Inga ir Arūnas Valinskai mini vestuvių 35-metį: pažintis bibliotekoje ir koralinė kelionė į Bora Borą
„Inga yra geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime“, – sako laidų vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas. Prieš 35-erius metus spalio 3 dieną sostinėje amžiną meilę prisiekęs atlikėjai Ingai Valinskienei, šoumenas svarbiausio gyvenimo pažado, akivaizdu, laikosi iki šiol. Koralinę sukaktį su žmona ir kolegomis pasitikęs Polinezijos salose, A.Valinskas portalui Žmonės.lt pasakoja apie simbolinę kelionę, lemtingą pažintį ir garsiai svarsto, kodėl jaunajai kartai ilgaamžė santuoka – nebebūdinga.
35-erių metų santuokos sukaktį Inga ir Arūnas Valinskai pasitiko Ramiojo vandenyno apsuptyje. Pasirinkę Polinezijos kryptį, daugiau nei savaitę kartu su bičiuliais pora grožėjosi vulkaninės ir koralinės kilmės salų virtine, įspūdingu gamtos kraštovaizdžiu, o spalio 3-iąją – savo meilės šventės dieną – jie apsistojo ypatingoje Bora Bora saloje.
Portalui Žmonės.lt Arūnas Valinskas pasakojo, kad taures už neeilinę sukaktį aukštyn kėlė viename populiariausių salos barų „Bloody Mary“.
„Kaip tik vakarą leidžiant bare, kažkuris kolega nusprendė pasidomėti, kaip vadinasi mūsų 35-osios vestuvių metinės. Pasirodo, koralinės! Sakoma, kad per jas geriausia dovanoti koralus arba sutikti kažkur koralų apsuptyje. Gavosi gražus sutapimas, nes net ir nežinodami padarėme taip, kaip turi būti“, – kalbėdamas su portalu Žmonės.lt šypsojosi Arūnas Valinskas.
Nors praėjo 35-eri metai, tikiu, kad vestuvių akimirkos ir jausmai atmintyje vis dar išliko ryškūs. Prisimenate, kaip tada jautėtės?
Kai tai darai pirmą kartą, visada būna baisu. Tikriausiai, tik kai tuokiesi penktą ar šeštą kartą, jautiesi ramus, tačiau man taip neteko (šypteli). Visgi labiausiai aš atsimenu išsigandusią Valinskienę, o ne save.
Kadangi vestuvės vyko Vilniuje, pirmiausiai susirašėme zakse, o paskui kartu su kolegomis ir bičiuliais važinėjome po įvairius miesto taškus, kuriuos buvome susižymėję. Ir važiavome ne su bet kuo! Gerai prisimenu, kad mano tėvas suorganizavo tris „Volga“ automobilius. Visas kortežas pirmiausia važiavome į fotoateljė, tada įsiamžinę vykome į Televizijos bokštą, vėliau važiuodami pakeliui į Saulėtekį, sustojome ant mažo tiltelio per Vilnelės upelį tam, kad perneščiau nuotaką. Galiausiai lengvai išsisukus su tuo tilteliu, patraukėme į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą...
Įdomus sprendimas per vestuves važiuoti į Teisės fakultetą! Kas ten patraukė?
Teises fakultetas mums turi svarbią reikšmę. Tuo metu ten studijavome, ten ir įvyko mūsų pirmoji pažintis. Susipažinome universiteto bibliotekoje 1987-aisiais. Tais metais mus delegavo padirbėti į biblioteką, kur vyko renovacija ir reikėjo visas senas knygas išimti, nuvalyti dulkes ir pernešti į kitą vietą. Vaikinai knygas nešiojo, o merginos jas traukė iš lentynų. Kadangi Inga palyginus su kitomis merginomis buvo labai aukšta, ją pastatė ant kopėčių ir liepė knygas padavinėti iš viršutinių lentynų. Prisimenu, ateinu prie tų kopėčių ir matau – kojos! O paskui jau pamačiau ir iš viršaus žiūrinčias akis... Sunku ir bepasakyti, kuo sužavi žmogus, bet mane pirmiausia sužavėjo Ingos kojos ir akys, o paskui palaipsniui ir visa kita.
O ar kada paklausėte Ingos, kuo tąkart ją sužavėjote jūs pats?
Esu kalbėjęs, bet ir be jos atsakymo žinau. Aš esu tobulas! Bent jau taip pats galvoju (juokiasi). Jei rimtai, tai manau, kad vienas kitam turime pasakyti daug gerų žodžių, nes metams bėgant blogų mažėja.
Per daugiau nei tris dešimtmečius pavyko galutinai „apsišlifuoti“?
Metams bėgant yra pastebima porų supanašėjimo tendencija. Kiek aš buvau blogas, tiek aš dabar gerėju, o Inga Valinskienė – bjaurėja (šypteli). Šitoje vietoje nieko nepadarysi, tampame labiau panašūs, nei „apsišlifavę“.
Su laiku žmonės keičiasi, tačiau jų pagrindinės pamatinės vertybės išlieka. Ar judviejų jos tokios pat?
Kaip ir buvo, taip ir liko – iki šiol turime savo kertines vertybes. Tačiau svarbu ne tik vertybės, bet ir savų principų įgyvendinimo būdas. Pavyzdžiui, Inga yra labai lėta, apmąstanti sprendimus arba išvis jų nepriima. Tuo tarpu aš – karštas, spontaniškas. Ją dažnai užknisa mano spontaniškumas, o mane jos rezervuotumas. Va tada mes jau susipykstam... Bet visgi džiaugiuosi, kad mūsų vertybė yra absoliutus vienas kito palaikymas, kurį perdavėm ir vaikams.
Taip pat svarbi vertybė – tolerancija kitai nuomonei. Nors dažnai mudu vienas kito ginam gana aštriai. Bet taip jau yra. Čia labai svarbi ir Ingos savybė – kantrybė. Dažnai sakau, kad jeigu egzistuoja reinkarnacija, ateinančiam gyvenime norėčiau atgimti moterimi ir sutikti tokį pat asilą, kaip aš pats, bei suprasti, ką jaučia Inga gyvendama su manimi.
Nesinori to vadinti tendencija, tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinėms poroms ilgaamžių santykių puoselėti nepavyksta, o ką jau kalbėti apie santuoką...
Ypatingai kai žmonės būna jauni, klausimas, ar jie tą procesą – vadinamą „apsišlifavimu“ – priima kaip būtinybę, ar kaip jų teisių ribojimą. Jaunesnius žmones gražiąja forma vadinu „vaikais“. Tad tie vaikai dažnai šį procesą ir priima, kaip jų teisių pažeidimą ir tada sako, kad jiems nebe pakeliui, nes turi kitokius matymus. Jie net nebando tarpusavyje susidėlioti vertybių ir ribų. Užuojauta jaunajai kartai, kuri užuot tai dariusi, vestuves paverčia eiliniu vakarėliu sau ir savo draugams, o jei tai žymesni žmonės – tik proga atsiduri ant viršelio. Supratimas apie santykius ir natūralius jų procesus prioritetiškai lieka kažkur užmaršty.
Natūralus santykių procesas – diskusijos, kartais atvedančios iki karštų barnių. Kaip dažniausiai su Inga išsprendžiate ginčus?
Čia kaip ir išėjimas į sceną. Jei tu nejauti jaudulio, vadinasi esi abejingas, todėl pykti ir pyktis yra natūralu. Švelniai sakant pavydžiu poroms, kurios teigia, kad visai nesipyksta, bet tuo pačiu ir ne visai jomis tikiu. Meilėje būna visokių emocijų, tačiau universalaus recepto pykčiams išspręsti nėra. Dažniausiai susitaikome spontaniškai, nes dabar jau protas ir jausmai veda nebe atskirai. Viskas susilieja, o tuo pačiu ir mintys apie praeitį, dabartį, ateitį. Tada pamąstai, ar verta pyktis, kažkaip randi bendrą sprendimą ir eini toliau per gyvenimą kartu.
Atvirai, ar per tiek metų esate atsistoję ant skyrybų slenksčio?
Be abejo. Čia yra riba. O jau kai stovi prie bedugnės krašto, supranti, kas tai yra. Kartais reikia atsidurti ties ta riba, kad pajaustum „kritimo baimę“.
Viešumoje esate suformavę ne tik stiprios poros, bet ir atskirai – stiprių asmenybių įvaizdį. Tačiau užvėrus namų duris, kuris tampa švelnesnis, atsakingas už namų jaukumą ir romantiką?
Kad mes nesiskirstom. Gal Inga dažniau pakūrena tą jaukų namų židinį, o aš malkų atnešu (šypteli). Nėra taip, kad pats planuočiau romantiškas akimirkas ar staigmenas, dažniausiai tai gimsta spontaniškai. Būtent spontaniškumas ir leidžia mūsų santykiuose neužsisukti rutinoje, kas šeimoje dažniausiai būna peilis. Taip pat mūsų santykiuose yra būtinas humoro jausmas. Reikia gebėti į daugelį situacijų nenusispjauti, o tiesiog pažiūrėti su humoru. Tada problema, kuri atrodo kertinė, pasirodo tikrai nesanti problema, kuri galėtų būti akmeniu, išvertusiu šeimos vežimą. Taigi santykių tvirtumas priklauso ne tik nuo akmenų, bet ir nuo važnyčiotojų.
Arūnai, už ką labiausiai esate dėkingas Ingai?
Inga yra geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Tai nutiko, vis dar tęsiasi ir tikiuosi, kad tęsis tiek ilgai, kiek mums skirta. Ši moteris yra didžiausias mano gyvenimo laimėjimas, už tai aš jai ir dėkingas.
Fotogalerija:
+46