Skaisčiai raudona suknelė iš dešimties tūkstančių rožių žiedlapių. Krištolo sietynai, sukabinti ant žalio maumedžio. Milžiniška rožinė širdis ir teatralizuota šventė gamtos apsuptyje – Kauno botanikos sode. Pačių šeimininkų spaustas rožių vynas svečiams... Tai – tik kelios detalės iš šventės, kuria restorano ir kelių naktinių barų savininkai Inga (37) ir Darius (43) Budriai sugalvojo paminėti dešimtąsias savo vedybų metines – Rožines metines.
Parko takeliais eina skrybėlėtos damos, lydimos savo ponų. Aukštakulniai kaukši asfaltuotais takais, ir moterys su baime stabteli prie pievelės, kurioje turi vykti šventinė ceremonija. Prieš kelias valandas praūžęs lietus pavertė ją žliugsinčia klampyne. Tačiau tarsi teatro uždangai pakilus prasideda veiksmas: jaunikis atsistoja šalia raudonomis rožėmis nusagstytos širdies. Jaunoji iškilmingai žengia taku – tokios jos dar nematė niekas: ryški, šviečianti. Elegantiškos viešnios pasipila iš paskos, nepaisydamos į šlapią žemę smingančių kulniukų. Kas graudinasi skambant dainininkės Džordanos Butkutės dainoms, kas aptaria nuotakos suknelę, kas žvalgosi į paruoštą pokerio stalą ir spėti likimą iš kortų pasiruošusią žavią būrėją... Kiekvienas gaus progą pasitikrinti, kurioje srityje jam labiau sekasi: meilės ar kortų. Rožinėse vestuvėse raudonų rožių, aistringos meilės ir deginančio azarto turi būti su kaupu.
Kodėl nusprendėte šią sukaktį atšvęsti? Juk dauguma tokia proga tiesiog dviese išgertų šampano, ir tiek.
Inga: Kol apie tokią šventę tik svarsčiau, Kauno rotušės ceremonmeisteris, jau keliasdešimt metų Kauno poras tuokiantis Kęstutis Ignatavičius mane paskatino: „Visada agituoju, kad poros švęstų sukaktuves. Nes pragyventi kartu penkerius metus – labai daug. Dešimt – šiais laikais beveik nerealu. Todėl reikia ne tyliai dviese pasidžiaugti, o švęsti su draugais, giminėmis. Tai – tikra šventė.“
O man apskritai patinka organizuoti šventes. Patinka viską susieti, suderinti, apgalvoti detales. Į kokią nors patalpą lįsti – kad ir patį prabangiausią restoraną – visai neįdomu. Vasarą norisi gamtos, veiksmo, o ne susėdus prie stalų tik valgyti ir gerti. Norisi nuveikti ką nors gražaus, prasmingo. Mano šviesaus atminimo močiutė sakydavo: „Nu, jau pas Ingą tai... ir stovėti liepia, ir valgyti nieko neduoda...“ Tiesa, man visus susodinti prie stalo – paskutinėje vietoje. Man reikia to, ko dar niekur nebuvo. Taip, kaip dar niekas nedarė. Ir svarbiausia yra ne balius, o pati proga.
Darius: Šiemet sakiau: „Nebedarykime jokių švenčių...“ Dieve, jau šitiek metų mes kartu, kam dar tos šventės?..
Inga: Na, jau ne! Čia mano dešimtmečio renginys! Ir smagiausia, kad Darius iš pradžių priešinasi, bet paskui labai nuoširdžiai ir su azartu įsitraukia į pasiruošimą toms mano šventėms. Tada jam ir įdomu, ir patinka.
Daug kas įsivaizduoja, kad rengti tokias šventes – tik demonstratyviai švaistytis turtais. Kiek buvo išleista tokia proga?
Inga: Daug ką galima padaryti visai nebrangiai: maistą pagamino mūsų kavinės virtuvė. Daugumą mano sumanymų savo rankomis įgyvendina Darius. Pavyzdžiui, sugalvojau, kad dainininkė lyg paukštelis sėdės auksiniame narvelyje. Ir kaip manote, koks meistras imtųsi daryti dviejų metrų dydžio daiktą, paskui sugalvotų, kaip įkelti į medį... Arba sumaniau, kad Džordana turi dainuoti plaukiodama valtelėje. Darius dvi dienas užsimušdamas ieškojo mažos, gražios valtelės. Idėjų reikia! O įgyvendinti jas galima ir savo rankomis. O ko dar: šampano nenusipirksi? Nebūtinas pats prabangiausias. Aš, pavyzdžiui, prie šventės priderinau ir gėrimą – parinkau raudonos spalvos putojantį vyną. Tikrai nereikia didelių investicijų norint surengti įdomią šventę.
Kažkas parašė, kad esame turtingi, nes aš prabangiu „Hummer“ važinėju. Tik niekas neparašė, kad tą mašiną Darius parsiplukdė iš Amerikos daužtą ir savo rankomis susitvarkė.
Rūpesčių mes, patikėkite, turime tiek pat, kiek visi. Dėl to ir Darius iš pradžių šiai šventei priešinosi: geriau skolas sumažintume, namus paremontuotume... Kad mes baisiai turtingi, švaistomės pinigais – greičiau žiniasklaidos sukurtas burbulas. Jai taip smagiau mus pateikti, jai reikia tokių žmonių... Ir niekam neįdomu, kad turime ir skolų, ir įsipareigojimų, kad Vilniuje esančio baro veikla vos po pusmečio buvo sustabdyta ir jau visi metai baras neveikia. Kad mus lygiai taip pat, kaip visus verslininkus, spaudžia mokesčiai.
Kažkodėl visiems atrodo, kad žurnalų puslapiuose ir įžymybių vakarėliuose pasirodantis žmogus negali turėti problemų. Dažniausiai dėl tos viešumos ir nukenti: kažkas parašė, kad esame turtingi, nes aš prabangiu „Hummer“ važinėju. Tik niekas neparašė, kad tą mašiną Darius parsiplukdė iš Amerikos daužtą ir savo rankomis susitvarkė. Bet aš nemoku nei guosti, nei guostis. Savo bėdų kitiems neužkraunu.
Jūsų šeimą lydi dar vienas stereotipas – viskam vadovauja Budrienė, o Budrys – po padu. Neturi savo nuomonės ir sprendimų laisvės...
Darius: Taip ir yra, kur pastumia, ten einu... Po padu ir tuo patenkintas (juokiasi)... Niekas iš tikrųjų manęs po jokiu padu paspaudęs nelaiko.
Inga: Nieko nedarau prieš jo valią. Aišku, Darius, kaip visi vyrai, paburba dėl ko nors. Kai man ko nors labai labai norisi, moku priprašyti, pažadėti. Moteriški kerai – kaip visų. Bet kad laikyčiau vyrą po padu...
Darius: Taip, aš gal mažiau mėgstu būti dėmesio centre. Tiesiog nenoriu užlįsti prieš Ingą (juokiasi).
Inga, jūs dėl ko nors gyvenime gailitės?
Inga: Žinau, ko tikrai nesigailiu: kad išsiskyriau su pirmuoju vyru. O kad Darius atsirado mano gyvenime – apskritai stebuklas. Jis – tikrai mano žmogus. Su juo gera būti. Kantrus, supratingas, moka užjausti, darbštus, protingas... Matau, kaip jis mane myli. Ir aš negaliu nemylėti žmogaus, kuris man tiek daug duoda. Meilė augina meilę. Jausmai – jausmus. Turbūt aš Dariui net mažiau gražių žodžių pasakau nei jis man. Jis daugybę kartų per dieną ištaria: „Kokia tu graži... kokia miela...“ Kartais moju ranka: „Eik tu... Vaidini ar nori man įtikti?..“ Kaip jis pyksta, kai taip kalbu! Apie tokį vyrą aš svajojau. Apie tokį, su kuriuo visur būčiau kartu, kuris visada būtų su manimi. Mes neturime kiekvienas savo laisvalaikio, mes dirbame kartu, mes viską planuojame kartu. Ir abiem taip patinka.
Pačiai tie dešimt metų atrodo labai daug?
Inga: Palyginti su pirmąja santuoka – labai daug. Tada tik dvejus metus išgyvenome kaip sutuoktiniai. Prieš tai dar penkerius draugavome. Jis gyveno Kaune. Aš – Molėtuose, pas mamą. Kai atsikrausčiau į Vilnių studijuoti konservatorijoje, jis mane ėmė visur stabdyti, nenorėjo, kad mokyčiausi. Ištekėjau vos dvidešimties, o gimus sūnui supratau, kad mano vyras – ne šeimos žmogus. Aš turėjau labai daug problemų po gimdymo... operacijos, narkozės... Kai pagimdžiau Nojų, man niekaip negalėjo sustabdyti kraujavimo. Operavo. Prasidėjo komplikacijos, po dviejų savaičių mane su greitąja išvežė ir vėl operavo, nes buvo susidarę krešulių. Paskui – dar kelios operacijos. Aš tik išvažiuoju į ligoninę, o vyro jau namuose nėra, vaikas su kuo nors paliktas... Supratau, kad tikrai ne tokį šalia įsivaizdavau. Aš juk ir auklėta taip buvau, ir šeimos iliuzijų prisikūrusi, kad vyras turi būti vienas visam gyvenimui. Tik to išsvajoto vieno laukiau... mylėjau beprotiškai...
Mergaitė iš Molėtų su kūdikiu ant rankų nebūtų drįsusi skirtis...
Inga: Aš niekada nebuvau tylenė pelytė. Žinojau, kad neprapulsiu ir viena.
Kai susitikote, ir jūs, ir Darius jau turėjote šeimyninės patirties. Ji padėjo ar trukdė kurti naujus santykius?
Inga: Aš jau buvau išsiskyrusi su pirmuoju vyru, Darius tada dar oficialiai turėjo šeimą. Ar tarp mūsų buvo tarnybinis romanas? Ne visai: Darius mane kvietė dirbti į savo restoraną. Dirbti aš pas jį nepradėjau, o draugauti ėmėme.
Iš tikrųjų visko per tą laiką buvo... Pirmi, antri metai po vedybų mums buvo labai sunkūs. Gal kokia krizė buvo prasidėjusi. Turėjome labai sunkių išgyvenimų. Tikrai buvo momentas, kai galvojome apie skyrybas. Ačiū Dievui, viską išgyvenome ir gyvename toliau.
Gal dėl tos pirmos krizės kalti net ne mes buvome, o mūsų aplinka. Tada tik atidarėme savo naktinį barą ir greitai pamatėme, kad nieko gero šeimai, jeigu vienas miega ar laukia namuose, o kitas – blaškosi ar dirba iki paryčių, kai beveik nesimatai ir namuose nesusitinki. Labai paprasta nuklysti, išardyti šeimą. Nusprendėme nebekartoti tų pačių klaidų. Pasirinkome būti kartu visada ir viską daryti kartu.
Ir dar vienas dalykas padėjo mums išgyventi krizę – abu labai norėjome vaikų. Bendro vaiko. Darius – ypač.
Kernius gimė neišnešiotas, aštuonių mėnesių, pats nekvėpavo... Gydytojai nieko gero nežadėjo... Buvo beprotiškai baisu. Bet sūnaus gimimas ir bendras nerimas mus su Dariumi tik suartino. Manau, labai svarbu, jeigu vyras prašo pagimdyti vaiką. Tada abu tikrai viską įveiksite. Mielai dar gimdyčiau, jeigu žinočiau, kad bus dukrelė. Nes dar vienas berniukas... Man vis atrodo, kad dukra prie mamos labiau glaudžiasi. O sūnūs... ateis marčios ir išsives. Nors Darius dabar jau sako, kad gimdyčiau bet kokiu atveju. Tik aš jaučiu, kad vėl būtų berniukas. Tiesiog žinau...
Iš kur tai žinote?
Inga: Ir pas astrologus, ir pas Tibeto medicinos specialistus esu buvusi, man skaičiavo dienas, kada reikėtų pastoti, kad būtų mergaitė... Bet dabar mano apsisprendimą nulems ne astrologai, o sveikata. Turiu kelis mėnesius apsispręsti: gimdyti dabar arba ryžtis rimtai operacijai, po kurios pastoti jau nebegalėčiau. Kai sužinojau, kad rasta ikivėžinių ląstelių, susimąsčiau: gyvenimas – toks trumpas! Reikia gimdyti. Reikia švęsti. Reikia džiaugtis, kol gali (ištaria pro ašaras)... Ir reikia tikėti, kad viskas dar pavyks... Apskritai, kai šeimos santykiai stiprūs, niekas nebaisu. O didelis būrys vaikų tik džiugina.
Romantikos Darių išmokiau pati. Aš visada stengdavausi sukurti gražią, jaukią aplinką. Ir jam savaime atėjo suvokimas, kad turi atsakyti tuo pačiu.
Tų, kuriuos turite dabar, – per mažai?! Nojus, kad ir didelis, dar gyvena su jumis. Yra Kernius ir iš globos namų į jūsų šeimą atėjęs Mantas...
Ne tas žodis, kaip sočiai! Vien Mantas atstoja kelis vaikus. Bet vilioja viltis turėti dukrelę. Turbūt per šituos dešimt metų mums svarbiausi ir buvo vaikai. Manto atėjimas į šeimą tik suteikė papildomų spalvų. Su Mantuku gyventi linksmiau, nes jis labai juokingas ir visada visko taip juokingai pridaro, prišneka, kad paskui ilgai turime apie ką kalbėtis: „Mūsų Mantas tą padarė... Mantas tą pasakė...“ Tarp Kerniaus ir Manto pavydo lyg ir nėra, bet konkurencija – didžiulė.
Kernius – protingesnis, tą puikiai supranta ir dar stengiasi pabrėžti. „Kas čia padarė?“ – būna, supykstu. „Na, kas kas! Mantas...“ – pareiškia Kernius kaip suaugęs. Pradžioje, kol nemokėjo pasakyti žodžio „įsivaikinti“, Kernius net prašydavo: „Kam mes tą Mantą išsinuomavome? Geriau grąžinkime jį...“ Bet dabar viskas gerai, visi susigyvenę, apsipratę. Darius apskritai moka su Mantu elgtis, tas vis veržiasi tėčiui padėti, jie ką nors kartu meistrauja, gamina.
Nors kartą gailėjotės, kad paėmėte vaiką iš globos namų?
Inga: Gydytojai, psichologai mus ne kartą gąsdino, kad turėsime daug problemų, kad paauglystėje išvis bus baisu... bėgs iš namų, vogs... Taip, mums neramu, ar susitvarkysime. Bet iš savų kartais nežinai, ko tikėtis. Suprantu, kad bus sunku, bet blogiau padaryčiau, jeigu sugrąžinčiau Mantą į globos namus, nei kad jis liktų ir augtų normalioje šeimoje. Nenoriu tokio kaltės jausmo.
O jūs Mantą mylite?
Inga: Ta meilė ne tokia kaip Kerniui ar Nojui. Šiek tiek susijusi su gailesčiu, su noru padėti, suteikti vaikui galimybę. Gal kitaip ir neįmanoma? Juk paėmėme jį ne dėl to, kad beprotiškai pamilome ir gyventi be to vaiko negalėjome. Tiesiog taip atsitiko, kad jis atėjo į mūsų šeimą: iš pradžių pabūti savaitgaliais, paskui vis ilgiau ir ilgiau. Vadinasi, taip reikėjo. Norisi, kad Mantas turėtų namus, šeimą ir jaustųsi kam nors reikalingas. Mes tikrai esame apsisprendę, kad padėsime jam šiame gyvenime ir užauginsime. Kiek galėsime, tiek tos meilės duosime. Dieve, kiek jam daug motiniškos meilės reikia! Beprotiškai! Liestis, glaustis, bučiuoti, plaukus glostyti jam – kaip oro įkvėpti. Jis tos meilės tiesiog pats išsiprašo. Kita vertus, Mantas – meilus vaikas, negali jo nemylėti. Pati jaučiu, kad vis dažniau jam pasakau, jog myliu. Ir apkabinu ne tik tada, kai prieina. Priglaudžiu kaip savo. Nesu jam abejinga.
Sutikite, net gražiausias gyvenimas per dešimt metų virsta rutina. Kaip tvarkotės su ja?
Darius: Rutina su Inga – neįmanoma. Ji nuolat pilna idėjų. Taip nebūna, kad kasdien gyventum taip pat, kaip vakar. Ji tiek visko prisigalvoja, kad aš nebespėju sugalvoti, kaip tai įgyvendinti.
Kitas vyras jūsų vietoje sakytų: nedarysiu, nenoriu, tingiu.
Darius: Kitas gal ir sakytų. O aš nesakau, nes myliu savo žmoną. Todėl ir darau.
Inga: Iš tiesų nejaučiame rutinos. Gal dėl to, kad sugebame patys sugalvoti švenčių. Mums nėra kada sėdėti namuose, dulkių šluostyti ir nuobodžiauti. Vien vaikus nuvežti į mokyklą, darželį, paskui – po būrelius... Labai daug darbo padaro Darius. Mantas net susirūpino: „Mama, tu niekada mūsų į darželį nenuvedi. Tik tėtis...“ Bet taip jau susiklostė, kad aš rytais ilgiau kuičiuosi: nesusišukavusi, neišsimaudžiusi į darželį neisiu. O Darius rytais visada turi reikalų mieste, todėl ir vaikus išvežioja. Nežinau, ką darželio auklėtojos apie mane galvoja, turbūt: „Poniutė... vaiko atvesti negali...“ Bet kiekviena šeima turi savo tvarką. Darius labai padeda buityje, rūpinasi viskuo. Todėl ramia širdimi galėčiau gimdyti dar vieną vaiką.
O kaip romantika po dešimties bendro gyvenimo metų?
Inga: Romantikos Darių išmokiau pati. Aš visada stengdavausi sukurti gražią, jaukią aplinką. Ir jam savaime atėjo suvokimas, kad turi atsakyti tuo pačiu. Ypač jeigu žinai, kad kitam žmogui tai malonu. Bet Darius niekada nepripirks brangių dovanų, jis nemėgsta iškilmingų progų, geriau eilinę dieną pasielgs taip, kaip šaus į galvą: nuskins gėlę, parneš uogų, padarys tai, ką aš mėgstu, kas man patinka. Aš Dariaus klausiau: „Ko nori dovanų dešimtmečio proga?“ „Taigi žinai, – išgirdau. – Tu esi mano brangiausia ir didžiausia dovana. Man nieko daugiau nereikia, kai turiu tave.“