Inga Budrienė kruize po Karibų jūrą pasigedo lašelio prabangos – vakarinių suknelių neprireikė  

Su vyru, restoraną valdančiu verslininku Dariumi Budriu Inga nebe pirmą kartą kruizą renkasi kaip galimybę pamatyti šalis ir ypač salas, kurias oru ar keliais pasiekti būtų kur kas sunkiau. „Esame plaukę po Viduržemio jūrą, Italijos ir Maroko kryptimis. O šįkart pagalvojome, kad įdomu būtų paplaukioti po Karibų jūrą ir pažinti Ameriką, kurioje nesam buvę. Kartu turėjome atšvęsti ir vieno draugo jubiliejų – keturiasdešimtmetį. Jis norėjo įdomesnės šventės, todėl pasikvietė savo draugų, mes – savo pažįstamus ir dar mano mamą su teta, nes jos niekad nėra buvusios kruize ir labai norėjo pabandyti. Susidarė visai nemaža – aštuoniolikos žmonių kompanija“, – pasakoja Inga.

Vietoj krokodilų mieliau būčiau pasirinkusi patogų poilsį paplūdimyje, kuris Majamyje buvo tiesiog nuostabus, tarsi pats būtum atsidūręs filme ar seriale, kurių čia amerikiečiai filmuoja daugybę.

Kelionė vienu naujausių ir didžiausių Norvegijos kompanijos kruiziniu laivu buvo tikrai įspūdinga: keturi su puse tūkstančio vien tik keleivių, o kur dar laivo įgula ir aptarnaujantis personalas. Laive – didžiulis teatras, visas vandens pramogų parkas. Tiesa, nebe pirmą kartą kruiziniais laivais plaukiojanti Inga neslepia, kad nors ir milžiniškas, laivas prabanga nespindėjo. „Kadangi šitie kruizai populiarūs tarp amerikiečių, čia galiojo savotiškas freestile. Laivai, plaukiojantys maršrutais po Viduržemio jūrą, visai kitokio stiliaus: kur kas puošnesni, prabangesni. Ir plaukioja jais dažniau europiečiai, kurie itin paiso laive galiojančių taisyklių ir aprangos kodų. Tuo tarpu čia labiau dominavo patogumas, o ne prabanga. Pritaikyta amerikonams, kaip mes juokavome“, – pasakoja švenčių organizatorė. Paprastai į kruizą ji veždavosi gražiausias savo vakarines sukneles, nes vakarieniauti būdavo privalu ateiti apsirengus puošniai, o gala vakarienei su kapitonu paprastai galioja net vakarinis aprangos kodas. Tačiau šįkart aprangos reikalavimų praktiškai nebuvo – ne šortai ir paplūdimio šliurės, tai ir tinka.

„Dėl viso pikto buvau įsidėjusi kelias vakarines sukneles, bet pamačiusi, kaip žmonės ateina apsirengę į vakarienes, kaip geria ir valgo atsipalaidavę, kaip linksminasi ir aprangos kodo visai nepaiso, nusprendžiau prabangiausių savo suknelių net ir netraukti“, – juokiasi Inga ir neslepia pasiilgusi elegancijos bei lašelio prabangos.

Tačiau pamatytos vietovės ir salos paliko įspūdį: Harvest Caye salelė pasitiko su gausybe turistams skirtų pramogų, Roatano saloje, prie Hondūro krantų, lietuviai atšventė draugo jubiliejų – su tekila, meksikietiškomis dainomis ir pasipuošę kepurėmis iš palmių.

Visgi vienintelė vieta, į kurią Inga neslepia kada nors norėsianti sugrįžti, – Majami Byčas (Miami Beach), iš kur kompanija turėjo sėsti į laivą ir leistis į kruizą. Todėl buvo suplanuota atskristi čia keliomis dienomis anksčiau ir ne tik pasimėgauti nuostabiais paplūdimiais. Laukė susidūrimas akis į akį su aligatoriais.

„Noru aplankyti šiuos gyvius, aš tikrai nedegiau... – prisipažįsta švenčių organizatorė. – Niekada apie tai net nesvajojau, todėl, kai bendrakeleiviai pasiūlė kateriais plaukti į pelkes pas aligatorius ir aplankyti iguanų fermą, entuziazmu tikrai netryškau. Mieliau būčiau pasirinkusi patogų poilsį paplūdimyje, kuris Majamyje buvo tiesiog nuostabus, tarsi pats būtum atsidūręs filme ar seriale, kurių čia amerikiečiai filmuoja daugybę.“ Ingą gąsdino filmuose matyti vaizdai, kaip plaukiant per pelkes kas nors užpuola, kaip aligatoriai doroja žmones... „Laimei mano baimės nepasitvirtino, – juokiasi Inga. – Ropliai pasirodė ganėtinai sėslūs ir sotūs, todėl žmonių nepuola. Aligatorių parke netgi gyvena vieno filmo žvaigždė – tas pats aligatorius, kuris įsliuogęs į baseiną vienoje kino juostoje neva sudorojo žmogų.“

Baimes dar labiau išsklaidė ir susitikimas su iguanomis: nors prieš tai girdėjo, kad prie šių gyvių pavojinga artintis, galiausiai lietuviai net smagiai pasifotografavo su jomis. Vienintelio, ko Inga šioje kelionėje sako taip ir nesiryžusi, paplaukioti su didžiausiais ir draugiškiausiais gyvūnais vadinamais lamantinais: „Užtat vyras labai norėjo pabandyti ir po pasiplaukiojimo džiaugėsi, kad jausmas tikrai ypatingas: tas didžiulis ruonį primenantis gyvūnas tave švelniai apsikabina, kiša snukį bučiuotis...“

Švenčių organizatorė juokdamasi prisipažįsta, kad šis trumpas prisilietimas prie Amerikos, jai tapo tikru išbandymu dar ir dėl tame krašte vyraujančių dydžių. „Ten viskas – didelių formų ir talpų: parduotuvėje gėrimai – mažiausiai dviejų litrų talpos buteliuose, mėsainiai – milžiniški, kambariuose lovos – king size, šaldytuvai – pusę virtuvės užima... Lyg jau ir žinai, kad kavinėse porcijos – didelės, todėl užsisakai mažiausią, bet ji vis tiek vienam neįveikiama! – pasakoja Inga. – Po šitos kelionės net vyras juokėsi, kad reikia „sėsti ant dietos“.