Ineta Stasiulytė: kaip neprarasti motinystės džiaugsmo ir nepamiršti, kad yra aktorė, moteris, Ineta
„Upės paauglystė ir Frėjos vaikystė man yra tarsi dvigubas veidrodis – labai gerai matau, ką ir kaip darau. Ir kas iš to išeina. Žiūrėdama į savo vyresnėlę, džiaugiuosi, kokią ją išauklėjau. Vadinasi, turiu tęsti ta pačia linkme“, – prisipažįsta septyniolikmetės Upės ir trejų Frėjos mama aktorė Ineta Stasiulytė (41).
Kai toks didelis skirtumas tarp vaikų, auginti antrą dukrą jausmas turbūt toks, tarsi viskas būtų iš naujo, lyg pirmą kartą?
Socialinių tinklų grupėse dažnai paskaitau, kaip pirmo vaiko susilaukusios moterys tampa supermamytėmis ir dėl visko dreba, o su antru ar juo labiau su trečiu atsipalaiduoja – pats užaugs. Tačiau aš ir pirmos dukters susilaukusi nejutau jokio streso, nerimo ar baimių. Kai po gimdymo mama atvažiavo man pagelbėti, praėjus kelioms valandoms pasakė: „Nematau, kuo tau padėti. Puikiai tvarkaisi!“ Kas man būdavo neaišku, pasiskaitydavau ar pasiklausdavau, bet nebuvau įsitempusi. Tarsi visad žinojau, kad auginant kūdikį nėra neišsprendžiamų problemų. Todėl ir Upė, ir Frėja augo visiškai ramios, neturėjau jokių nemigos naktų. Tiesa, kai Upė gimė, norėjau būti tobula mama, todėl pirmus tris mėnesius beveik nemiegojau – negalėjau į ją atsižiūrėti. Paskui supratau, kad, pailsėjusi ir pasirūpinusi savimi, geriausiai galėsiu pasirūpinti ir dukra. O su Frėja buvo vos viena nemigos naktis, kai ji apsinuodijo ir vėmė. Bet iš esmės nuo tos dienos, kai parsivežėme iš gimdymo namų, iki dabar mažoji gyvena savo ramiu ritmu – užmiega apie vienuoliktą vakaro ir keliasi devintą ryte.
Vidinę ramybę saugojau dar ir dėl to, kad buvo labai svarbu turėti pieno ir maitinti savo vaikus pačiai. Esu tikra, kad su pienu kūdikis gauna viską, ko reikia. Su pienu persiduoda ir ramybė. Būdavo, palieku Frėją su aukle, o pati išvažiuoju dirbti į renginį ir būna kokia sudėtinga, neplanuota situacija, iškart tampu išsiblaškiusi, aštresnė, nervingesnė. Žiūriu, auklė man jau rašo: „Ar kas nutiko? Nes Frėja keistai elgiasi.“ Dukra iš tiesų jaučia mane net per atstumą. Tokie dalykai išryškėja, kai pradedi sąmoningai stebėti save ir artimuosius.
Iš kur žinai, kad tai – ne atsitiktinumas, ne sutapimas?
Daug dalykų stebiu: save, Mėnulio fazes, savo ciklą. Turbūt jau dvejus metus darau savotišką tyrimą: rašausi, fiksuoju savo nuotaikas ir tada aiškiai matau dėsningumus. Būna, užeina egzistencinis liūdesys: važiuoji mašina, muzika skamba, pradedi žodžius girdėti, graudulys apima, savęs gailėti norisi... „Stop stop! Kuri šiandien diena?“ – pažiūri į savo ciklo kalendorių ir matai, kad rytoj mėnesinės turi prasidėti (juokiasi).