Ingos susitikimas su popiežiumi Leonu XIV – su ašaromis akyse: tai įvyko „kaip perkūnas iš giedro dangaus“

Kaip portalui 15min pasakoja Inga, susitikimas su popiežiumi Leonu XIV jos gyvenime pasirodė „kaip perkūnas iš giedro dangaus“. Praėjusiais metais, kuomet pasaulis atsisveikino su popiežiumi Pranciškumi ir buvo renkama naujoji Katalikų bažnyčia galva, moteris pajuokaudama ištarė, kad norėtų naująjį popiežių kada nors pamatyti gyvai.

Pašnekovė atvirauja, kad jos tikėjimas išties gilus: „Tikiu, kad kažkas yra stipriau už gamtą, už chemiją, už fiziką, už mokslą, už žmogų, kažkas nustato, kada mes gimsime, kur gimsime, kokiam laikotarpy, kokį mes kūną turėsime, ką mes veiksime šioje žemėje. Bet kas tas, aš nežinau.“

Nors susitikimo su popiežiumi lietuvė rimta svajone nelaikė, visgi likimas jai atnešė malonią staigmeną. Praėjusių metų spalį, per Ingos gimtadienį, paskambinusi pažįstama pasiūlė parašyti jam laišką.

„Tuomet popiežius buvo kaip tik paskelbęs tokią akciją. Jis sakė: „Yra daug žmonių, kurie nori, kad juos palaiminčiau, bet atvažiuoja tušti, be motyvacijos. O aš noriu, kad pas mane ateitų palaiminimo tie žmonės, kurie turi motyvaciją, kurie tiki Dievą, kurie tiki stebuklais. Pažįstama mane ir paragino: „Inga, parašyk laišką popiežiui apie savo sveikatą“, – aiškina moteris.

„Pas mane sveikata išties nėra pavydėtina, daug vargo esu patyrusi ir spėju, kad toliau tų vargų dar daugiau bus. Aš susitaikiau su ta situacija. Aišku, nenorėčiau, kad būtų dar blogiau, negu yra, kaip ir kiekvienas žmogus“, – priduria ji.

Idėja susitikti su popiežiumi Ingą labai žavėjo. Tačiau dėl rimtų regėjimo problemų ji pati laiško parašyti negalėjo. Laimei, už ją tai padaryti pasiryžo minėta pažįstama, ir jau po poros savaičių atėjo atsakymas, kuris atrodė beveik neįtikėtinas – „Jūs esate kviečiama į Vatikaną“.

Į Romą sausio 20 d. Inga išskrido kartu su drauge Ramune – jos susipažino Maltos ordino bendruomenėje. Iš viso tąkart su popiežiumi susitikti keliavo keturios lietuvės – jos dvi bei Ingos pažįstama (pasiūliusi parašyti laišką) su savo mama.

Vatikane tautietės išvydo didžiulę minią žmonių, laukiančių ekskursijų, o štai jas palydovai nuvedė tiesiai į specialią salę, kur ir laukė susitikimas su Leonu XIV. Ta akimirka Ingai iki šiol kelia stiprias emocijas. Popiežius, iki tol laiminęs visus, užlipusius ant pakylėlės, pastebėjo kelis žmones vežimėliuose ir pats nusileido laiptais.

„Popiežius pamatė, kad mūsų nedaug su vežimėliais, buvo apie 10 iš kelių šalių. Jis tiesiog nusileido laiptais į apačią ir palaimino visus“, – džiaugiasi moteris.

Priėjęs prie Ingos, jis nusišypsojo, paėmė ją už rankų ir pritūpė priešais ją. Šis gestas jai buvo labai aiškus ir prasmingas. „Prie manęs popiežius pritūpė ne dėl to, kad aš kažkokia išskirtinė, o dėl to, kad sėdžiu vežimėlyje ir dar esu žemo ūgio“, – sako pašnekovė.

Ji pabrėžia nerašytą, bet labai svarbią taisyklę: „Jeigu nori bendrauti su žmogumi, turinčiu negalią ir sėdinčiu vežimėlyje, atsitūpk prie jo“. Taip abu žmonės jausis esantys viename lygyje, aiškiai matys vienas kito akis.

Kadangi lietuvė nei anglų, nei italų kalbos nemoka, bendrauti su popiežiumi jai padėjo bičiulė Ramunė. Visgi, net ir kalbos skirtumas Ingos patirties nenumenkino: „Tiesiog žadą praradau, minčių nėra, kas čia buvo. Dabar pasakoju, akyse ašaros. Nemoku pasakyti, koks jausmas. Kai jis man pažiūrėjo į akis, už rankų paėmė, atrodė, kad jį pažįstu 100 metų.

Pasakiau, kad mes atvykome iš Lietuvos, labai džiaugiamės, kad su juo susitikome. Prieš tai du popiežiai pas mus jau buvo, labai norėtume, kad ir jis atvyktų pas mus. O popiežius atsakė, jog turės omeny, kad Lietuva jo laukia.“

Šalia to, Inga popiežiui padovanojo nupintą trispalvę draugystės juostelę – kaip simbolinį pakvietimą kada nors atvykti į Lietuvą. Nors jis jos priimti negalėjo, atsakymas buvo šiltas ir įsimenantis. „Jis pasakė: „Aš negaliu turėti tokio aksesuaro, bet turėsiu tai širdyje.“

Po susitikimo, eidama pro minią žmonių, Inga pati tapo dėmesio centru. Ji juokiasi prisimindama: „Žmonės tiesiog rankas tiesia į mane, aš tai vienam, tai kitam „labas“ duodu. Draugė tuomet juokaudama pasakė: „Inga – tu šventoji“.

Ir nors susitikimas su popiežiumi buvo trumpas, tas akimirkas moteris brangins visą gyvenimą. „Kas tik turi galimybę, tegul tik keliauja, tegul pabūna bent jau Vatikane. Tokia aura ten, ne be reikalo ten tikintieji važiuoja“, – teigia ji.

Apie Ingą Filipovič portalas 15min yra rašęs ir anksčiau. Ji Maltos ordino bendruomenės narė, nuo vaikystės gyvenanti su fizine negalia. Ji juda neįgaliojo vežimėliu, yra žemo ūgio, tačiau pati pabrėžia, kad negalia nėra tai, kas ją apibrėžia. Inga atvirai kalba apie žmonių tarpusavio ryšį ir bendrystės svarbą, ragindama nustoti skirstyti visuomenę į „sveikuosius“ ir „neįgaliuosius“, nes visi žmonės turi tuos pačius jausmus, poreikius ir svajones.

Didžiausia Ingos stiprybė – jos požiūris į gyvenimą. Jos pačios žodžiais tariant: „Mano kreivas kūnas, bet ne siela, todėl visada siekiu į savo negalią pažvelgti per humoro prizmę, ieškoti situacijoje teigiamų dalykų.“ Būtent toks pozityvus mąstymas padeda ištverti kasdienius iššūkius ir nepasiduoti aplinkinių negatyvumui.

Inga yra aktyvi, kūrybinga ir talentinga asmenybė. Ji profesionaliai vaidina teatre ir kine, kuria papuošalus, piešia, keliauja po Lietuvą ir užsienį. Scenoje ji tarsi pamiršta save ir visas jėgas atiduoda kūrybai, o bendraudama su kitais žmonėmis savo pavyzdžiu įrodo, kad negalia nėra kliūtis nei saviraiškai, nei pilnaverčiam, prasmingam gyvenimui.