Inga Jablonskė. Didžiausias mano gyvenimo projektas
„Numetė vaiką ir išėjo į darbą...“, „Buvo puiki vadovė, o dabar – tik namų šeimininkė!“, „Ji viską paaukojo dėl vaikų!“, „Laimėjimai darbe jai svarbiau už vaiko laimę...“ Mes, mamos, nuolat girdime įvairių nuomonių, kaip turėtume gyventi.
Jei siekiame karjeros ir norime save išreikšti darbe arba versle – būtinai sulaukiame pabaksnojimų, kad esame egoistės ir vietoj vaiko laimės savanaudiškai renkamės savąją. O jei, atvirkščiai, nusprendžiame likti namuose ir atsiduoti vien šeimai, anksčiau ar vėliau būtinai būsime paprotintos, kad esame ir vargšės, ir aukos...
Vienas pačių geriausių kažkada iš mentoriaus gautų patarimų skambėjo taip: „Kad ir ką darytum gyvenime, tavo aplinkoje visada bus trijų tipų žmonės. Vieni tau plos ir sakys, kad esi šaunuolė. Antri nuolat viską neigs, kritikuos ir tau nepritars. Trečiajam tipui priklausantys žmonės bus tiesiog abejingi, nes jie užimti savais reikalais ir jiems nėra kada apie tave galvoti.“ Šis patarimas mane išlaisvino nuo noro visiems patikti ir įtikti, būti dirbtinai gerai ir fainai, daryti tai, kam būtinai reikėtų pritarimo ir aplodismentų. Kai nėra noro įtikti, iškyla nuostabus klausimas – o ką noriu daryti aš, Inga, kad jausčiausi laiminga ir galėčiau kurti tai, kas gražu ir prasminga? Tai, ko reikėtų ne tik man, bet ir kitiems?
Kai mano sūnui buvo vos keturi mėnesiai, man ir bendramintei Andrei Amiyai Pabarčiūtei kilo idėja organizuoti konferenciją, skirtą mamoms. Tokioms, kaip tu – ieškančioms atsakymų, norinčioms surasti pusiausvyrą ir meistriškai sujungti asmeninį gyvenimą ir saviraiškos pojūtį. Tokioms, kurioms reikia daugiau, o kartais – tiesiog paprasčiau. Dauguma mūsų, girdėdamos ir skaitydamos gražias veiklių mamų istorijas, galime pagalvoti, kad viskas joms ėjosi lengvai, kaip sviestu patepta. Kad jos turi tai, ko neturime mes. Kad mums, kaip joms, nėra taip paprasta su viskuo susitvarkyti. Tai netiesa!
Atvirai prisipažinsiu – buvo nežmoniškai sunku. Viską reikėjo padaryti nuo nulio: sukurti konferencijos koncepciją ir turinį, suburti komandą, surasti rėmėjų ir pritraukti dalyvių. Be viso to, buvau žindanti mama. Projekto ambicijos nebuvo kuklios – užsibrėžėme pritraukti apie tūkstantį moterų. (Pirmojoje konferencijoje sulaukėme 700 dalyvių!) Bet mano akys žibėjo!
Viso to nebūčiau padariusi, jei ne puikus vyras greta, nuostabi auklė pagalbininkė, supratinga komanda ir visas būrys palaikančių žmonių ir savanorių. Kiekviena veikli mama turi savo ištikimą komandą pagalbininkų – vyras, senelis, močiutė, auklė. Tokia mama turi būti disciplinuota, reikalui esant, spontaniška ir mokanti greitai keisti planus (pavyzdžiui, netikėtai apsirgus vaikui), kūrybiškai ieškoti išeičių ir visada būti motyvuota. Kitaip sakant, žinoti, ką ir kodėl daro. Be to, ji turi būti lanksti ir pasiruošusi per akimirką viską mesti. Juk vaiko auginimas – tai sparčiausiai kintantis procesas, prie kurio turime akimirksniu prisiderinti. Neliūdėkime ir tiesiog prisiderinkime! Išlikime budrios, gyvos, smalsios, šiek tiek avantiūristiškos ir crazy…
Prognozuojama, kad žmogus ateityje per gyvenimą pakeis virš 30 profesijųTapusi mama, atsisakiau beprasmių darbų, nes prasmingiausia buvo laiką leisti su vaiku. Nusprendžiau neklausyti patarimų, kaip man gyventi, tačiau visada išklausau kitų išminties, kad priimdama sprendimus turėčiau kuo daugiau galimų scenarijų. Aš netikiu, kad mama, būdama su vaiku, praranda socialinius įgūdžius ir nuvertėja darbo rinkoje. Manau, kad tai – visiška nesąmonė!
Kiekviena mama tampa itin stipri, kai staiga atsiveria akys ir ji pamato, kad „mamystė“ – tai asmeninis universitetas, kuriame kasdien moko spontaniškumo, rizikuoti, bendradarbiauti, motyvuoti, empatiškumo (arba intuicijos), finansinių gudrybių (iš mažai sukuriama nemaža šventė), lankstumo, žaismingumo, kūrybiškumo, bendravimo (juk susišnekėti su vienų metų ožiuku kartais gerokai sudėtingiau nei su reikliausiu bosu), su puodeliu arbatos pailsėti vos per penkias minutes ir toliau entuziastingai kibti į darbus, būti itin organizuotai: vienu metu aprėpti ir gebėti atlikti begalę darbų, džiaugtis mažais rezultatais ir pasiekimais; galiausiai – būti komandos siela, palaikančia visus, esančius šalia.
Manau, toks savybių rinkinys – kiekvieno sąmoningo darbdavio idealas. Be to, dirbanti mama iš darbo išeina laiku. Ir nė minutės vėliau! Vadinasi, ji daro viską, kad užduotis atliktų efektyviai ir operatyviai. Vakaras, praleistas su šeima, kitai darbo dienai ją įkraus teigiamų emocijų ir veiklios nuotaikos.
Vis dėlto, dirbti ar visą laiką skirti šeimai, yra tik pačios moters sprendimas. Jį moteris turi priimti klausydama savo širdies. Jei didžiausias jūsų gyvenimo projektas yra vaikas ir dėl to nesijausite auka, tai ir yra jums tinkamiausias atsakymas!
„Ieškok, ką darant kasdien švyti tavo akys“, – sakydavo man močiutė. Tu irgi motinystės atostogas skirk tam, kad sau atsakytum į klausimą: ką darant švyti tavo akys? Taip pat ieškok atsakymų į klausimus: ko lengvai atsisakytum, ką norėtum pažinti, atrasti, sukurti, išmokti, išbandyti, kokias svajones ir norus pažymėtum savo drąsiu TAIP? Pirmyn!