Apsilankius Ingridos Kazlauskaitės ir Ovidijaus Andriekaus šokių repeticijoje vitamino C gavau apsčiai. LNK projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ dalyviai viso pokalbio metu nenustojo juoktis, vienas kitą girti, pasakoti linksmas istorijas. Net jei dalyvavimas šiame projekte neatneš jiems nugalėtojų vardų, Ingrida ir Ovidijus nesigailės dalyvavę, nes čia jie surado artimą sielą ir gerą draugą.
– Ovidijau, išduok visiems paslaptį. Kokia Ingrida mokinė?
Ovidijus: Ingrida yra labai stropi, užsispyrusi...
– Graži?
Ovidijus: Taip, graži. (Šypsosi.) O šokiams tai yra labai svarbu.
– Kaip suprantu, sutariate idealiai.
Ingrida: Tobulai! Idealiai! (Juokiasi.) Dar su nė vienu vyru nesutariau taip idealiai, kaip su Ovidijumi. Aš net susimąsčiau. (Juokiasi.)
– Ingrida, Ovidijus sako, esi stropi mokinė, o kaip pati vertini save šokiuose?
Ingrida: Ovidijus neleis man sumeluoti, bet kai mūsų choreografas Kęstutis Andrijievskis statė pirmąją choreografiją, darė brėžinius, aš sėdėjau, žiūrėjau, o mano akys buvo pilnos ašarų... Ovidijus ir kiti profesionalai šiame projekte šoka nuostabiai, todėl man rankos, kojos dreba, kad aš nė per nago kraštelį tiek negaliu padaryti.
– Bet juk nereikia iš savęs reikalauti tiek daug. Juk esi ne profesionalė.
Ingrida: Esu maksimalistė ir iš savęs reikalauju daugiau nei galiu, nes praeina kiek laiko ir žiūriu, kad visgi tai padariau. Galiausiai, žiūrovai iš mūsų tikėsis ir reikalaus. Juos nuvilti ir blogai pasirodyti aš nenoriu.
Ovidijus: Svarbiausia, kad tau pačiam patiktų tai, ką darai, tada ir kitiems patiks.
Ingrida: Matai, jis mano psichologas. (Šypsosi.)
– Kokiomis temomis, Ovidijau, Ingridą konsultuoji?
Ovidijus: Visomis. (Juokiasi.)
Ingrida: Net apie tai, kaip aš turiu būti susišukavusi. Aš pastebiu, kad per dieną Ovidijui skambinu daugiau kartų nei jis man. Savaitgaliais, kai repetuojame, aš taip prie jo priprantu, kad darbo dienomis labai jo pasigendu. Kai būnu viena, man tiek klausimų iškyla. (Kvatoja.)
– O tau, Ovidijau, neatsibosta Ingridos skambučiai?
Ovidijus: Neatsibosta. Žiūriu į telefoną ir laukiu, kada ji paskambins. (Juokiasi.)
Ingrida: Turbūt taip iš mandagumo sakai. (Šypsosi.) Iš tiesų, Ovidijus yra labai išauklėtas. Už jo galantiškumą, džentelmeniškumą ir taktą labai ačiū jo šeimai. Su Ovidijumi galėčiau eiti net į priėmimus prezidentūroje, nes žinau, kad niekada nepadarys kažko ne taip.
– Dabar atrodote lyg geriausi draugai ir tai yra natūralu, nes daug laiko praleidžiate kartu repetuodami šokius, tačiau kas bus po to, kai baigsis projektas? Kaip ir kiek bendrausite?
Ingrida: Aš jau Ovidijui pasakiau, kaip bus. Pameni, ką sakiau? (Šypsosi.)
Ovidijus: Kad skambinsi kaip skambinusi. (Juokiasi.)
– Ovidijau, kai sužinojai, kad turėsi šokti su Ingrida, ką apie ją žinojai?
Ingrida: O, Dieve mano!!! (Juokiasi.)
Ovidijus: Mes pažinojome vienas kitą dar prieš projektą. (Šypsosi.)
Ingrida: Atšokome Naujuosius metus labai intensyviai. (Juokiasi.)
Ovidijus: Bendroje kompanijoje. (Šypsosi.)
Ingrida: Aš žinojau, kad jis yra šokėjas. (Juokiasi.)
Ovidijus: Na, aš irgi žinojau Kazlauskaitę. (Juokiasi.) Aišku, žinojau ir kas jos tėveliai.
Ingrida: Iš tikrųjų, mūsų pažintis prasidėjo nuo šokio. Vėliau organizatoriai pasakė, kad važiuosiu susitikti su savo šokių partneriu. Ovidijui turbūt tą patį pasakė.
Ovidijus: Aš irgi nieko nežinojau. Man pasakė, kad manęs laukia tamsi daili mergina.
– Ir žiūri – Naujųjų metų Ingrida! Apsidžiaugei?
Ovidijus: Na taip, nes tai jau šiek tiek pažįstamas žmogus. (Juokiasi.)
– Jaudinaisi per pirmąjį pasirodymą?
Ingrida: Turiu sau priekaištų, žinau, ką ne taip padariau. Jaudinausi labai, bet iš visų jėgų stengiausi jaudulį pažaboti. Sulaukėme gražių atsiliepimų, tačiau esu savikritiška. Dar labai daug reikia man dirbti. Repeticijų salė yra viena, bet kai išeini ant parketo – jau kas gaunasi, tas gaunasi. Visada pasimeldžiu ir paprašau Dievulio, kad man padėtų, o jis mane tikrai saugo. Svarbiausia man buvo nenuvilti partnerio lūkesčių, kuris įdėjo daug darbo į mūsų treniruotes.
– Bet juk turėtum būti pripratusi prie scenos jaudulio, žiūrovų...
Ingrida: Taip, bet šokis yra visai kas kita. Dainuoti esu pripratusi, o šokiui juk reikia ir fizinio pasirengimo, koordinacijos. Žinoma, man tai suteikia tikrai didelį malonumą, man tai patinka, bet bijau, kad nepadaryčiau klaidų.
Ovidijus: Šokiai nuo dainavimo labai skiriasi. Tau gali nutrūkti bato dirželis ir tu jau nebe pašoksi taip, kaip turėjai. Arba įsipainioja ranka į kostiumą... Šiame šou visada naudojami papildomi rekvizitai, todėl būna įvairiausių nutikimų.
Ingrida: Labai džiaugiuosi, kad su Ovidijumi galiu pasitarti net dėl kostiumų. Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad galima akutėmis apklijuoti šokių batelius. (Juokiasi.)
Ovidijus: Žinau, kad Ingridai tai labai patinka, žinau, kad taip daro šokėjos, todėl jai ir parodžiau. Bateliai jau blizga!
– Pasakykite abu nuoširdžiai, ko atėjote į šį projektą?
Ingrida: Gyvenimas man suteikė gražų momentą pabūti tarp talentingų žmonių, gauti nemokamas šokių pamokas, o tai yra labai svarbu. Juk į moteriškumą įeina graži laikysena, elegancija, ištiestos kojos, nesulenkti keliai. Ovidijus juos man vis brūžina, brūžina, kartoja, rodo... (Juokiasi.) Reikia į šį projektą žiūrėti kaip į dar vieną gražią akimirką, kuri suteikia daug gerų emocijų. Ateinu į repeticiją pavargus, o iš jos tiesiog išskrendu ir paskui gražiausius sapnus naktimis sapnuoju. (Šypsosi.)
Ovidijus: O man atrodo, kad tuo pačiu reikia siekti ir kuo geresnio rezultato.
– Kaip manote, kaip jus įvertins žiūrovai?
Ingrida: Viešas asmuo su vienokiu ar kitokiu vertinimu yra susidūręs. Mane irgi pasiekia žmonių nuomonė. Galiu tik vieną pasakyti – aš tikrai nesistengsiu būti tuo, kas nesu. Būnant būryje tokių įdomių ir charizmatiškų žmonių nėra lengva išlikti savimi, galbūt gali kažką nevalingai pradėti kopijuoti, bet svarbiausia nuoširdumas ir buvimas savimi. O kalbant apie žiūrovus, kas mylėjo, tie, galbūt ir toliau mylės, kam nepatikau..
Ovidijus: Tas pamils. (Šypsosi.)
Ingrida: Gal pamils, o gal ir ne. (Juokiasi.) Aišku, nesinori nuvilti žmonių. Per prievartą mylima nebūsiu, bet esu pozityvi, tikiuosi gero projekto. Vien tai, kad pirmą sekmadienį į salę atėjo ne 400, o 900 žmonių rodo, kad žmonės yra gerai nusiteikę, nori gerų emocijų. Tik noriu visų paprašyti vienintelio dalyko – atlaidumo. Jeigu mes, kalbu apie visus dalyvius, kažkaip suklysime, būkit geri... Žinokit, mes labai jaudinamės ir bijome jūsų verdikto. Kartais tas jaudulys ir tą koją paralyžiuoja. (Šypsosi.)