Ingos Budrienės gyvenimo pokyčiai – kaip lietuvių kalbos mokytoja virto garsia švenčių planuotoja
Inga Budrienė – ryški Lietuvos pramogų pasaulio dalis. Vieni laiko ją savo įkvėpėja, kiti – negali pakęsti. Bet nepastebinčių savitą stilių ir skonį turinčios žinomos švenčių planuotojos – mažai.
Apie tai ir dar daugelį kitų dalykų I.Budrienė papasakojo savo tradiciniuose, pradedančioms dekoratorėms skirtuose mokymuose, pirmą kartą surengtuose ruošiantis realiai puotai – vestuvėms.
Pati dekoro meistrė įsitikinusi, jog tai norinčiosioms tobulėti tapo išskirtine patirtimi. Tūkstančiai rožių, šimtai orchidėjų ir hortenzijų, rausvais žiedais pražydę medžiai, aukso spalvos stalai, šviečiančiu Eifelio bokštu puošta foto siena, kvietimai, pasakojantys įsimylėjėlių istoriją ir turintys paslaptį – statulėlę, simbolizuojančią judviejų meilės vietą, gėlės žiedą primenantys meniu, smulkmeniškai piešiniais bei užrašais padailinti skanumynai – visa tai buvo skirta svarbiajai Indrės ir Beno gyvenimo šventei.
Su savo mokinėmis I.Budrienė labai atvira. Ji dalinasi ne tik dekoravimo ir floristikos patirtimi, bet ir savo gyvenimo istorija.
Bene labiausiai visus dominantis momentas, kaip jaunutė vienos Molėtų ugdymo įstaigos lietuvių kalbos mokytoja tapo puotų kitiems rengėja.
„Kelias tikrai nebuvo tiesus. Savęs ieškojau ne vienerius metus. Įvairios pradėtos ir nebaigtos studijos, iširusi santuoka... Visa tai tikrai neįkvėpė, bet tapo gyvenimiška patirtimi, tik dar kartą įrodančia, kad nuleisti rankų nereikia, nes nežinai, už kurio posūkio tapęs laukia malonios permainos“, – sakė I.Budrienė.
Kai susituokusi su Dariumi Budriu, ji ėmė rengti šventes sau ir artimiesiems, apie tai, kad kada nors tai taps ne tik jos pomėgiu, bet ir darbu, nė nesusimąstė. Juolab, jog nuo metu daug dėmesio reikėjo skirti Karmėlavoje įkurtam pramogų centrui ir Ramučiuose veikusiai floristikos parduotuvei. Tiesa, pastarajai Inga vadovavo neilgai – teko koncentruotis į daugiau jėgų reikalaujančią, bet pelno žadančią sritį.
„Bare aš pradėjau organizuoti ir dekoruoti šventes. Vaikų gimtadienius, jubiliejus, kalėdinius vakarus. Pirmoji tokia jau išskirtinė šventė buvo mūsų su Dariumi vestuvės. Temą „kaimiškos vestuvės“ padiktavo mūsų tuometinė baro aplinka. Visada stengiuosi kuo pilniau išpildyti pasirinktą idėją, todėl iškilmės buvo iš tiesų išskirtinės ir kitokios. Į Rotušę mes važiavome su arklių tempiamomis karietomis, mano suknelė buvo iš maišinės medžiagos, puokštė iš rugių... Šventinė vakarinė dalis vyko prie atskirų kaimiškai padengtų stalų. Mūsų stalas buvo paruoštas senovinėje bričkoje, kur sėdėjome tik dviese – tai irgi buvo mano sumanymas, tuo metu tikrai nebuvo niekam net minčių apie tokius dalykus. Jaunųjų sodinimas prie atskiro dviviečio stalo į vestuvių madą Lietuvoje atėjo visai nesenai. Mūsų vestuvėse visiems buvo tai labai neįprasta, bet įdomu, nes tai buvo kitaip“, – prisiminė I.Budrienė.
Būtent tuomet pirmą kartą žiniasklaidoje sumirgėjo I.Budrienės pavardė.
Vėliau sekė sūnaus Kerniaus krikštynos, rožinė dešimties santuokos metų puota... Būtent po jos I.Budrienė gavo pirmąjį užsakymą suplanuoti šventę kitiems žmonėms.
„Kiekvienas gyvenimo įvykis – atskira istorija. Turbūt ne vienas žmogus savąją galėtų papasakoti tikrai įdomiai. Aš tik džiaugiuosi, kad žinoma tapau ne per skandalus, skyrybas, nemalonius ar iššaukiančius poelgius, o dėl savo darbo. Ir to, kad nebijau būti kitokia“, – sakė I.Budrienė.