nuvažiavau aplankyti savo močiutės Jadvygos, o prieš išvažiuodama paprašiau jos padovanoti man kokį nors savo siuvinėtą darbelį. Ir ji vardija – yra angeliukas, yra Šiluvos bažnyčia ir daug kitų, kurio nori? Sakau – tu nueik į namus ir atnešk tą, kurio tau atrodo, kad man labiausiai reikia.

Paskubom įsidedu jos dovanotą rėmelį į maišą, padėkoju ir išvažiuoju į Vilnių. Namie ištraukiu iš to maišiuko ir atsisėdu ant žemės... tai buvo papūga. Sutikusi dalyvauti iniciatyvoje „Šiandien yra vakar“ aš nusifilmavau klipe, kur vaidinu anūkę. Tos anūkės močiutė jai dovanų išsiunčia būtent siuvinėtą papūgą! Mano močiutė, kuri man taip pat įdėjo papūgą, to video tikrai nematė...

Koks jūsų pačios santykis su savo močiutėmis?

Gyva yra likusi viena močiutė – Jadvyga, mamos mama. Man visada atrodo svarbios tos mūsų šaknys ir labai svarbu išlaikyti ryšį. Dažniausiai savo artimą žmogų matome kaip giminaitį, bet, kai pradedi, pavyzdžiui, savo močiutę ar senelį matyti kaip moterį ir vyrą, pradedi suvokti, kad į šią žemę atėjai būtent jų dėka. Tada pasidaro įdomu, kas buvo jų tėvai, kas buvo jų tėvų tėvai ir, kol jie gyvi, labai daug galima sužinoti apie save. Tą ir darau, nes tikiu, kad septynios kartos, kaip sako, turi įtakos mūsų pačių gyvenimams.

Tik veikla atitraukia mus nuo sėdėjimų ir savęs gailėjimų. Reikia spirti sau į užpakalį. Ir nesvarbu, ar tu senas, ar jaunas.

Kas labiausiai įstrigo atminty iš bendravimo su močiutėmis vaikystėje?

Ryškių atsiminimų iš vaikystės neturiu. Man kur kas įdomesnis ir vertingesnis yra šis, sąmoningas laikotarpis, kai aš galiu atsisėdus su močiute juokauti. Abi mano močiutės turi labai gerą humoro jausmą. Jos labai skirtingos, nes kilusios iš skirtingų regionų – viena iš Aukštaitijos, kita iš Žemaitijos. Tas nuostabas jų humoro pajautimas ir į viską žiūrėjimas per juoką. Tik viena į viską žiūrėdavo labai rimtai ir nuo to būdavo juokinga, o kita priešinga – labai lengvai žiūri į sudėtingas situacijas. Jos abi mano mokytojos.

Esate veiklus žmogus, ar atrandate laiko pabendrauti su savo močiute?

Neslėpsiu, būna atvejų, kai ji man skambina, o aš užsisuku darbuose, perskambinu tik po kelių dienų ir klausiu – skambinai? Būna taip. Nuolat sau primenu, jog labai svarbu suvokti, kad ne amžini čia esame.

Ar kažko išmokote iš savo močiučių?

Žaviuosi likusios gyvos močiutės mokėjimu taupyti. Ji niekada nesako ir nemoko kitų – "taupyk, atsidėk juodai dienai". Ji savo pavyzdžiu rodo, kaip pagarbiai reikia žiūrėti į pinigus, kaip juos galima kaupti net ir gaunant nedidelę pensiją. Štai paprastas pavyzdys – dažnas iš mūsų atsukam vandens čiaupą ir ne iškart valomės dantys, o dar pasikalbam bėgant vandeniui.

Mano močiutė labai tausoja gamtos išteklius, bet tuo pačiu niekada kitam neduos pastabos, nes yra labai kukli. Kartą buvau atsidūrusi situacijoje, kai močiutė man labai padėjo finansiškai. Aš apstulbusi jos gebėjimu taupyti, ji man panaši į skruzdėlytę – viską susidėlioja ir niekada nemato jokių problemų. Gyvena su didžiausiu džiaugsmu ir visiems kitiems kelia ūpą ir tuo savo pavyzdžiu labai įkvėpia.

Deja, ne visi senoliai turi artimųjų. Statistikos duomenimis, kas trečias vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas, o kai kurie seneliai neišeina iš namų visus metus. Kokią žinutę norėtumėte perduoti tiems, kurie jaučiasi labai vieniši?

Mano močiutė taip pat neteko savo vyro, man senelio, bet jos tai visiškai nepalaužė, ji sako – „aš neturiu laiko kada depresuoti. Aš neturiu laiko, kada gulėti ir žiūrėti į vieną tašką, turiu daugybę reikalų – aplankyti sesę, siuvinėti, nuvažiuoti į masažus, o dar ir sodas laukia“. Tad žinutė labai paprasta – vienišiems senoliams linkiu pradėti kažką veikti, nes tik veikla atitraukia mus nuo sėdėjimų ir savęs gailėjimų. Reikia spirti sau į užpakalį ir visai nesvarbu, ar tu senas, ar jaunas.

Paliko vaikai? Tai tvarkykis toliau, daryk kažką. Ne veltui turbūt taip atsitiko, pergalvok savo gyvenimą. Aš tikiu dėsniais ir tikiu, kad niekas neatsitinka šiaip sau. Vaikai be priežasties nepalieka ir neapleidžia savo tėvų ar senelių. Tačiau visada savo gyvenime galime kažką keisti.

Vadinasi, tie patys dėsniai veikia ir tiems, kurie apleidžia savo tėvus ir senelius?

Tikrai taip! Tiems, kurie nesirūpina savo močiutėmis, nesiseks gyvenime, nors tu ką. Mes turime gerbti savo protėvius ir jais rūpintis. Tie dalykai nepraeina šiaip sau be jokio atgarsio. Galime apsimetinėti, kad tai nesusiję dalykai, galime sakyti, kad mama – durna, tėvas debilas, o seneliai išvis nukvakę ir, apskritai, be serbentų krūmų nėra apie ką su jais kalbėti. Bet mes juk ne apie serbentų krūmus kalbam, mes šnekam apie žmones, iš kurių mes atėjom.

Mes galime palyginti save su gėle. Jei mes apie savo šaknis šnekam, kad jos nieko vertos, tai ar mes patys esame kažko verti? Nes be šaknų gėlė, kaip žinia, nelabai ką gali daryt šiam pasauly. Ar esate atkreipę dėmesį, kad jei, pavyzdžiui, vyras nesutaria su savo tėvu, kaip taisyklė, jis turi finansinių problemų, o jei nesutaria su mama – nesiseka santykiai su moterimis. Visi esame labai susiję ir vieni nuo kitų priklausomi.