„Teatre galėjau pasislėpti už vaidmenų, televizijoje tiesiog atlikau vedėjos funkciją. Turėjau būti gana neutrali ir nešališka. Giliau niekas nesikapstė ir man tai buvo patogu – jaučiausi saugi“, – prisipažįsta aktorė, dainininkė Inga Jankauskaitė (41). Šiandien, kai per koncertus ji atvirai dainuoja apie savo išgyvenimus ir patirtis, tas saugumo jausmas pamažu dingsta.
Atsidavimas muzikai, kaip sako Inga, buvo vienas rizikingiausių sprendimų per jos dvidešimt septynerius metus trunkančią karjerą – šiuo žingsniu ji atsisakė televizijos sutarčių, stabilumo, saugumo.
„Tai padariau dėl kūrybinės laisvės, to skrydžio džiaugsmo, kurį kas kartą patiriu matydama su manimi dainuojančius žmones, – paaiškina Inga. – Rizikavau nudegti, bet praėjo kiek laiko ir pasidarė labai gera. Tik neparašykite, kad palikau „komforto zoną“ ar „tapau savimi“ (juokiasi). Kaip sakė Faina Ranevskaja, „buvimas savimi – dažnai vaizdelis nekoks. Su savimi reikia dirbti“. Žmogus yra tai, ką jis daro. Negali gyventi jausdamas amžiną dvasinį diskomfortą. Tai naikina, o ne kuria.“
Ingai šiuo metu svarbiausia kurti. Ir ne tik muziką, bet ir stiprų ryšį – su vaikais, mylimuoju, gerbėjais. Ir reikšmingiausia kūrybos dalis – atvirumas. „Stengiuosi nuolat kalbėtis, nebijau jų atsiprašyti, jei priskaldau malkų. Vaikai žino: jų mama – irgi žmogus, o ne visažinis robotas. Esu už pareigas ir taisykles. Pati taip užaugau. Šeimoje dalijomės buitimi, tik ji tais laikais buvo sudėtingesnė... – prisimena. – Laukiau, kol sūnus baigs mokyklą ir nebereikės būti kontroliere Atsimenu, juokais jam sakiau, kad vieną dieną mane pakvies į restoraną išgerti vyno ir pasakos apie savo meilės nuotykius. Tai pildosi. Kai jis išvažiavo studijuoti, bendraujame dažniau, atviriau ir kokybiškiau. Mano pačios santykiai su mama labai panašūs – kasdien plepame, liežuvaujame ir dalijamės išgyvenimais.“
Interviu ir fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.